Bareljefas
Bareljefas (pranc. bas-relief „žemas iškilumas“) – skulptūrinio reljefo pobūdis, kai plastinis vaizdas iškilęs virš fono plokštumos mažiau negu per pusę savo apimties (gilesnis vadinamas horeljefu). Plačiai taikomas skulptūroje, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose, medaliuose, monetose; dažna architektūrinio dekoro priemonė.
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/0/08/IranNIRInvestiturArdechirI.jpg/250px-IranNIRInvestiturArdechirI.jpg)
Bareljefų užuomazgos yra dar neolite ant akmenų išskaptuoti petroglifai. Ypač paplito Antikoje, senovės Rytuose (bareljefais puošti šventyklų frontonai, frizai, triumfo arkos, kolonos. Vėliau bareljefų naudojimas suklestėjo Renesanso architektūroje ir dailėje; ypač gausiai taikytas baroko interjerų puošyboje. Lietuvoje bareljefas pradėtas naudoti nuo XV a. (vienas pirmųjų pavyzdžių – Vilniaus herbas).[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Bareljefas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002