Perkūnas

Šis straipsnis apie dievą. Apie gamtos reiškinį skaitykite straipsnyje perkūnija.

Perkūnas (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Danguvinis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis) – senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas.

Vieta dievybių hierarchijoje

Perkūnas yra viena iš pačių ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet visgi neužėmė pagrindinės vietos ir buvo priklausomas nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne (puikiuose rūmuose, esančiuose debesyse) ir pavedė valdyti orą^{[reikalingas šaltinis]}. Perkūnas buvo jo valios vykdytojas, dar greičiausiai vadintas Dievo rykštė arba Dievo rikis (Diveriks), tačiau šis spėjimas nėra visiškai patikimas.

Tikruoju vardu – Perkūnu – vadinti bijota, ypač drausta vaikams. Jį galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų.

Šeima

Perkūnas turėjo žmoną Žemyną ir devynis sūnus. Kitur pažinojo devynis Perkūnus – aštuonis vyrus, devintą moterį Perkūnę, seniausią griaustinio ir žaibų deivę, kurią patriarchato laikais pakeitė vyras Perkūnas.

Kai kur sakoma, kad Perkūnas neturi šeimos, nes dėl savo rūstumo nerado žmonos, neturi brolių nei seserų.

Dar kitur yra keturi broliai Perkūnai: Rytų, Vakarų, Pietų, Šiaurės.

Perkūno reikšmė mitologijoje

Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos, sukauptos virš „akmeninio dangaus skliauto“. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius. Nukritus pirmiesiems Perkūno „kirvukams“, kuriems priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai.

Atėjus sausrai, Perkūnas užmuša vandenį uždarančias chtonines būtybes (sparnuotą gyvatę, sparnuotą slibiną), kurios pavogusios dievaičio griaustinio instrumentą, vėl jį atgauna, sugriaudžia, sparnuota gyvatė krinta negyva, pasipila lietus ir atgaivina išdžiuvusią žemę.

Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šis dievaitis nekantrus, bet teisingas, o nusikaltusiems kaltės nedovanodavo. Tikėta, kad neteisingą žmogų jis nutrenkia. Perkūnas Dievui padėdavo tvarkyti pasaulį – Dievas nurodydavo, kur Perkūnui trenkti: Nepykinkim Dievo! Jis atsiųs Perkūną, kuris nutrenks, namus sudegins. Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius. Jis galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobes, pripildyti jas vandens ir paversti kūdromis, pelkėmis ir pan.

Perkūnui skirta diena – ketvirtadienis (kitur penktadienis). Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archajišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei. Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.

Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.

Perkūno namai Kaune

Perkūnas

Perkūno vaizdavimas

Seniausiuose vaizdiniuose Perkūnas nebuvo personifikuotas. Vėlesniais laikais Perkūnas vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu – kaip žvengiantis eržilas, baubiantis bulius, bliaunantis ožys. Jaučius, ožius aukodavo, kad audros neišmuštų javų, ožys buvo Perkūno palydovas, Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras (prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena Perkūno oželis, tikėta – greitai ateis Perkūnas.

Su Perkūnu sietas ir avinas. Senovėje šis dievaitis buvo vaizduojamas dviem avinais. Kartais jis būdavo paukštis milžinas (erelis). Perkūno žirgas buvęs su sparnais. Žirgą vadindavo liepsniniu, nes, lėkdamas padangėmis, kelią žymėdavo ugnies ruožu ar žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai, pėdose pasilikdavusios karštos anglys. Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytais sparnuotais liepsniniais žirgais.

Patriarchalinės santvarkos laikotarpiu Perkūnas vaizduojamas su ragais, šiurkščiais plaukais, baisaus veido, apsirengęs baltais ir juodais drabužiais su juodu kirvuku rankose.

Dar vėliau Perkūnas – tai senis su ilga, balta, pražilusia barzda, sėdintis gintaro soste, ant galvos vainikas, nupintas iš auksinių ievos žiedų, vienoje rankoje laiko eržilą, o kitoje auksinę lazdą. Arba žilas senis mėnulio spalvos veidu, apsisiautęs raudonu apsiaustu, po kuriuo paslėpti ginklai ir valdžios ženklai, apsiginklavęs sidabro lanku, aukso strėlėmis, titnago kirvukais. Valdžios ženklas – sidabrinis skydas su žaibo zigzagais.

Kitur Perkūnas vaizduotas senu kalviu, kuriam Dievas liepęs daryti šovinius. Dar kitur jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais – didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, ugninis stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, o galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo žmogumi žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta su žaibų sauja, akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje.

