Vikipedija

Azovstal

47°05′53″š. pl. 37°36′36″r. ilg. / 47.098°š. pl. 37.61°r. ilg. / 47.098; 37.61

„Azovstal“
FormaAkcinė bendrovė
Įkurta1933 m.
Centrinė būstinėMariupolis, Donecko sritis, Ukraina Ukraina
Svarbiausi darbuotojaiEnveras Ckitišvilis[1]
Produktaijuodoji metalurgija
Įplaukos558 417 000 griv. (2016 m., grynasis pelnas)
Darbuotojų12 293 (2015 m.)
Tinklalapisazovstal.metinvestholding.com
  „Azovstal“ teritorija Mariupolyje
Praėjimo vartai iš miesto pusės
Praėjimo vartų portalas
Žvelgiant nuo Kalmiuso upės
„Azovstal“ korpusai

Azovstal (ukr. Mеталургійний Kомбінат Азовсталь) – metalurgijos kombinatas Mariupolyje, prie Azovo jūros, viena didžiausių plieno gamybos įmonių Ukrainoje. Kombinatą sudaro kokso chemijos gamykla, aukštakrosnių ir konverterių cechai, valcavimo kompleksas, kuriam priklauso spaudimo, storo lakštinio metalo, bėgių ir sijų bei stambaus metalų sortimento valcavimo, bėgių tvirtinimo detalių cechai. „Azovstal“ geležies ir plieno gamykla buvo įkurta 1933 m.

„Azovstal“ geležies ir plieno gamykla veikia kaip Nyderlandų holdingo kompanijos „Metinvest B.V.“ dukterinė įmonė, o Rinatas Achmetovas yra „Metinvest B.V.“ bendrasavininkas.[2]

Metalurgijos kombinatas smarkiai nukentėjo per Mariupolio apgultį 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu. Jis tapo miesto centriniu gynybos bastionu, kurio teritorijoje dar sovietmečiu buvo įrengta tunelių, bunkerių ir slėptuvių sistema, galinti atlaikyti branduolinio ginklo ataką. R. Achmetovas parėmė Ukrainos pajėgas kovoje dėl Mariupolio: „Mariupolis visada buvo ir bus Ukrainos miestas. Ukrainiečiai įnirtingai gina kiekvieną Ukrainos žemės centimetrą. Didžiuojuosi, kad „Azovstal“ yra mūsų pasipriešinimo bastionas“.[3]

Istorija redaguoti

Statyba redaguoti

1930 m. vasario mėn. SSRS vyriausybė nusprendė Mariupolyje statyti naują metalurgijos gamyklą, nes būtent šis miestas pagal savo geografinę padėtį buvo patogiausias, pasiekiamas trumpiausiu jūros keliu iš Kamyš Buruno geležies rūdos telkinio Kerčės pusiasalyje. Šiuo tikslu pusiasalyje pradėjo veikti naujai įkurtas „Kerčrudstroj“ trestas, kuris pradėjo ruošti rūdos žaliavą tiekimui į „Azovstal“. Lapkričio 7 d. kairiajame Kalmiuso upės krante, netoli Buzinovkos ir Troickio kaimų, pradėta pilti betoną į pirmosios aukštakrosnės pamatus. Iš viso gamyklos statybai iš SSRS biudžeto buvo skirta 292 mln. rub.[4]

1931 m. lapkričio 3 d. buvo pradėtas statyti jūrų uostas metalurgijos gamyklai. Pradėtas tiesti naujas laivybos kanalas pasiekti „Azovstal“ uostui Azovo jūra. 1931 m. gruodį buvo visiškai išbetonuoti dviejų aukštakrosnių pamatai. 1933 m. vasario 2 d. naujosios gamyklos statybvietėje apsilankė SSRS sunkiosios pramonės liaudies komisaras Sergo Ordžonikidzė.

Paleidimas ir pirmieji gamybos metai redaguoti

1933 m. rugpjūčio 12 aukštakrosnė Nr. 1 išlydė pirmąjį ketų. Pirmuoju būsimojo metalurgijos milžino vadovu paskirtas Jakovas Gugelis, kuris kartu su Ukrainos komunistų (bolševikų) partijos vadovu Stanislavas Kosioru simboliškai užkūrė aukštakrosnę. Pirmosiomis jos eksploatavimo dienomis, kaip paprastai visose gamyklose būna paleidimo laikotarpiu, buvo laukiama pradinių nesklandumų, įvairių nelaimingų atsitikimų, gedimų, kurie neišvengiami statant krosnį. Tačiau paleidimo laikotarpis buvo nesudėtingas, nes buvo imtasi reikiamų atsargumo priemonių. Gamyklos vadovybė įsakė aukštakrosnių cechui laikyti statybininkų brigadą tol, kol jame nebus išlydyti pirmieji 5 tūkst. tonų ketaus. Statybininkai tikrai padėjo: menkiausios problemos iškart buvo šalinamos. Dėl to paleidimo metu aukštakrosnėje avarijų neįvyko. Be to, likus mėnesiui iki pirmosios aukštakrosnės paleidimo, daugiau nei 100 jaunų specialistų grupė jau buvo įsidarbinusi „Azovstal“. Dar prieš paleidimą jie ėmėsi įvaldyti mechanizmus ir dirbti su jais. Nors aukštakrosnė iš tikrųjų vis dar stovėjo, bet atskiri agregatai buvo bandomi. Krosnis buvo tikrinama užkraunant rūdą su kuru be deguonies pūtimo.

