Stogastulpis
Stogastulpis – etnografinis stulpas su vienu ar keliais liaudiškais ornamentuotais stogeliais, dengiančiais šventųjų statulėles ar kryžius. Sovietiniu laikotarpiu kūrėjų ir užsakovų valia jis iš kultinio buvo tapęs pasaulietiniu: po stogeliais nebeliko kryžių ir šventųjų. Juos pakeitė stilizuotos saulės, vainikai, varpai, įvairiausios mitinės būtybės, karaliai, literatūros personažai.
Stogastulpiai gali būti priskiriami prie paminklinės arba smulkiosios architektūros.
Būna 3–8 m aukščio, keturkampis, daugiakampis, apvalus, kartais profiliuotas. Prie jo 2–4 atramomis tvirtinami įvairių pavidalų stogeliai. Ant viršutinio stogelio įtaisoma ažūrinė, metalo kalybos būdu pagaminta viršūnė (saulutė), o po stogeliais iš 1, 2 ar 4 pusių tvirtinamos medinės polichrominės skulptūrėlės. Stogastulpiai pagal stogelių aukštį būna vieno, dviejų arba trijų aukštų. Puošnesnių stogastulpių stogelių kraštai (kartais ir atramos, liemenys) būna gausiai puošti kiaurapjūviais iš stilizuotų geomterinių, augalinių motyvų.
Stogastulpiai statyti daugiausia Žemaitijoje, rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje, dažniausiai pakelėse, prie sodybų, kartais kapinėse. Manoma, kad išsivystė iš nedidelių, 1–3 m aukščio, antkapinių paminklų, panašių į krikštus, su sklastomis, kryžma arba be kryžmos.[1]
-
Skarulių stogastulpis, Jonavos raj.
-
Švėkšnos centre
-
Stogastulpis su baltišku kryžiumi Angiriuose, Kėdainių raj.
-
Stilizuotas stogastulpis paskenduolei Veronikai Ažuožeriuose, Anykščių raj. (pastatytas 1970 m.)
-
Prie Krekenavos bažnyčios
-
Latvių stogastulpis, Latvijos Etnografinis buities muziejus po atviru dangumi
Taip pat skaitykite
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- V. Rimkus. Liaudies meno meistrų seminarai. – Kaunas, 1984, Šviesa, p. 55, 62.
- R. Mintaučkytė. Jaunimo gretos. 1970 m., nr. 10, p. 22, 23.
- ↑ Stogastulpis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 109–110