Naujoji Vilnia
| Naujoji Vilnia | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1947 ir 1957 m. | ||
  Naujoji Vilnia |
||
| 54°41′42″š. pl. 25°24′11″r. ilg. / 54.695°š. pl. 25.403°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Naujosios Vilnios seniūnija | |
 Vikiteka |
Naujoji Vilnia | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Нововилейск | |
Naujoji Vilnia – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo miesto centro, pakeliui į Mickūnus.[2] Praeina Vilniaus–Daugpilio geležinkelis (Naujosios Vilnios geležinkelio stotis), keliai 103 Vilnius–Polockas ir 106 Naujoji Vilnia–Rudamina–Paneriai . Elektrinių traukinių Kaunas-Vilnius galutinė stotis (už Naujosios Vilnios el. traukiniams yra Elektrodepo stotelė).
Yra Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčia, Vilniaus Švč. M. Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė, Naujosios Vilnios poliklinika, Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, kelios bibliotekos, paštas, knygynas „Vaga“, stadionas, kultūros namai, kūrybos centras, Gerovės parkas, Valstybinė teismo medicinos tarnyba.
.jpg)
Etimologija
redaguoti1860–1862 m. nutiesus geležinkelį, prie Vilnios upės įkurta geležinkelio stotis buvo pavadinta rus. Новая Вилейка. Toks pavadinimas labiau siejosi su Vilniaus gubernijos miestu Vileika, kuris buvo už 100 km į rytus nuo šios stoties. Vileika – tai slaviškas maloninę reikšmę turintis vedinys iš Neries slaviško pavadinimo Vilija. Dėl kalbų maišymo apslavėjusių vietos gyventojų taip vadinama ir Vilnios upė. Tad naujoji geležinkelio stotis pavadinta pro šalį tekančios upės slavišku vardu Vileika, tik prie jo pridėtas pažyminys Novaja (Naujoji).[3] 1904 m. buvo pavadinta kaip Novovileiskas (rus. Нововилейск), vėliau lietuviškai vadinta Nauja Vilnia, XX a. 2-ojoje pusėje nusistovėjo įvardžiuotinė forma Naujoji Vilnia.
Istorija
redaguotiNaujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Pirmąjį fabrikėlį, gaminusį popierių čia apie 1630 m. pastatė Balceris Reinertas (tuo metu gyvenvietė dar vadinta Rokantiškėmis) ir vėliau atidavė jį kraičio savo dukrai Daratai, tekėjusiai už Tochtermano.
Tapo miesteliu XIX a. 2-ojoje pusėje, 1860 m. nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir įsteigus geležinkelio stotį, miestelyje apsigyvenus geležinkelininkams.[4] XIX a. pabaigoje buvo įkurti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai. 1903 m. pirmąkart gavo miesto teises (minima kaip rus. Ново-Вилейск). 1911 m. pastatyta neogotikinio stiliaus šv. Kazimiero bažnyčia. 1920 m., Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, dauguma fabrikų buvo uždaryti. 1933 m. prie miesto prijungti 5 kaimai (Jabłonówka, Wierzby Polskie, Poręby Górańskie, Żwirble Dolne, Żwirble Górne) iš Mickūnų valsčiaus. Naujoji Vilnia Lietuvai grąžinta 1939 m. kartu su Vilniumi. 1939 m. Lietuvą užėmus TSRS, buvo įkurta karinė bazė.
1940–1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės. Čia buvo paskutinė stotelė Lietuvoje. Šiems įvykiams atminti pastatytas paguldytas kryžius ir garvežys su vagonais. 1942 m. Vilniaus geto žydai partizanai susprogdino geležinkelį prie Naujosios Vilnios.
1941–1942 m. per Vokietijos okupaciją miestelyje buvo TSRS karo belaisvių stovykla (~5000 jų žuvo). Stovyklos aukos buvo laidojamos Naujosios Vilnios karo belaisvių kapinėse. 1944 m. liepą per TSRS ir Vokietijos kariuomenių kovas Naujoji Vilnia sudegė, atstatyta po karo. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Nors 1947 m. lapkričio 12 d. Naujoji Vilnia buvo prijungta prie Vilniaus, bet 1950 m. vėl gavo atskiro miesto teises (rajoninio pavaldumo). 1952 m. gruodžio 22 d. miestas (kaip Nauja Vilnia) gavo srities pavaldumo teises. 1957 m. gruodžio 16 d. galutinai prijungta prie Vilniaus miesto.
