Romnai
Romnai (ukr. Ромни) – srities pavaldumo miestas Ukrainoje, Sumų srityje. Sulos ir Romenos upių santakoje; rajono centras. Plotas 65 km². 53 000 gyventojų, gyventojų tankumas – 4 830 žm./km².
| Romnai ukr. Ромни | |
|---|---|
| |
.jpg) | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Ukraina
|
| Sritis |  Sumų sritis
|
| Įkūrimo data | 1096 m. |
| Magdeburgo teisė nuo | 1781 m. |
| Meras | Pavlo Pomaran (ukr. Павло Помаран) |
| Gyventojų | 53 000 |
| Plotas | 65 km² |
| Tankumas | 815 žm./km² |
| Pašto kodas | 42000 |
| Tel. kodas | +380 5448 |
| Tinklalapis | Oficiali svetainė |
Istorija redaguoti
Pirmieji žmonių pėdsakai aptinkami iš vėlyvojo paleolito, čia jau gyventa prieš 15-30 tūkst. metų. IX–X a. apylinkėse įkurta severianų gyvenvietė, o apie 1100 m. pastatyta pilis, kuri daugelį amžių gynė Kijevo Rusios sienas.
Miestą Romen pirmą kartą pamini 1096 m. Lavrentijaus metraštis, aprašydamas Vladimiro Monomacho kovas su polovcais. Miesto vardas kildinamas nuo gėlės ramunės, kurios gausiai žydėjo derlingose žemėse.
1185 m. polovcų chanas Končakas, nugalėjęs kunigaikštį Igorį, užėmė visas Posolės gynybinės linijos pilis, tarp jų ir Romeną. 1239 m. mongolų totorių chanas Batijus sugriovė miestą. 1648–1654 m. išsivadavimo kare Romeno gyventojai vieni pirmųjų perėjo į Bogdano Chmelnickio pusę. 1707 m. Romene savo būstinę įkūrė etmonas Ivanas Mazepa ir Švedijos karalius Karolis XII, kurių tikslas buvo Ukrainos nepriklausomybė nuo Rusijos.
Nuo 1714 m. miestas tapo Lubenės, o vėliau Mirgorodo pulko administraciniu – politiniu centru. Gera geografinė padėtis paskatino miesto ekonominę plėtrą. Rusijos carienė Jekaterina II čia įkūrė svarbiausią šalies tabako fabriką. Nuo XIX a. vidurio miestą garsino tik Novgorodo mugėms nusileidžiančios Iljos mugės, į kurias susirinkdavo iki 120 pirklių, o prekybos apyvarta siekė 10 mln. rublių.
1874 m. nutiesiamas Liepojos-Romnų geležinkelis, sujungęs Kairiakrantę Ukrainą su Baltijos jūra ir paskatinęs pramonės vystymąsi – Romnuose įsteigiama viena pirmųjų Ukrainoje mechaninių gamyklų. XX a. pradžioje mieste buvo trys dramos teatrai, Leontovičiaus kapela, 12 pravoslavų cerkvių, katalikų bažnyčia, 4 sinagogos, viešoji biblioteka.
Atskirais periodais Romnai, kaip pavieto centras priklausė Černigovo vaivadijai, Mažosios Rusijos, vėliau Poltavos gubernijoms, 1923–1931 m. Romnų apskrities, 1931–1939 m. Černigovo srities rajono, nuo 1939 m. Sumų srities rajono centras. Tais pačiais metais gavo dabartinį pavadinimą. 1962 m. miesto administracijai priskirti Zasuljės, Lozovo ir Procovkos kaimai.
Antrojo pasaulinio karo metais dvejus metus mieste siautėjo hitlerininkai. Už miesto išvadavimą 163-ioji šaulių divizija buvo pavadinta Rovno vardu, vėliau, po Kijevo išvadavimo pavadinta Romnų – Kijevo divizija.
Paminklai redaguoti
Romnai didžiuojasi pirmuoju Tarasui Ševčenkai pastatytu paminklu, paminklu motinai didvyrei Aleksandrai Derevskij, įsūnijusiai ir išauginusiai 48 įvairių tautybių našlaičius vaikus, Zaporožės rados veikėjui Petrui Kalniševskiui.
Iš senų laikų išlikę architektūros ansambliai – Šv. Dvasios soboras, Miesto tarybos pastatas, realinė ir dvasinė mokyklos, pavieto vaistinė. Priemiestyje gausiai lankomi sudų – parkų meno šedevrai „Dainų miškas“ ir „Ognivščina“.
Žmonės redaguoti
Mieste ir jo apylinkėse gimė garsūs teatro menininkai Georgijus Zatirkevičius-Karpinskojus, Vasilijus Jeriomenka, skulptorius Ivanas Kavaleridzė, garsaus „Zaporožės maršo“ autorius Eugenas Adamcevičius, akademikai fizikai Abramas Jofė ir Sergejus Timošenka, chemikai V. Koršakas ir I. Skripalis, medikai I. Savčenko, M. Gubergirica ir kiti.