Stogastulpis – etnografinis stulpas su vienu ar keliais liaudiškais ornamentuotais stogeliais, dengiančiais šventųjų statulėles ar kryžius. Sovietiniu laikotarpiu kūrėjų ir užsakovų valia jis iš kultinio buvo tapęs pasaulietiniu: po stogeliais nebeliko kryžių ir šventųjų. Juos pakeitė stilizuotos saulės, vainikai, varpai, įvairiausios mitinės būtybės, karaliai, literatūros personažai.

Stogastulpis Savarinoje, Mažeikių raj.

Stogastulpiai gali būti priskiriami prie paminklinės arba smulkiosios architektūros.

Būna 3–8 m aukščio, keturkampis, daugiakampis, apvalus, kartais profiliuotas. Prie jo 2–4 atramomis tvirtinami įvairių pavidalų stogeliai. Ant viršutinio stogelio įtaisoma ažūrinė, metalo kalybos būdu pagaminta viršūnė (saulutė), o po stogeliais iš 1, 2 ar 4 pusių tvirtinamos medinės polichrominės skulptūrėlės. Stogastulpiai pagal stogelių aukštį būna vieno, dviejų arba trijų aukštų. Puošnesnių stogastulpių stogelių kraštai (kartais ir atramos, liemenys) būna gausiai puošti kiaurapjūviais iš stilizuotų geomterinių, augalinių motyvų.

Stogastulpiai statyti daugiausia Žemaitijoje, rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje, dažniausiai pakelėse, prie sodybų, kartais kapinėse. Manoma, kad išsivystė iš nedidelių, 1–3 m aukščio, antkapinių paminklų, panašių į krikštus, su sklastomis, kryžma arba be kryžmos.[1]

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  • V. Rimkus. Liaudies meno meistrų seminarai. – Kaunas, 1984, Šviesa, p. 55, 62.
  • R. Mintaučkytė. Jaunimo gretos. 1970 m., nr. 10, p. 22, 23.
  1. Stogastulpis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 109–110

Nuorodos

redaguoti