Iki 1990 m. veikė „Neries“ žemės ūkio mašinų, „Žalgirio“ metalo staklių, „Spalio“, „Spalio 40-mečio“, „Statybos apdailos mašinų“ gamyklos, vyno darykla. XX a. 8–9 dešimtmetyje pastatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalų. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, didelės Naujosios Vilnios įmonės bankrutavo, išaugo nedarbas.[5]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1950–1952 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Naujosios Vilnios rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1952–1953 m. | srities pavaldumo miestas | ||
| 1953–1957 m. | rajoninio pavaldumo miestas | ||
| 1957–1959 m. | ? | Vilniaus miestas, Naujosios Vilnios rajono centras | |
| 1959–1995 m. | ? | Vilniaus miestas | |
| 1995– | Naujosios Vilnios seniūnijos centras | Vilniaus miesto savivaldybė | Vilniaus apskritis |
Gyventojai
redaguoti
 | |||||||
| 1903 m. | 1923 m.sur.[6] | 1931 m. | 1939 m. | 1940 m. | 1959 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 10 500 | 6 961 | 7 247 | 7 712 | 10 000 | 17 903 | ||
| 1970 m.sur.[7] | 1979 m.sur.[8] | 1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2011 m.sur.[11] | 2015 m. | ||
| 32 781 | 32 511 | 37 833 | 32 775 | 31 933 | 32 372 | ||
| 2019 m. | 2020 m. | 2021 m.sur. | - | - | - | ||
| 37 372 | 39 033 | 39 860 | - | - | - | ||
| |||||||
Žymūs žmonės
redaguoti- 1926 m. birželio 22 d. Naujojoje Vilnioje gimė žymus lenkų rašytojas, scenaristas, režisierius Tadas Konvickis.
Švietimo ir mokymo įstaigos
redaguoti- Vilniaus kolegija, Pedagogikos fakultetas
Darželiai
redaguoti- Vilniaus lopšelis-darželis „Paslaptis“
- Vilniaus lopšelis-darželis „Saulėtekis“
- Vilniaus lopšelis-darželis „Vilnelė“
- Vilniaus lopšelis-darželis „Žuvėdra“
- Vilniaus specialusis lopšelis-darželis „Coliukė“
Mokyklos
redaguoti- Vilniaus „Laisvės“ gimnazija
- Marinos Mižigurskajos privati gimnazija
- Vilniaus „Žaros“ gimnazija
- Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazija
- Vilniaus Barboros Radvilaitės progimnazija
- Vilniaus Vilnios pagrindinė mokykla
- Vilniaus „Atžalyno“ pradinė mokykla
- Vilniaus „Žaliakalnio“ pradinė mokykla
- Vilniaus 3-oji politechnikos mokykla
Meninio ugdymo įstaigos
redaguoti- Vilniaus Naujosios Vilnios moksleivių kūrybos namai
- Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla
- Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla
- Naujosios Vilnios kultūros centras
Sportas
redaguotiFutbolas
redaguotiBuvę futbolo klubai:
Susisiekimas
redaguoti.jpg)
Yra Naujosios Vilnios geležinkelio stotis. Išvystytas susisiekimas su kitomis miesto dalimis: kursuoja tiesioginiai autobusai į Pavilnį, stotį, Antakalnį, senamiestį, Centrą, Mickūnus, Grigaičius, Gurius, Rudaminą.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.70 ir 25.40“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
- ↑ Naujosios Vilnios seniūnija. Vilnijosvartai.lt (tikrinta 2023-07-28).
- ↑ Wilejka (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 466 psl. (lenk.)
- ↑ Naujoji Vilnia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 7,0 7,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Nuorodos
redaguoti- Naujoji Vilnia. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 187
- Naujoji Vilnia. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 112 psl.
- Naujoji Vilnia. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 161 psl.
- Naujosios Vilnios istorija ir dabartis