Vilniaus katedros kapitula

Vilniaus katedros kapitula– nuo 1387 m. iki 1949 m. veikusi Vilniaus vyskupijai priklausiančios Vilniaus katedros aukštesnio rango dvasininkų bendrija.

Gotikinė Vilniaus katedra 1530 m.

Istorija, sudėtis, veiklaKeisti

Vilniaus katedros kapitulą 1387–1388 m. įsteigė Poznanės vyskupas Dobrogostas popiežiaus Urbono IV pavedimu.[1]

Iš pradžių kapitulą sudarė du prelatai (prepozitas ir dekanas) ir dešimt kanauninkų. Dalis kapitulos narių buvo teikiami valdovo, dalis vyskupų.[1][2][3][4][5]

Vilniaus katedros kapitula rūpinosi katedros ir vyskupijos priežiūra, prižiūrėjo vyskupiją po vyskupo mirties, rinko naują vyskupą, kurį vėliau patvirtindavo popiežius.[3] Kapitulos nariai eidavo ne tik bažnytines, bet ir valstybines pareigas. [3] Kapitula vykdė patariamosios vyskupo institucijos funkcijas, rūpinosi Vilnaius katedros sakraline muzika, chorais, vargonais, lobyno saugojimu ir priežiūra. Kapitulos kanauninkai turėjo teisę atlikti liturgines apeigas. Kapitula prižiūrėjo mieste įsteigtas bažnyčias, rūpinosi posesijomis.[6]

Vilniaus katedros kapitula turėjo herbą.[7]

Vilniaus katedros kapitulai Vilniaus mieste priklausė nemaža dalis beneficijų. Vien šiaurinėje Pilies gatvėje 14 pastatų priklausė Katedros kapitulai. 1388 m. popiežiui Urbonui IV patvirtinus kapitulos nario teises, jie namą gaudavo valdyti iki gyvos galvos.[2][4]

XV a. Vilniaus katedros kapitula buvo išplėsta, įvestos arkidjakono, prelato – turtų saugotojo, scholastiko, kantoriaus pareigybės.[3][4] XVI a. aukštesniąją kapitulą sudarė šeši prelatai, žemesniąją – 12 kanaunininkų.[2]

1530 m. gaisro metu sudegė vyskupo namas ir jame buvęs kapitulos archyvas. Dėl gaisrų kapitula savo pavaldiniams prisakė statyti tik mūrinius namus.[2]

1570 m. kapitulos namuose uždrausta patalpas nuomoti kitatikiams.[2]

1736 m. gaisro Vilniuje metu sudegė 12 kapitulai priklausiusių namų. 1746 m. gaisro metu sudegė beveik visi kapitulos namai. Po šio gaisro kapitula savo narius įpareigojo namus kuo greičiau atstatyti. 1751 m. kapitulai priklausiusiuose namuose uždrausti kitokie nei mūriniai bravorai, namų stogus liepta dengti čerpėmis.[2]

Vilniaus katedros kapitula veikė iki 1949 m. katedros uždarymo. Po Nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus vyskupijoje kapitula nebuvo atkurta, vietoj jos įsteigta vyskupijos kunigų taryba.[8]

NuorodosKeisti

  1. 1,0 1,1 Rabišauskas P., Krikščioniškoji Lietuva: istorija, hagiografija, šaltiniotyra, sud. L. Jovaiša, Vilnius, Aidai, 2002.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015. ISBN 978-9986-745-89-1.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  4. 4,0 4,1 4,2 Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9.
  5. Aldona Prašmantaitė. Vilniaus Vyskupijos katedros kapitulos laikinieji koadjutoriai XIX a.: genezė, raidos bruožai, personalijos. Bažnyčios istorijos studijos, VIII. Vilnius, 2016, Lietuvių katalikų mokslų akademijos mėnraštis. t. 39 ISBN 1392-0502.
  6. Informacija, skelbiama Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos interneto svetainėje [1]
  7. Atnaujinta Vilniaus katedros požemių ekspozicija. Vilniaus arkivyskupija, 2015. [2]
  8. Informacija. skelbiama Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos interneto svetainėje [3]