1934 m. vasario 17 d. buvo pradėta eksploatuoti aukštakrosnė Nr. 2. 1935 m. sausio mėn. „Azovstal“, be ketaus gamybos, pradėta lydyti plieną, imta eksploatuoti pirmoji SSRS 250 t svorio paverčiamoji Marteno krosnis. 1939 m. balandžio 5 d. garlaivis „Sudkom“ į metalurgijos gamyklos jūrų uostą atplukdė pirmąją karšto aglomerato partiją iš Kerčės. Tai buvo reikšmingas įvykis sovietinės metalurgijos istorijoje, nes toks karšto aglomerato gabenimas laivais buvo įvaldytas pirmą kartą pasaulinėje praktikoje. 1939 m. gegužę „Azovstal“ pasiekė pasaulio aukštakrosnės našumo rekordą per dieną – aukštakrosnė Nr. 3 per vieną dieną pagamino 1614 t ketaus. 1941 m. gamykloje veikė 4 aukštakrosnės ir 6 paverčiamosios Marteno krosnys, buvo pastatyti valcavimo cechai.[5]

1941–1944 m. redaguoti

Nuo Didžiojo Tėvynės karo pradžios iki gamybos sustabdymo gamykla kariuomenei perdavė du šarvuotus traukinius, automobilių remonto dirbtuves ir tris pontoninius tiltus, taip pat gamino aviacinių bombų korpusus, minosvaidžių vamzdžius ir šarvinius skydus. Daugiau nei šeši tūkstančiai gamyklos darbuotojų išėjo į frontą.

Karo fronto linijai artėjant prie miesto, 1941 m. rugsėjo 12 – spalio 5 d., darbuotojų kolektyvas gamykloje išmontavo, pakrovė į geležinkelio sąstatus ir į Uralo regioną išvežė pirmojo etapo įrangą, kuri atkeliavusi į Uralą buvo naudojama tankų T-34 šarvinių plokščių gamyboje. Po to per dvi nepertraukiamo darbo dienas (1941 m. spalio 5-7 d.) buvo išmontuota antrojo etapo įranga (karo išvakarėse pastatytos aukštakrosnės Nr. 3 įranga bei kita kompleksinė įranga), kuriai pakrauti ir išvežti buvo paruošta 650 vagonų. 1941 m. spalio 7 d. buvo užgesintos lydymo krosnys. 1941 m. spalio 8 d. ryte paskutiniai du vagonai su „Azovstal“ personalu paliko gamyklą, o jau po pietų priešas užėmė miestą.

1941 metų spalį Mariupolis vokiečių kariuomenės buvo okupuotas. „Azovstal“ buvo pavadinta „Azovo gamykla Nr. 1“ ir perduota Alfrido Krupo koncerno valdymui. Okupantai sugebėjo atkurti „Azovstal“ elektrinę, mechaninio, surinkimo, elektros remonto, deguonies cechus. Kartu vyko Marteno krosnių atstatymo darbai.

Vokiečių okupacijos metais gamykloje veikė dvi pogrindinės grupės, vadovaujamos E. M. Štanko ir D. N. Lomizovo, kurių nariai trukdė vokiečiams pradėti eksploatuoti įmonę. Jie išvedė iš rikiuotės aukštakrosnę Nr. 1, atjungę garo padavimą deguonies pūtimo į krosnį metu, dėl ko sprogo vandens užtvara ir buvo pažeista aukštakrosnė.

1943 m. rugsėjo 7 d., prieš atsitraukiant vokiečių kariuomenei iš miesto, „Azovstal“ gamykla buvo beveik visiškai sunaikinta, susprogdinti pagrindiniai jos įrenginiai: metalo lydymo krosnys, garo-elektrinio pūtimo stoties (PEVS), koksavimo įranga. „Azovstal“ teritorijoje nebuvo elektros, neveikė transportas. Bendra gamyklai padaryta žala siekė 204 mln. rub.[6] Gamyklos atstatymo darbus atliko organizacija „Azovstalstroj“. 1944 m. spalio 24 d. „Azovstal“ darbas buvo atnaujintas: paleistas atkurtas PEVS, taip pat pradėtas eksploatuoti deguonies gamybos cechas, kuris pradėjo tenkinti ne tik šios gamyklos, bet ir kitų svarbių Donbaso įmonių gamybos poreikius.

