Liepojos–Romnų geležinkelis

Vieta
Geležinkelis Liepoja–Romnai

Miestai	Liepoja – Mažeikiai – Vilnius – Minskas – Romnai
Pagrindinė informacija
Tipas	Tarpvalstybinis
Atidarymas	1871 m.
Techninė informacija
Vėžė	1520 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Liepojos–Romnų geležinkelis – buvusi Rusijos imperijos geležinkelio bendrovė, eksploatavusi liniją tarp Romnų (Sumų sritis, kairiakrantė Ukraina) ir beveik neužšąlančio Liepojos uosto (Latvija), nutiestą 1871–1873 m.^[1] Šiuo metu naudojamas tik ruožas Venta–Mažeikiai–Vilnius–Minskas–Bachmačas–Romnai. Liepojos–Ventos atkarpa XXI a. pradžioje uždaryta ir dalinai nuardyta Latvijos teritorijoje. Radviliškyje atsišakoja veikianti atšaka į Daugpilį (Gryvą).

Istorija

Liepojos geležinkelio bendrovė

Koncesija keliui tiesti išduota 1856 m. Rusijos geležinkelių vyriausiajai bendrovei, tačiau ji nesurinko pakankamo įstatinio kapitalo. Po daugiau nei dešimtmečio Liepojos geležinkelio bendrovė nutiesė geležinkelį Liepoja–Kaišiadorys, pradėjusį veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. Pagal projektą buvo nutiestas 311 km ilgio kelias su dideliais tiltais, linijoje įrengta 16 stočių:

I klasės stotis – Liepojos GS,
II klasės stotys – Kaišiadorių GS, Mažeikių GS, Radviliškio GS,
III klasės – Baisogalos GS, Kėdainių GS, Priekulės GS2, Šiaulių GS,
IV klasės – Dabikinės GS, Dotnuvos GS, Gaižiūnų GS, Gruobinios GS, Jonavos GS, Kuršėnų GS, Žeimių GS, Lūšės GS.^[2]

1872 m. gruodžio 14 d. Rusijos caras patvirtino Radviliškio–Kalkūnų kelio ruožą. Prie jo buvo pridėtas žemėlapis su trasa ir pažymėtomis Kalkūnų GS, Alūkstos GS, Obelių GS, Panemunėlio GS, Kupiškio GS, Subačiaus GS, Panevėžio GS, Šeduvos GS ir Radviliškio GS stotimis.^[3] 1873 m. lapkričio 1 d. atidaryta linija Radviliškis–Kalkūnai kaip antroji Liepojos geležinkelio bendrovės linija. Taigi, Lietuvoje įrengtos Šeduvos GS, Labos GS, Panevėžio GS, Subačiaus GS, Slavinčiškio GS, Panemunėlio GS, Rokiškio GS, Obelių GS.^[4] Kiekvienoje stotyje be pačios stoties pastato pastatyta bent po vieną 200 m² ploto gyvenamąjį namą tarnautojams. Tuose namuose įrengtos ir specialios patalpos geležinkelio žandarams.^[5]

Lentvario–Romnų geležinkelio bendrovė

Dar vieną koncesiją gavo Lentvario–Romnų geležinkelio bendrovė, įsteigta verslininkų, kurie siekė pradėti eksportuoti Ukrainos javus. Bendrovei vadovavo inžinierius baronas Karlas fon Mekas (1821–1876), jos administracija buvo Minske. Projektavimas pradėtas 1869 m. Pagal vyriausybės paruoštą ir 1871 m. gruodžio 15 d. patvirtintą geležinkelio projektą naujasis kelias turėjo nusitęsti per Vilniaus, Minsko, Mogiliavo, Černigovo ir Poltavos gubernijas iki Romnų.^[6] Iš pradžių planuota, kad naujasis ruožas nuo Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atsiskirs ties Voke, tačiau įvertinus tai, kad tokiu atveju būtų apeinamas Vilnius, nutarta išsišakojimą daryti ties Naująja Vilnia. Geležinkelis atidarytas etapais:

1873 m. sausio 14 d. Naujoji Vilnia–Minskas,
1873 m. rugsėjo 16 d. Minskas–Babruiskas,
1873 m. lapkričio 17 d. Babruiskas–Gomelis,
1874 m. sausio 12 d. Gomelis–Bachmačas,
1874 m. liepos 15 d. Bachmačas–Romnai.

