Kavarskas – miestas Anykščių rajono savivaldybėje, 15 km į pietvakarius nuo Anykščių, prie kelio  120  RadiškisAnykščiaiRokiškis , dešiniajame Šventosios krante. Seniūnijos centras, dvi seniūnaitijos (Kavarsko centro ir Kavarsko-Paryžiaus). Stovi Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1887 m., veikia Kavarsko vidurinė mokykla, yra paštas, biblioteka. Gelžbetoninis kryžius – aukščiausias Lietuvoje (20 m), pastatytas 1936 m. Kavarsko pakraštyje, prie kelio į Ukmergę.

Kavarskas
      
Kavarsko centras
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 485
Pašto kodas LT-29021
Vikiteka Kavarskas
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Kavárskas
Kilmininkas: Kavársko
Naudininkas: Kavárskui
Galininkas: Kavárską
Įnagininkas: Kavársku
Vietininkas: Kavárske

lenk. Kowarsk, rus. Коварскъ[2]

Kavarsko užtvanka

Etimologija redaguoti

 
1930 m. pašto ženklas, antspauduotas Kovarsko pašto antspaudu

Kavarsko pavadinimas kilęs nuo Stanislovo Kovarskio (Stanisław Kowarski), kuriam priklausė Mažųjų Pienionių dvaras, pavardės (dvarininkinis vietovardis).[3] Nors Lietuvoje ir negausu vietovardžių, kurie remiasi pavardės vienaskaita, tačiau tokių pasitaiko (Sudargas, Musteika, galbūt Birštonas). Iki XX a. vidurio miestas buvo žinomas kaip Kovarskas [4], apie 1960 m. imtas vadinti Kavarsku.

Geografija redaguoti

Kavarskas išsidėstęs Kavarsko kalvagūbryje, altitudė 90–105 m virš jūros lygio, įsikūręs abipus Šventosios intako Pienios, Šventosios upės baseine. Šiauriniame miesto pakraštyje 2002 m. pastatyta 1,5 MW galios Kavarsko hidroelektrinė (užtvanka ir sudarytas Kavarsko tvenkinys). Siurblinė iki privatizacijos perpumpuodavo iki 4,5 m³/s vandens iš Šventosios į 1963 m. iškastą Šventosios-Nevėžio kanalą link Traupio, kuris jungia Šventąją su Nevėžiu [5]. Šiuo metu kanalas apleistas. Šventosios krantus sujungia Kavarsko tiltas (kelyje į Kurklius).

Kavarsko apylinkėse į Šventąją įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė, Judinys. Taip pat Kavarsko apylinkėse teka Dagia, Nevėža, Brėškinys, Armukšna, Duobelė. Yra Budrių ir Laviškio ežerai, plyti daug miškų – Balagano, Janušavos, Daunoriškių, Dievulio, Pamūšio, Tumėjos, Žvirblėnų, Šovenių raistas ir kt. Miesto įžymybė – Kavarsko tufų šaltiniai (arba Kregūdės šaltiniai). Greta gaisrinės bokšto nuo miestelio atsiveria platus vaizdas į Šventosios slėnį.

Prie miesto yra Kavarsko kaimas.

Istorija redaguoti

Dabartinio Kavarsko vietoje XV a. buvo Mažųjų Pienionių dvaras. Manoma, kad 1463 m. pastatyta bažnyčia. XV a. pabaigoje Ldk Aleksandras Mažųjų Pienionių dvarą perleido karaliaus iždininkui Stanislovui Kovarskiui. Šiam mirus ir nepalikus įpėdinių, dvaras atiteko jo broliui Andriui Kovarskiui, Vilniaus katedros kanauninkui. Nuo jų pavardės ir pradėta Mažųjų Pienionių dvarą vadinti Kavarsku.

Rašytiniuose šaltiniuose 1538 m. minimas Kavarsko miestelis, įsteigta bažnyčia. 1551 m. vadinamas miestu. XVI a. Kavarskas ir jo apylinkės priklausė dvarininkams Astikams, vėliau Oginskiams, Tiškevičiams, Siesickiams. Nuo 1797 m. veikė parapinė, 1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1842 m. Kavarskas degė. XIX a. Kavarskas – miestelis ir dvaras, Vilkmergės apskrities Kavarsko valsčiaus centras.[6]

Draudžiamąją lietuvišką spaudą apylinkėse platino I. Varnaitė ir kiti. 1905 m. išvaikyta carinė valsčiaus valdyba. 1914 m. pastatyta lentpjūvė, veikė malūnas. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. miestelis buvo sudegintas ir sugriautas. 1937 m. įsteigta pradžios mokykla, 19441947 m. progimnazija, nuo 1947 m. Kavarsko vidurinė mokykla. 1937 m. įsteigta biblioteka [7] Iki Antrojo pasaulinio karo veikė Kavarsko sinagoga.