1945–1991 m. redaguoti

 
„Azovstal“ jūrų uostas (toliau – aukštakrosnių cechas)

1945 m. liepos 26 d. pradėta eksploatuoti atstatyta aukštakrosnė Nr.3. Lapkričio 19 d. pirmą partiją lydinio pateikė atstatyta Marteno krosnis Nr. 1. Į gamyklą pradėta vežti pagrindinė įranga naujiems plieno valcavimo – bliumingo ir bėgių bei sijų – cechams.

1946 m. ​​rugsėjį atnaujinta aukštakrosnė Nr. 4 (1300 m³ tūrio, tuo metu viena didžiausių pasaulyje), kurios pagrindines kolonas ir kūryklą buvo susprogdinę vokiečiai. Atstatymo darbams vadovaujant inžinieriams A. S. Kaminskiui, S. S. Krupenikovui ir P. A. Mamontovui, pirmą kartą pasaulio metalurgijos istorijoje pavyko pakelti visą 2600 t sveriančią aukštakrosnę. Šis sprendimas leido gerokai sutrumpinti remonto laiką.[7]

1948 m. buvo pradėti eksploatuoti plieno luitų suspaudimo į ruošinius staklynas ir bėgių bei sijų cechas, po ko gamykla tapo įmone su visu pilnu metalurgijos ciklu. 1949 m. buvo pradėtos eksploatuoti dar dvi aukštakrosnės ir rūdos aglomerato gamykla, o 1950 m. – dar dvi aukštakrosnės. 1952 gegužės 15 d. pradėtas eksploatuoti bėgių tvirtinimo detalių cechas, pradėti gaminti bėgių tvirtinimo padėklai sunkiasvoriams bėgiams.

1953 m. vasario 25 d. „Azovstal“ gamyklos rūdos sukepinimo cechas pagamino pirmąjį savo aglomeratą aukštakrosnių įkrovai. Tais pačiais metais pradėtas eksploatuoti stambaus sortimento gaminių valcavimo cechas. Po metų, 1954 m. gegužę, pirmą kartą SSRS „Azovstal“ gamykla įsisavino 25 m ilgio geležinkelio bėgių gamybą. 1958 m. rugsėjį aukštakrosnė Nr. 5 išlydė pirmąjį ketų. 1959 m. rugpjūčio 28 d. pradėta eksploatuoti nauja galinga aukštakrosnė „Doneckaja-Komsomolskaja“.[8]

Septintojo dešimtmečio pradžioje iš įmonės šlakų imtasi gaminti statybines medžiagas. Pradėta nuo aukštakrosnių karštųjų šlakų perdirbimo į skaldą, vėliau įsisavinta šlako granulių, naudojamų kaip betono užpildas, mineralinės vatos, pemzos ir termozito gamyba. Įvaldžius fosfatinių trąšų gamybą iš Marteno krosnių šlakų, o iš antrinio perdirbimo metalo likučių pradėjus valcuoti malimo rutulius malūnams ir kietojo kuro elektrinėms, pagrindinių gamybos atliekų perdirbimas pasiekė 94 proc.[6]

1961 m. gegužės mėn. pirmą kartą SSRS „Azovstal“ bėgių ir sijų cecho (RBC) valce „800“ buvo pradėta eksploatuoti bekontakčio valdymo sistema pagrindiniam pavaros ir suslėgimo mechanizmui, panaudojant magnetinius stiprintuvus. RBC darbuotojai įdiegė automatizuotą bėgių transportavimo, paskirstymo, matavimo, frezavimo ir gręžimo sistemą.

1964 m. balandžio 30 d. pradėtos eksploatuoti metalurgijos įmonės kalkių degimo skyriaus rotacinės krosnys Nr.5 ir 6. 1965 m. gegužės mėn. pradėjo veikti eksperimentinis bėgių tvirtinimo detalių cecho skyrius, pirmą kartą šalyje buvo sukurta ir įdiegta bėgių grūdinimo aukšto dažnio srovėmis technologija.

 
Tiltas (toliau – aukštakrosnių cechas)

1967 m. liepos mėn. gamykloje pradėtas montuoti didelio storio lakštinių gaminių valcavimo staklynas „3600“.

1970 m. balandžio 17 d. „Azovstal“ įvyko pirmoji visos gamyklos mokslinė-techninė jaunųjų specialistų konferencija.

