Albertas Goštautas
| Albertas Goštautas lenk. Olbracht Gasztołd | |
|---|---|
| |
| Goštautai | |
| |
| Abdankas | |
| Gimė | 1480 m. Vilnius |
| Mirė | prieš 1539 m. gruodžio mėn. (~59 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Vilniaus katedroje |
| Tėvas | Martynas Goštautas |
| Motina | Ona Alšėniškė |
| Sutuoktinis (-ė) | Sofija Verejskaja |
| Vaikai | Stanislovas Goštautas |
| Veikla | Lietuvos didikas iš Goštautų giminės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius. |
 Vikiteka |
Albertas Goštautas |
Albertas Goštautas (arba Albrechtas Goštautas, 1480 – 1539 m. gruodžio mėn.) – Lietuvos didikas iš Goštautų giminės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius.
Biografija redaguoti
Didikas, grafas, kilęs iš Goštautų giminės. Tėvas Martynas Goštautas, motina Ona Alšėniškė, sesuo Elžbieta Goštautaitė, Jono Radvilos žmona. Žmona kunigaikštytė Sofija Verejskaja, sūnus Stanislovas Goštautas, marti Barbora Radvilaitė.[1]
Iš tėvo Martyno ir senelio Jono Goštautų paveldėjo ir pats įsigijo daug valdų, tapo labai įtakingu. Nuo savo valdų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės daliniams turėjo pasiųsti 466 raitelius. Išleisdamas seserį už Radvilaičio, jauniesiems sumokėjo 7000 kapų lietuviškų grašių kraičio ir užrašė keturis dvarus. 1503-1509 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio rūmų taurininkas ir Naugarduko vietininkas, 1506 m. atmušė Krymo totorių puolimą. Su kitais 1507 m. gynė Smolenską nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės. Per 1508 m. kunigaikščio Mykolo Glinskio maištą prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Žygimantą Senąjį Vilniuje suorganizavo valstybės iždo apsaugą nuo sąmokslininkų. Dalyvavo nuslopinant maištą ir išvarant M. Glinskio sąjungininkės Rusijos kariuomenę. Vėliau susikivirčijus su Mikalojumi Radvila Senuoju buvo šio įskųstas Žygimantui Senajam ir nepagrįstai apkaltintas rėmęs M. Glinskį. 1509-1511 m. kalintas, vėliau reabilituotas.[2]
Valstybės tarnyba redaguoti
Nuo 1513 m. Bielsko ir nuo 1515 m. Mozyriaus seniūnas. 1511-1514 m. Naugarduko vaivada, 1513-1519 m. Polocko vaivada, 1519-1522 m. Trakų vaivada. 1523 m. Darsūniškio valdytojas, nuo 1525 m. Borisovo seniūnas. Dėl aukščiausių postų ir dėl Palenkės, kur turėjo valdų, atkakliai varžėsi ir kivirčijosi su Mikalojumi Radvila, nes Radvilos Palenkėje buvo gavę pralaimėjusio M. Glinskio dvarų.[3] 1518 m. jo ir lenkų algininkų daliniai prie Polocko atrėmė didelį Maskvos kariuomenės, 1514 m. užėmusios Smolenską, puolimą. Nuo 1522 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris, galingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas. Iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Geranainių grafo titulą.[2]
LDK savarankiškumo šalininkas redaguoti
Stiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. 1526 m. iškėlė Žygimanto Augusto vainikavimo Lietuvos karaliumi projektą. 1529 m. vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui. Pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Bonos Sforcos parama jį pakeisti. Jo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui gyvam tebesant, paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atskirumo nuo Lenkijos. Rėmė Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio siekius mirus Žygimantui Senajam tapti Lenkijos regentu. 1530 m. Lenkijos Seimui Žygimantą Augustą išrinkus karaliumi, prasidėjo nesantaika tarp jo ir valdovo motinos Bonos Sforcos. Ji siekė sumažinti jo galią, o jis – atimti jos valdas Lietuvoje.[2]
Iš popiežiaus Klemenso VII 1530 m. išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją. Priešindamasis Bonai Sforcai susitaikė su Radvilomis ir 1538 m. sūnų Stanislovą apvesdino su didiko Jurgio Radvilos dukterimi Barbora. Po jo mirties turtus paveldėjo sūnus Stanislovas. Manoma, kad jis buvo Bychovco kronikos (Lietuvos metraštis) parašymo iniciatorius. Globojo Mykolą Lietuvį. Turėjo vertingų knygų biblioteką.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Marek Jerzy Minakowski, Ci wielcy Polacy to nasza rodzina, Kraków 2005. t. 7 s. 299
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „Albertas Goštautas“. vle.lt. Nuoroda tikrinta 29 October 2019.
- ↑ ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI. Memorialo tekstą iš lotynų k. išv. E Ulčinaitė. Mokslinės bibliotekos metraštis / Vilniaus valstybinis V. Kapsuko v. universitetas, 1972. Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Edvardas Gudavičius. Albertas Goštautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 18 psl.
Nuorodos redaguoti
|
Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones. Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. |
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Petras Glebavičius |
 1503–1506 |
Po to: Ivanas Glinskis |
| Prieš tai: Ivanas Glinskis |
1508 |
Po to: Jonas Jonavičius Zabžezinskis |
| Prieš tai: Stanislovas Hlebavičius |
 1513-1519 |
Po to: Stanislovas Astikas |
| Prieš tai: Grigalius Astikas |
 1519–1522 |
Po to: Konstantinas Ostrogiškis |
| Prieš tai: Mikalojus Radvila II |
 1522–1539 |
Po to: Jonas Hlebavičius |
| Prieš tai: Mikalojus Radvila II |
 1522–1532 |
Po to: Jonas Hlebavičius |
| Pareigybės |
|---|