1941 m. ir 19481949 m. TSRS okupacinė valdžia ištrėmė 11 Kavarsko gyventojų. Per karą 1944 m. sudegė miestelio centras, susprogdintas tiltas, malūnas. Po karo apylinkėse veikė Didžiosios kovos apygardos, "B" partizanų rinktinės, Butageidžio partizanų kuopos ir Algimanto apygardos, Šarūno partizanų rinktinės Lietuvos partizanai. 19441953 m. čia buvo NKVD-MGB ir stribų būstinė, čia kankinti ir nužudyti partizanai buvo užkasami Šventosios pakrantėje; kapavietė rasta 1988 m., 2000 m. pastatyti atminimo kryžiai.[8]

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1956 m. gruodžio 28 d. Kavarskas gavo miesto teises. 2002 m. užtvanka išnuomota ir čia įrengta mažoji 1 MW galios Kavarsko hidroelektrinė. 2005 m. patvirtintas Kavarsko herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18611947 m. Kavarsko valsčiaus centras Ukmergės apskritis
19471950 m. Anykščių apskritis
19501953 m. Kavarsko apylinkės centras Kavarsko rajono centras Vilniaus sritis
19531956 m.
19561962 m. rajoninio pavaldumo miestas
19621971 m. Anykščių rajonas
19711995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Kavarsko apylinkės centras
1995 Kavarsko seniūnijos centras Anykščių rajono savivaldybė Utenos apskritis


Architektūra redaguoti

Miestas stačiakampio plano. Istorizmo krypties pseudobazilikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, statytoje 18571887 m., yra:

  • 3 žalvariniai varpai (1769 m., 1883 m., 1889 m.),
  • vargonai (1925 m., meistras čekas J. Tučekas),
  • 3 mediniai krucifiksai (visi XX a. pr.),
  • dvi ąžuolinės klausyklos (abi XX a. 3-asis dešimtmetis).

Bažnyčios šventoriuje yra koplytėlė su XIX a. pabaigos kryžiumi, stogastulpis (1929 m.). Prie jos trykšta Šv. Jono Krikštytojo šaltinis, papuoštas koplytstulpiu (architektas V. Kavaliauskas). Kavarsko kapinėse stovi liaudiškos architektūros ir klasicizmo formų kapinių koplyčia (XIX a. 1-oji pusė), kapinių vartų 3 kryžiai (XIX a. pabaiga). Kryžius pokariu Kavarsko, Kurklių ir Vidiškių apylinkėse žuvusių partizanų atminimui, pašventintas 1996 m. Žydų senovinės kapinės.[9]

Kavarsko kryžius redaguoti

 
Aukščiausias gelžbetoninis kryžius Lietuvoje

Miestelio pakraštyje, prie kelio į Ukmergę stovi aukščiausias Lietuvoje gelžbetoninis kryžius (20 m), pastatytas 1936 m.[10] Tarpukario Lietuvoje gelžbetonis buvo viena iš moderniausių statybos technologijų. Statydamas tokio aukščio kryžių, Kavarsko mecenatas Pranas Kalibatas akivaizdžiai siekė padaryti įspūdį bei tuo pat metu sukurti modernaus miestelio ženklą.

Panašaus aukščio yra 1990 m. pastatytas Tautos prisikėlimo kryžius Kaltinėnuose (Šilalės rajone).

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2021 m.
1865 m.*[2] 1880 m.[11] 1897 m.sur. 1902 m.[12] 1923 m.sur.[13] 1959 m.sur.[14] 1970 m.sur.[15]
572 1 410 1 546 1 749 1 041 1 287 1 191
1974 m.[16] 1976 m.[17] 1979 m.sur.[18] 1989 m.sur.[19] 2001 m.sur.[20] 2011 m.sur.[21] 2021 m.sur.[22]
1 100 1 100 1 113 972 809 666 503
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis redaguoti

2011 m. gyveno 666 žmonės:[23]

  • Lietuviai – 97,15 % (647);
  • Rusai – 1,5 % (10);
  • Kiti – 1,35 % (9).

2001 m. gyveno 809 žmonės:[24]

  • Lietuviai – 95,43 % (772);
  • Rusai – 3,21 % (26);
  • Kiti – 1,36 % (11).

Žymūs žmonės redaguoti

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 648 psl.
  3. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 87
  4. http://lithuanianphilately.com/postal-history/kovarskas.html Archyvuota kopija 2011-06-15 iš Wayback Machine projekto.
  5. Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 81 psl.
  6. Kowarsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 144 psl. (lenk.)
  7. Kavarsko biblioteka
  8. Kazys MisiusKavarskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 639 psl.
  9. Algimantas MiškinisKavarskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 639 psl.
  10. Kavarsko gelžbetoninis kryžius Archyvuota kopija 2021-01-26 iš Wayback Machine projekto. architektūros objektai
  11. Kowarsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 144 psl. (lenk.)
  12. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  13. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  14. KavarskasMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 103 psl.
  15. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  16. KavarskasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 400 psl.
  17. Kazys Misius, Algimantas Miškinis. Kavarskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 271-272
  18. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  19. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  20. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  21. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  22. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  23. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  24. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
 

Nuorodos redaguoti