1972 m. liepos mėn. į įmonės jūrų uostą specialiomis baržomis buvo atgabenta staklyno „3600“ ištisinio liejimo pirminio ir galutinio formavimo valcai, sveriantys po 256 ir 247 t. Rugsėjį gamykla pradėjo pirminio formavimo valcų įrangos montavimo darbus. 1973 m. birželio 24 d. „Azovstal“ pradėjo eksploatuoti staklyno „3600“ lakštų valcavimo kompleksą, kurio našumas siekė 1 350 000 t lakštų per metus.

1977 m. gruodžio 20 d. metalurgijos gamyklos plieno lydymo padalinys pasipildė nauju dideliu kompleksu – pradėta eksploatuoti pirmoji deguonies konverterinio cecho eilė. Naująjį plieno lydymo kompleksą sudarė du 350 tonų svorio konverteriai ir dvejos kreivalinijinio tipo luitinių ruošinių nepertraukiamo liejimo mašinos – naujas etapas to laikmečio metalurgijos technologijoje.

1979 m. liepos 14-16 d. „Azovstal“ aukštakrosnių ceche įvyko pirmasis respublikinis jaunųjų lydymo krosnių operatorių konkursas.

1981 m. balandžio 20 d. „Azovstal“ baigė statyti elektrinio plieno lydymo cechą, kurio projektinis pajėgumas viršijo 700 tūkst. t aukštos kokybės plieno per metus.[9]

1983 m. rugpjūčio mėn. gamykla šventė 50 metų jubiliejų. Per šį laiką įmonės darbuotojai pagamino 145,5 mln. t ketaus, 118,2 mln. t plieno ir 96,4 mln. t valcavimo gaminių. Aukštakrosnių ceche „Azovstal“ pasiekė aukščiausią šalyje aukštakrosnių temperatūrą, be to, pirmą kartą buvo pradėta visiškai perdirbti lydymo krosnių ir konverterių šlakus.

1984 m. gegužės mėn. „Azovstal“ įmonė buvo pertvarkyta į metalurgijos kombinatą. Spalio 3 d. jame pradėta eksploatuoti pirmoji geležinkelio bėgių terminio apdorojimo komplekso eilė. Tai leido dvigubai pailginti jų tarnavimo laiką. 1986 m. liepos 30 d. terminio atsparumo suteikimo produkcijai kompleksas pasiekė projektinį pajėgumą (250 tūkst. t produkcijos per metus).[10]

1988 m. balandžio 1 d. buvo suformuotas metalurgijos kombinato Geležinkelių transporto departamentas, kuriame buvo šeši cechai. Gegužės mėn. „Azovstal“ geležinkelininkai pirmą kartą pritaikė naują bėgių suvirinimo technologiją kelyje ir sniego nupūtimo įrenginį – greitaeigį ventiliatorių, geležinkelio iešmų šiuolaikinių pneumopūtiklių pirmtaką.

1990 m. sausio mėn. „Azovstal“ deguonies konverteriniame ceche pradėjo dirbti skystų ligatūrų ir sintetinių šlakų skyrius. Šio skyriaus paleidimas buvo skirtas įmonėje gaminamo plieno kokybei gerinti.

 
Šlako kalnas pakrantėje

1991–2021 m. redaguoti

Paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, Ukrainos ministrų kabinetas atšaukė sprendimą statyti kombinato terminį skyrių, kuris buvo numatytas SSRS nacionalinės ekonomikos plėtros plane.[11]

1992 m. sausio 28 d. viena didžiausių Vokietijos laivų statybos įmonių „Norddeutscher Lloyd“ patvirtino „Azovstal“ plieno tinkamumą laivų statybai.

1994 m. gegužės mėn. „Azovstal“ buvo ketvirtoji iš viso pasaulio metalurgijos įmonių, sertifikavusi savo valcuotus gaminius pagal Amerikos naftos instituto standartą, leidžiantį gamyklai gaminti didelio stiprumo konstrukcinį plieną, skirtą naftos gręžimo platformų statybai.

1995 m. liepos mėn. sertifikavęs beveik visus kombinate valcuojamus didelio storio lakštus, „Azovstal“ tapo keturiolikos pasaulyje žinomų klasifikacinių bendrovių sertifikatų savininku.

1996 m. birželį Ukrainos ministrų kabinetas įtraukė „Azovstal“ į įmonių, kurios pagal individualius planus privatizuojamos, sąrašą.[12] Po to gamykla tapo akcine bendrove (UAB „Prekybos namai Azovstal“). 1997 m. rugpjūčio mėn. gamykla buvo įtraukta į strategiškai svarbių Ukrainos ekonomikai ir saugumui įmonių sąrašą.

