Stanislovas Kuzma
| Stanislovas Kuzma | |
|---|---|
| |
| Stanislovas Kuzma. Mūzos. Nacionalinis dramos teatras | |
| Gimė | 1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje |
| Mirė | 2012 m. rugpjūčio 14 d. (65 metai) Vilniuje |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Vaikai | Algirdas Kuzma |
| Veikla | Lietuvos skulptorius. |
| Žymūs apdovanojimai | |
Stanislovas Kuzma (1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje – 2012 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje) – Lietuvos skulptorius.
Biografija redaguoti
1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1973–1976 m. dėstė piešimą Lietuvos dailės institute, 2000–2001 m. – skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje.
Kūryba redaguoti
Kūrė iš akmens, medžio, metalo, dažnai derino kelias medžiagas, naudojo polichromiją. Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų, mažųjų formų skulptūrų (Šeima 1976 m., „Pasilenkusi moteris“ 1979 m., „Žemė“ 1983 m., „Debesis“ 1987 m.), skulptūrinių portretų (prof. Vytautas Sirvydis, 1980 m.), antkapinių paminklų, memorialų, medalių. Kūriniams būdinga stilizuotos subtilios formos, ekspresyvūs, ištęstų proporcijų siluetai, glotnūs, preciziškai apdoroti paviršiai.
Nuo 1974 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Maskva, Rostokas, Zalcburgas, Bona), individuali paroda surengta Vilniuje 1996 m. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, A. Tretjakovo galerija Maskvoje, Olimpinis sporto muziejus Lozanoje, kiti užsienio šalių muziejai.[1]
Darbai redaguoti
- Motinystė, Žirgas ir sakalas, Eglė, Žilvinas, jų vaikai, Juknaičių gyvenvietės pastatų interjerams, parkui, 1976–1982 m.
- Versmė, Mūzų šventė, Lietuvos dramos teatras, Vilnius, abi 1981 m.
- Sutartinė, prie viešbučio „Lietuva“, Vilnius, 1984 m.
- Šaulys, Saulės laikrodžio aikštė, Šiauliai, 1986 m.
- Pieta, Sausio 13 aukoms, Antakalnio kapinės, 1995 m.
- Krepšininkas, Olimpija, Graikija, 1996 m.
- 1996 m. atkūrė 1950 m. sunaikintas Vilniaus arkikatedros frontono skulptūras
- Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, Panevėžys, 2003 m.
Įvertinimas redaguoti
- 1982 m. LTSR valstybinė premija
- 1996 m. Lietuvos nacionalinė premija
- 1997 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Eglė Mikalajūnaitė. Stanislovas Kuzma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 349 psl.