Perkūno galios ir asmeninis senovės baltų santykis

Buvo manoma, kad Perkūno kvėpavimas sukelia vėją ir vėtrą. Kai Perkūnas važiuodavęs per dangų dviračiu ar keturračiu vežimu, pakinkytu eržilais, ožiais ar jaučiais, žmonės girdėję griaustinį griaudžiant. Arba, kai griaudžia, reiškia Perkūnas miltus mala, akmenis raičioja. Tikėta, kad Perkūnas persekiojęs ne savo mirtimi mirusių žmonių vėles. Tos vėlės darydavusios bloga žmonėms. Jos naikindavusios derlių, kenkdavusios gyvuliams, uždarydavusios vandenį, reikalingą augalijai. Perkūnas jas mušdavęs strėlėmis, akmeniniais ar variniais kirvukais (strėlėmis) arba akmenimis, kurie į žemę įsmigdavę, o praėjus 7-9 metams, vėl iškildavę į paviršių. Tie kirvukai laikyti šventais, jais gydydavo ligas: priepuolį, karpas, auglius, žaizdas, kraujoplūdį, nuo gyvatės įkandimo.

Ilgainiui tokie kirvukai tapo Perkūno simboliais: nešiojami gintariniai kirvukai kaip amuletai apsisaugoti nuo nesėkmių, dedami po gimdyvės lova, naudojami per vestuvių apeigas, o įdėti į kapą jie mirusiuosius apgindavo nuo piktų dvasių. Kirviui buvo priskiriama magiška jėga užkalbant stichinius atmosferos reiškinius. Lietuviai kirvius vaizdavo ant trobų, kryžių ir kt. Ant kirvukų vaizduojami saulės ir žaibo ženklai (rozetės, koncentriniai apskritimai, pavienės ir dvigubos spiralės), žalčiai, žaibai.

Perkūnas latviškai vadinamas Perkons, prūsiškai – Percunis.

Lietuvių Perkūnas, kaip ir graikų Olimpo dievai, gyveno panašiai kaip žmonės: valgė, gėrė, miegojo, kariavo, turėjo priešų, draugų, žmoną, vaikų, turėjo meilės nuotykių ne tik su deivėmis, bet ir su paprastomis merginomis.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, mitologijoje dangaus ugnis žaibo pavidalu ateina drauge su vandeniu (lietumi), kai nugalima dievybė, uždariusi vandenį. Tokie dievai, kaip lietuvių Perkūnas, graikų Dzeusas, romėnų Jupiteris, skandinavų Toras, kovojo su kitais dievais dėl atmosferos reiškinių valdymo. Jie rūpinosi vegetacijos ir vaisingumo funkcijomis. Dėl to tokie dievai, kaip lietuvių Perkūnas, indų Pardžanja, dažnai vadinami tėvu, nes jie apvaisina žemę. Medžiojančio ir nušaunančio demoną Perkūno motyvas būdingas baltams, Šiaurės bei Rytų Europos tautoms, paplitęs Rytuose. Pavyzdžiui, babiloniečių dievas Mardukas kovoja su gyvate pabaisa Tiamat, Egipte Saulės dievas Ra kovoja su gyvate ir ją nugali, indų gyvatė Vritra apsupa žemę debesimis ir uždengia Saulę, o dievas Indra stoja su ja į kovą ir nugali. Šumerų mituose Gilgamešas kaunasi su pabaisa gyvate, uždariusia vandenis, o kai gyvatė užmušama, pasipila lietus, kuris atgaivina išdžiuvusią žemę ir grąžina jai vaisingumą. Indų Vedose, kai demonas Ahis pavagia Saulės ratą ir džiovina žemę, iš debesų ateina dievas Indra, užmuša demoną, nuima nuo kalno viršūnės Saulės ratą ir leidžia tekėti vandeniui ant išdžiuvusios žemės septyniomis srovėmis. Biblijoje dangaus šviesos dievybė kovoja su tamsa ir chaosu, turinčiu mitinės gyvatės pavidalą. Blogio demonas, atlikdamas negerus darbus, pasiverčia gyvate ar žalčiu.

Literatūra

• Mokslinę studiją „Senovės lietuvių dievas Perkūnas“ yra parašiusi Nijolė Laurinkienė.
• Perkūnas: dabarties priešistorija (sud. Romualdas Zubinas). – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 320 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-389-9

Nuorodos

• http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/perkunas
• http://patarles.dainutekstai.lt/perk8nas.html Archyvuota kopija 2010-12-14 iš Wayback Machine projekto.
• http://www.omnitel.net/sakmes/perkunas.html Archyvuota kopija 2011-07-23 iš Wayback Machine projekto.