 
Vaizdas nuo Krantinės gatvės

1998 m. gegužės mėn. plieno gamyklos deguonies konverteriniame ceche atlikta eilė metalo lydymo darbų naudojant naują technologiją, atitinkančią to meto pasaulio pasiekimus – lydalo kaušo dugninį prapūtimą su argonu. Iki tol pasaulinėje praktikoje nebuvo įmanoma atlikti pūtimo 350 tonų kauše nenaudojant „krosnies-kaušo“ ir vakuumatoriaus įrenginių.

1999 m. rugpjūtyje po kapitalinio pirmosios kategorijos remonto pradėta eksploatuoti aukštakrosnė Nr. 4, kurios tūris padidintas iki 2002 m³. Ant jos sumontuotas modernus bekūgis įkrovimo įrenginys. Kartu su krosnimi buvo pristatyti reikšmingi aplinkosaugos objektai.

2000 m. sausio 18 d. Ukrainos ministrų kabinetas nusprendė parduoti likusias valstybei priklausančias įmonės akcijas. [13] Lapkritį kombinate buvo futeruotas konverteris Nr. 1.

2001 m. rugsėjį „Azovstal“ deguonies konverteriniame ceche buvo pasiektas savotiškas rekordas. Konverteris Nr.1 ​​atlaikė 1659 lydymus. Tarpremontinis laikotarpis truko 75 dienas – Ukrainoje iki to laiko konverteriuose, dirbančiuose su nepertraukiamo liejimo mašinomis, tokių rezultatų nebuvo pasiekta. 2002 m. kovo mėn. „Azovstal“ konverterių ceche įdiegta nauja plieno kombinuotos deoksidacijos su aliuminiu technologija lydalo pilstymo kauše. Naujoji technologija padidino aliuminio įsisavinimą gatavame pliene.

2003 m. balandį „Azovstal“ nutiesė dujotiekio atšaką, jungiančią metalurgijos kombinatą su Mariupolio miesto dujų skirstymo stotimi Nr. 1. Dujotiekio įrengimas prisidėjo prie stabilaus gamybos aprūpinimo gamtinėmis dujomis.

2004 m. Tarptautinis geležies ir plieno institutas (IISI) įtraukė „Azovstal“ į didžiausių plieno gamintojų sąrašą (2003 m. duomenimis, gamykla, pagaminusi 5,3 mln. tonų plieno, užėmė 38 vietą pasaulyje pagal gamybos apimtis).[14]

2005 m. gruodį „Azovstal“ konverterių ceche pradėta statyti nauja ruošinių nepertraukiamo liejimo mašina Nr. 6. Šiame įrenginyje buvo planuojama panaudoti naujausias technologijas, kurių anksčiau nebuvo šalyje. Taip pat šiais metais kombinatas susijungė su Mariupolio kokso chemijos gamykla „Markochim“.

 
Aukštakrosnių cechas, žvelgiant iš „Azovstal“ jūrinio uosto

2006 m. birželį „Azovstal“ prisijungė prie „Metinvest“ grupės Plieno ir valcavimo gamybos įmonių padalinio, kurio didžioji akcininkė buvo Donecko finansinė ir ekonominė grupė „System Capital Management“. Liepos mėn. kombinate pradėjo veikti nauja kokso krosnies baterija Nr. 4, o pasenusi baterija Nr. 8 buvo uždaryta.

2007 m. vasarį „Azovstal“ pradėjo statyti trečiąjį iš eilės saturatorių amoniakui šalinti iš kokso dujų cheminių produktų gaudymo ceche. Kovo mėn. vykdant išsamią deguonies konverterinio cecho gamybos modernizavimo ir rekonstrukcijos programą, buvo atliktas kapitalinis konverterio Nr. 1 remontas pakeičiant jo korpusą. Konverteris patobulintas „Quick-Tap“ sistema, kurioje naudojami krentantys jutikliai, leidžiantys matuoti temperatūrą (vėliau sistemos buvo atsisakyta dėl nuostolingumo ir montavimo klaidų).

2008 m. balandį baigtas trečiosios aukštakrosnės kapitalinis remontas. Atliekant remonto darbus buvo įdiegta pažangi futeruotės technologija, kuri gali ženkliai pailginti metalurginių agregatų tarnavimo laiką. Rugpjūtį aukštakrosnė Nr. 3 buvo aprūpinta moderniais valdymo ir matavimo prietaisais, kurie leido maksimaliai automatizuoti jos darbą pagal geriausius pasaulio standartus.

2009 m. liepos mėn. kombinatas sėkmingai įsisavino daugiau nei keturiasdešimties pavadinimų naujų plieno rūšių (įskaitant dvidešimt šešias konverterinės gamybos rūšis), 18 rūšių valcavimo gaminių (iš jų dešimt storalakščio plieno rūšių).