Liepojos–Romnų bendrovė

Kamuojamą finansinių problemų Liepojos geležinkelio bendrovę 1876 m. išpirko valstybė ir perdavė valdyti Lentvario–Romnų bendrovei, tad birželio 1 d. bendrovės susijungė. Bendrovės valdyba liko Sankt Peterburge, geležinkelio administracija – Minske. 1877 m. buvo patvirtinti naujos Liepojos–Romnų geležinkelio bendrovės įstatai. 1881 m. fon Meko akcijas už 4 mln. rublių išpirko bankininkai Utinas ir Zakas, tačiau įsiskolinimai valstybei tik augo ir 1885 m. siekė 31,5 mln. rublių.^[7]

Pažymėtina, kad geležinkelio linija Liepoja–Romnai nebuvo ištisinė. Nuo Kaišiadorių iki Naujosios Vilnios, Liepojos–Romnų geležinkelio bendrovė naudojosi Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija ir kita infrastruktūra. 1891 m. gegužės 1 d. Liepojos–Romnų geležinkelį išpirko valstybė kaip strategiškai svarbų geležinkelį, jungiantį Baltijos jūrą su Juodąja per Romno–Kremenčiuko ir Charkovo–Mykolajivo geležinkelius.^[8] Išpirkus bendrovę išaiškėjo privataus kapitalo machinacijos, dėl kurių buvo pervertinamos išlaidos.^[9]

Prie Lentvario pradėjus ruoštis statybai ir susipažinus su nelengvomis geležinkelio prieigomis prieita išvados, kad kelią tiesti reikia pradėti nuo atkarpos Vilnius–Švenčionėliai. Lentvario–Romnų geležinkelio bendrovė čia pastatė Naujosios Vilnios GS ir Kenos GS stotis, kelias geležinkelių pralankas bei Naujosios Vilnios garvežių depą.^[10]

Kitos vietovės, per kurias buvo tiesiamas Liepojos–Romnų geležinkelis, neturi didelių reljefo aukščio svyravimų, todėl statyba nebuvo sudėtinga. Statybos kainą sukėlė tik tiltai per Berezinos, Sožo, Dniepro ir Dysnos upes, taip pat pasitaikiusios pelkės. 72 varstai trasos ėjo geležinkelio bendrovės Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, todėl judėjimas šia atkarpa buvo ribotas iki 1891 m. gegužės 13 d., kai 1191 varstų geležinkelis parduotas valstybei.^[11]

Geležinkelio stotys buvo išdėstomos kas 22 varstus, neatsižvelgiant į Lietuvos ekonomines ir geografines sąlygas. Taip Kuršėnų GS, Viekšnių GS ir kitos geležinkelio stotys atsidūrė toli nuo gyventojų ir menkai tepaveikė miestelių gyvenimą.

Liepojos–Romnų bendrovė veikė iki 1915 m.^[12]

Kelio atkarpos

Liepoja–Kaišiadorys (295 varstai), eksploatacijos pradžia 1871 m. rugsėjo 16 d.;
Naujoji Vilnia–Bachmačas–Romnai (711 varstų), eksploatacijos pradžia:
- Naujoji Vilnia–Minskas 1873 m. sausio 26 d., Minskas–Babruiskas rugsėjį, Babruiskas–Gomelis lapkričio 13 d.;
- Gomelis–Bachmačas 1874 m. sausis, Bachmačas–Romnai rugpjūčio 6 d.;
Daugpilio–Radviliškio geležinkelis (187 varstai), eksploatacijos pradžia 1873 m. lapkričio 13 d.;
Asipovičai–Urečė, eksploatacijos pradžia 1901 m.

1913 m. geležinkelio ilgis siekė 1344 varstus, tarp jų 183 varstai dviejų bėgių kelias. Kalkuonės geležinkelio stotyje, Kaišiadoryse ir Naujojoje Vilnioje Liepojos–Romnų geležinkelis kirtosi su Peterburgo-Varšuvos, Mažeikiuose – su Mintaujos, Minske – su Maskvos-Bresto, Bachmače – su Kijevo-Voronežo, Romnuose – su Charkovo-Nikolajevo geležinkeliais.