2010 m. vasario mėn. buvo tęsiama veikla kuriant naują įrangą ir diegiant technologinius procesus konverterinio plieno ir nuolat liejamų luitų gamyboje naujai įdiegtoje modernioje nekrosninėje plieno apdirbimo įrangoje (kaušo-krosnies ir kaušo vakuumatoriaus agregatai, nuolatinio liejimo mašina Nr. 6). Kovo mėn. pirmą kartą Ukrainoje „Azovstal“ pritaikė betono slėginio purškimo technologiją aukštakrosnėje Nr. 2 kapitalinio remonto metu. Tokia paviršių padengimo betono skiediniu technologija plačiai naudojama pirmaujančiose pasaulio įmonėse, leidžia pailginti aukštakrosnės tarnavimo laiką daugiau nei dvigubai. Rugpjūčio 26 d. „Azovstal“ įdiegta kokybės vadybos sistemos ISO 9001:2008 reikalavimus atitinkanti valdymo sistema.[15]

2011 m. balandį įmonė įsisavino konverterinio metodo technologiją bėgių arba transportinio plieno gamybai. Gegužės 25 d. „Azovstal“ nutraukė gamybą Marteno krosnyse. Birželį įmonė pasiekė rekordinę geležies gavybą per parą – 15 547 t penkiose aukštakrosnėse. Deguonies konverteriniame ceche stabili kasdieninė plieno gamyba sudarė apie 54–55 lydymus.

2014 m. pasidėjus kariniam konfliktui Donbase, „Azovstal“ neteko pagrindinio žaliavos tiekimo šaltinio ir 2014–2015 m. patyrė didelių nuostolių. 2014 m. po gamykla esantys bunkeriai buvo naudojami gynybai, kai Rusijos remiami Donbaso separatistai puolė Mariupolį.

2020 m. „Azovstal“ nuo metų pradžios įsisavino 20 naujų produktų rūšių. Iš jų 2 rūšys – ištisinio liejimo plieno pusgaminių segmente, 18 – storaplokščio valcavimo gaminių segmente.[16]

 
Gamyklos vaizdas

Ekologija redaguoti

1999 m. atliktame tyrime buvo nustatyta, kad regioninė aplinkos apsaugos agentūra šią vietą nustatė kaip antrą pagal dydį oro teršėją regione. Siekiant sumažinti oro taršos kiekius, pirmiausia buvo įgyvendinta nedidelė bandomoji programa, skirta sumažinti grafito ir lydyklų dūmų keliamą taršą, kuri pradėta platesniu mastu po to, kai buvo gauta teigiamų rezultatų. Gamybinėje teritorijoje taip pat kasmet buvo atliekami reguliarūs taršos prevencijos auditai.

Trūkstant aplinkosaugos reguliavimo, o gamyboje išliekant pasenusiai įrangai, kurią naudoja „Azovstal“ ir kitos „Metinvest“ priklausančios gamyklos mieste, Mariupolį „National Geographic“ apibūdino kaip „vieną labiausiai užterštų miestų“ Ukrainoje. 2018 ir 2019 m. Mariupolio gyventojai išėjo į gatves reikalaudami reformų.[17]

Gamybos pajėgumai redaguoti

Įmonės gamybiniai pajėgumai leidžia per metus pagaminti iki 5,7 mln. t ketaus, 5,3 mln. t konverterinio plieno ir 4,7 mln. t gatavų valcavimo gaminių. Gamykla pirmauja Ukrainoje, gamindama storai valcuotas plokštes, kurių storis nuo 6 iki 200 mm ir plotis 1500-3300 mm, skirtas laivų ir tiltų statybai, elektros ir specialių mašinų, didelio skersmens vamzdžių gamybai, magistraliniams šiaurės dujotiekiams ir naftotiekiams, giliavandeniams statiniams. Visas storai valcuotų gaminių kiekis yra 100 % išbandomas ultragarsu. Būtent „Azovstal“ įvaldė pramoninę storo valcavimo gaminių gamybą iš X70 ir X80 stiprumo kategorijų plieno. Įmonė yra vienintelė Ukrainoje plačiojo geležinkelio bėgių tvirtinimo detalių gamintoja.[18]

 
Metalurgo skulptūra

2005 m. gamykla pagamino 5,906 mln. t plieno.[19] Nuo 2006 m. ji bendradarbiavo su Priazovo valstybiniu technikos universitetu, kad padėtų studentams įsijungti į darbą įmonėje. 2011 m. ji buvo trečia pagal dydį plieno gamintoja šalyje, gaminanti 15 % visos plieno produkcijos, ir žinoma kaip didelė plokštinio plieno ir liejimo ruošinių eksportuotoja.[20] Gamyklos produkcijos kokybę patvirtina 27 sertifikacijos dokumentai, apimantys beveik visus gaminius.

Padaliniai redaguoti

  • aukštakrosnių cechas (4 krosnys)
  • konverterių cechas
  • storaplokščio metalo cechas (su valcu „3600“)
  • bėgių ir sijų cechas
  • spaudimo cechas (su valcu „1200“)
  • stambaus sortimento gaminių valcavimo cechas
  • bėgių tvirtinimo detalių cechas
  • termofikacinė elektrinė
  • šiluminė elektrinė
  • deguonies cechas
  • kalkių deginimo cechas
  • kokso cechas
  • cheminių produktų gaudymo cechas
  • šlakų perdirbimo cechas
  • pagalbinės tarnybos

„Azovstal“ gynyba redaguoti

Pagrindinis straipsnis – 2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą.


2022 m. vasario 24 d., pirmąją karo dieną, „Azovstal“ metalurgijos cechai ir Iljičiaus vardo gamykla buvo pervesti į karšto konservavimo režimą. Gamybos komplekso teritorija tapo pagrindiniu ukrainiečių pasipriešinimo židiniu Mariupolyje. „Azovstal“ gynė 36-oji jūrų pėstininkų brigada ir Azovo pulkas. Kovo mėn. Mariupolio apgulties metu, kombinato gamybiniai kompleksai buvo smarkiai apgadinti, o Ukrainos parlamento narys Serhijus Taruta pareiškė, kad Rusijos pajėgos „praktiškai sunaikino gamyklą“.[21] „Azovstal“ kombinatui griaunantį poveikį darė Rusijos aviacijos antskrydžiai. Kovo 19 d. gamyklos generalinis direktorius Enveras Ckitišvilis patikino, kad nors „Azovstal“ smarkiai apgriautas, tačiau jį galima atstatyti.[22] Iki balandžio 16 d. kombinatas tapo paskutine apsuptų ukrainiečių pajėgų organizuoto pasipriešinimo vieta. Rusijos pajėgos skelbė gynėjams ultimatumus pasiduoti, teigdamos, kad sudėję ginklus gynėjai išsaugos savo gyvybes.

Gegužės 4 d. Rusijos pusė pareiškė, kad į plieno gamyklą įžengė po to, kai pradėjo visapusišką puolimą.[23] Tačiau tai paneigė Ukrainos šaltiniai, teigdami, kad jie atmušė kai kuriuos Rusijos išpuolius.[24] Gegužės 7 d. ministro pirmininko pavaduotoja Iryna Vereščuk pareiškė: „Prezidento įsakymas buvo įvykdytas: visos moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės buvo evakuoti iš „Azovstal“.[25] Ukrainos generalinis štabas gegužės 16 d. įsakė Azovo batalionui pasiduoti: „Aukščiausioji karinė vadovybė įsakė „Azovstal“ dislokuotų dalinių vadams gelbėti personalo gyvybes… Mariupolio gynėjai – mūsų laikų didvyriai“. Vyko pastangos evakuoti karius iš bunkerių.[26] Gegužės 17 d. pirmieji penkiasdešimt trys sunkiai sužeisti gynėjai pasidavė ir buvo evakuoti iš „Azovstal“ į medicinos įstaigą Novoazovske, o 211 žmonių humanitariniu koridoriumi buvo išvežti į Olenivką, pažymint kovinės misijos Mariupolyje pabaigą ir „Azovstal“ gynybą po 82 dienų kovos.[27]

Po pasirodymo 2022-ųjų „Eurovizijoje“ Ukrainai atstovavusi grupė „Kalush Orchestra“ nuo scenos paragino pasaulį, kad išgelbėtų „Azovstal“ gynėjus. Tai prisidėjo prie susidomėjimo „Azovstal“ padidėjimo visame pasaulyje.[28]

DLR ir Rusijos pajėgoms užėmus Mariupolį ir pasidavus likusiems „Azovstal“ kariams, separatistų vadovas Denisas Pušilinas paskelbė, kad gamykla bus nugriauta ir kad „vietoj „Azovstal“ planuojami kiti projektai“.[29]

Apdovanojimai redaguoti

 
„Azovstal“ panorama 2012 m.