Eksploatavimas

Keliu buvo eksportuojami javai iš Rusijos pietinių gubernijų per Liepojos uostą į Europos ir kitas pasaulio šalis. Geležinkeliu šiek tiek buvo pervežamos ir kitos Rusijos eksportinės prekės: avižos, kanapių sėklos ir kt.

Liepojos–Romnų geležinkelis savo sudėtyje turėjo 428 garvežius, 11 530 prekinių ir 405 keleivinius vagonus. Veikė 11 mokyklų, 7 profesinės mokyklos ir susisiekimo tarnybos agentų kursai. Liepojoje, Minske ir Gomelyje veikė geležinkelio dirbtuvės.

1891 m. geležinkeliu pervežta 795 541 pūdų skubių krovinių, 126 722 973 pūdų lėtuoju greičiu ir 1 348 309 keleiviai. Už skubių krovinių pervežimą gauta 129 042 rb., už lėtųjų krovinių pervežimą – 9 012 796 rb., už keleivių pervežimą gauti 1 281 144 rubliai. Kroviniai vežti vidutiniškai 345 varstus, keleiviai – 80 varstų. 1891 m. geležinkelio bendrosios pajamos siekė 11 679 456 rb., grynosios pajamos – 5 469 815 rb. arba 4593 rb. vienam varstui, o išlaidos 140 rb. vienam varstui. Bendrovės kapitalas siekė 58 847 988 rb. grynųjų ir 4 735 363 kreditinių rublių.^[11]

Šiuo metu Lietuvoje eksploatuojami šio geležinkelio ruožai Lietuvoje: Kaišiadorys–Venta ir 2,5 km ruožas iki atšakos į naftos perdirbimo gamyklą „Orlen Lietuva“ bei Naujoji Vilnia–Kena–Valstybės siena.

Reikšmė

Liepojos–Romnų geležinkelis sujungė derlingus Ukrainos regionus su Liepoja ir iš pradžių buvo daugiausia skirtas javams vežti ir eksportuoti.^[13] Geležinkelio reikšmė Lietuvai:

suintensyvino Lietuvos ūkio vystymąsi;
suteikė darbo vietos gyventojams statant ir eksploatuojant kelią;
pagerino Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksporto sąlygas;
padidino Lietuvos integraciją į Rusijos imperiją;
Liepojoje prasidėjo ekonominis pakėlimas, į šį uostamiesti dirbti išvažiavo tūkstančiai lietuvių.

Šaltiniai

↑ „Ventos regioninis parkas - Istorinės datos“. ventosparkas.lt. Suarchyvuotas originalas 2015-10-29. Nuoroda tikrinta 2016-03-03.
↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 51
↑ LVIA. F.378, b.s. 1873 m. B.50. L.1-2
↑ Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 11
↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 55
↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 52
↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 73
↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 74
↑ Westwood J. N. Geschichte der Russischen Eisenbahnen. – Zürich, Orell Füssli, 1966. // psl. 69
↑ Siaurojo Lietuvos Geležinkelio Rėmėjų Sąjunga Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
↑ ^11,0 ^11,1 Liepojos–Romnų geležinkelis. Brokhauzo-Efrono enciklopedinis žodynas
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 13
↑ Geležinkeliai. Liepojos–Romnų geležinkelis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 541 psl.

Nuorodos

Geležinkelio istorija Archyvuota kopija 2008-12-30 iš Wayback Machine projekto.
Statybos istorija Archyvuota kopija 2013-08-11 iš Wayback Machine projekto.

[ventosparkas-1] „Ventos regioninis parkas - Istorinės datos“. ventosparkas.lt. Suarchyvuotas originalas 2015-10-29. Nuoroda tikrinta 2016-03-03.

[2] Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 51

[3] LVIA. F.378, b.s. 1873 m. B.50. L.1-2

[4] Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 11

[5] Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 55

[6] Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 52

[7] Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 73

[8] Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 74

[9] Westwood J. N. Geschichte der Russischen Eisenbahnen. – Zürich, Orell Füssli, 1966. // psl. 69

[10] Siaurojo Lietuvos Geležinkelio Rėmėjų Sąjunga Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[BE-11] 11,0 ^11,1 Liepojos–Romnų geležinkelis. Brokhauzo-Efrono enciklopedinis žodynas

[12] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 13

[13] Geležinkeliai. Liepojos–Romnų geležinkelis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 541 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]