Literatūra redaguoti

  • «Азовсталь» и азовстальцы. Донецк, 1976. – 112 стр., илл.
  • Н. А. Терещенко, А. Г. Щукин. Развитие металлургии на Украине за 60 лет Советской власти. Киев, 1977.
  • «Азовсталь». Донецк, 1983.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ „Owners and beneficiaries of Azovstal“.
  2. ↑ Akhmetov
  3. ↑ Azovstal and Akhmetov
  4. ↑ Гугель Яков Семёнович – енакиевский ученик создавший «Азовсталь» – Жители Енакиево – Енакиево как на ладони Archyvuota kopija 2012-10-14 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ Ждановский металлургический завод «Азовсталь» им. Серго Орджоникидзе // Большая Советская Энциклопедия. / под ред. А. М. Прохорова. 3-е изд. том 9. М., «Советская энциклопедия», 1972. стр.129
  6. ↑ 6,0 6,1 Е. Д. Черных. Золотое дно (Жданов, 1969–1972) // Особая моя земля. М., «Известия», 1972. стр.183-192
  7. ↑ А. Ф. Хавин. Восстановление промышленности Донбасса в период Великой Отечественной войны // «Вопросы истории», № 5, май 1956. стр.116-126
  8. ↑ Ежегодник Большой Советской Энциклопедии, 1960 (вып. 4). М., «Большая Советская энциклопедия», 1960. стр.31
  9. ↑ Ежегодник Большой Советской Энциклопедии, 1982 (вып. 26). М., «Советская энциклопедия», 1982. стр.35
  10. ↑ Ежегодник Большой Советской Энциклопедии, 1987 (вып. 31). М., «Советская энциклопедия», 1987. стр.39
  11. ↑ Постанова Кабінету міністрів України № 258 від 14 жовтня 1991 р. «Про перелік об'єктів, на будівництво яких запроваджується мораторій на період проведення надзвичайних заходів щодо стабілізації економіки України та виходу її з кризового стану»
  12. ↑ Постанова Кабінету міністрів України № 684 від 27 червня 1996 р. «Про затвердження переліку підприємств, які приватизуються за індивідуальними планами»
  13. ↑ Постанова Кабінету міністрів України № 68 від 18 січня 2000 р. «Про переліки відкритих акціонерних товариств, пакети акцій яких підлягають продажу в 2000 році»
  14. ↑ Украинские меткомбинаты – в числе крупнейших сталепроизводителей Archyvuota kopija 2016-03-24 iš Wayback Machine projekto. // «Зеркало недели» от 11 июня 2004
  15. ↑ МЕТИНВЕСТ :: Деятельность :: Система управления качеством
  16. ↑ „«Азовсталь» с начала года освоила 20 новых видов продукции — Новости — GMK Center“. ГМК (rusų). Nuoroda tikrinta 2021-07-28.
  17. ↑ Gardiner, Beth (2021-11-30). „Inside a Ukrainian war zone, another fight rages—for clean air“ (britų anglų). Nuoroda tikrinta 2022-04-07.
  18. ↑ Мариуполь Инвестиционный паспорт. ЧАО «Металлургический комбинат «Азовсталь» (mariupolrada.gov.ua)
  19. ↑ „Азовсталь“ [Azovstal] (ukrainiečių). Suarchyvuota iš originalo 2007-06-08.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  20. ↑ Connor, John T (2011). Out of the Red; Investment and Capitalism in Russia. Wiley. ISBN 9781118160763.
  21. ↑ „One Of Europe's Biggest Steel Works Damaged in Ukraine's Mariupol“. AFP. 2022-03-20. Nuoroda tikrinta 2022-03-20.
  22. ↑ „Азовсталь разрушен оккупантами, но отстроить можно“. Украинская правда. 2022-03-19. Suarchyvuotas originalas 2022-04-08.
  23. ↑ „Ukraine war: Zelensky plea as Russians seek Mariupol endgame“. BBC News. 2022-05-04. Nuoroda tikrinta 2022-05-05.
  24. ↑ „Ukraine repels some attacks as battle in Mariupol steel mill rages on“. PBS News (britų anglų). 2022-05-06. Nuoroda tikrinta 2022-05-07.
  25. ↑ Dunne, John. „'All women, children and elderly evacuated from Mariupol steel mill'“. Evening Standard.
  26. ↑ Hopkins, Valerie; Nechepurenko, Ivan; Santora, Marc (2022-05-16). „Ukrainian authorities declare an end to the combat mission in Mariupol after weeks of Russian siege“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2022-05-17.
  27. ↑ CNN, Tim Lister, Taras Zadorozhnyy, Victoria Butenko and Jack Guy. „Ukraine declares 'combat mission' over in Mariupol amid evacuation“. CNN. Nuoroda tikrinta 2022-05-17. {{cite web}}: |last= turi bendrinį pavadinimą (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  28. ↑ „Ukraine wins 2022 Eurovision song contest as UK finishes second in Turin“. the Guardian (anglų). 2022-05-14. Nuoroda tikrinta 2022-05-15.
  29. ↑ „Глава ДНР Пушилин рассказал о планах по сносу завода «Азовсталь» в Мариуполе - Газета.Ru | Новости“. Газета.Ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2022-05-18.

Nuorodos redaguoti

 
Vikiteka: Azovstal – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Azovstal&oldid=7103348"