Vikipedija

Vikingai

Šis straipsnis apie skandinavų jūrininkus. Apie televizijos serialą skaitykite straipsnyje Vikingai (serialas).

Vikingai (dan. Vikinger, šved. Vikingar, isl. Víkingar) – ankstyvųjų viduramžių jūrininkai, kariai, pirkliai ir plėšikai[1] kilę iš Skandinavijos[2] ir Jutlandijos pusiasalių ir kalbėję senovės skandinavų kalbos dialektais, yra palikę įrašų savo senuoju raštu, runomis. Didžiąją laiko dalį jie praktikavo savitą pagoniškąjį tikėjimą, tačiau vėliau priėmė krikščionybę. Vikingai turėjo savus įstatymus, meną ir architektūrą. Dauguma vikingų taip pat versdavosi ūkininkavimu, žvejyba, amatais ir prekyba. Nuo XVIII a. ir ypač XIX a. ėmė plisti vikingų, kaip kilnių barbarų, stereotipas, o tam įtakos turėjo romantizmo įkvėptas vikingų atgimimo judėjimas.[3][4] Vikingai padarė milžinišką įtaką Skandinavijos, Britų salyno, Prancūzijos, Estijos ir Kijevo Rusios vystymuisi.[5]

Vokiečių k. paveiksliuke parodyti vikingai 800–1050 m.: Vikingų protėvynė      ir jų regzti antpuoliai, prekybiniai ryšiai bei kolonizuotos vietovės Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės rytiniuose pakraščiuose     

VIII a. pab. – XI a. pab. vykdė karinius bei prekybinius jūrinius žygius nuo Vinlando iki Biarmijos ir nuo Kaspijos jūros iki Šiaurės Afrikos.[2][6] Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai sukūrė ir platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Didžiąja dalimi vikingai buvo gentys, pasiekusios gimininės-gentinės santvarkos irimo stadiją ir gyvenusios dabartinių Švedijos, Danijos ir Norvegijos teritorijose. Iš gimtųjų žemių jas ginė didėjantis gyventojų skaičius ir badas.[2] Dauguma vikingų buvo pagonys.[2]

Švedijos, Norvegijos ir Danijos vikingai, kurie veržėsi į Vakarus, taip pat vadinti lotynišku vardu normanai (lot. Normanni). Tiksli etninė Rytų Europoje (dabartinėse Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Rusioje) veikusių vikingų kilmė nėra žinoma, tačiau Europos mokslininkai mano, kad tai buvo Švedijos vikingai.[2] Rusų metraščiuose vikingai vadinti varangais, variagais.

Etimologija

redaguoti
 
Vikingų miestai Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasaliuose

Žodžio „vikingas“ kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio vik „įlanka, užutėkis, upokšnis“.[7] Įvairios teorijos vikingų vardą kildino iš istorinės Norvegijos Vikeno apygardos (Víkin senąją skandinavų kalba), vikingas esą reiškęs „žmogus iš Vikeno“. Pagal šią teoriją vikingais iš pradžių vadinti tik šios teritorijos gyventojai ir tik vėlesniais amžiais pavadinimas išplėstas ir apėmė visus ankstyvųjų viduramžių skandinavus. Ši teorija turi rimtų spragų. Vikeno apylinkių gyventojai senuosiuose skandinavų manuskriptuose buvo vadinami ne viking, o víkverir, „Viko gyventojais“.

Pagal dar kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos wíc 'prekybos miestas'.

Istorija

redaguoti

Vikingų amžius

redaguoti
 
Amžininkų pavaizduoti vikingai

Vikingų amžius prasidėjo 793 m., kuomet vikingai iš Norvegijos surengė antpuolį į Anglijos[8]Lindisfarno salą ir jo pabaiga laikoma 1066 m.[9] rugsėjo 25 d., kuomet Stamfordbridžo mūšyje anglosaksų karaliaus Haraldo II kariuomenė sumušė Norvegijos vikingų karaliaus Haraldo III vadovaujamą kariuomenę ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Tarp šių laikotarpių vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją bei Normandijos sritį Prancūzijoje.

Vikingai pasirodė ir Rytų Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, nes čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti gerokai mažesni laivai negu jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo negausus. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t. y. į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Vikingų žygiai

redaguoti
 
Žemėlapyje parodytos vikingų ir normanų kolonizuotos vietovės:
  Jų kilmės regionas VIII a.
  IX a.
  X a.
  XI a.
  Dažnų skandinavų kontaktų vietovės, su negausiomis (arba visiškai neegzistuojančiomis) jų gyvenvietėmis

Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai, kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.

Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t. y. Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m. vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851 m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos vadinamosios Danelago, t. y. skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje, ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas. 911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rolo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rolo palikuonis Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste.

Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė.

Kovos ir prekyba su baltų gentimis

redaguoti

Žinomiausias skandinavų ir baltų genčių susidūrimo faktas yra Apuolės (Skuodo rajone) puolimas (854 m.).[10] Iš tikro buvo du puolimai, išsamiau yra aprašytas antrasis. Per jį Apuolės pilyje nuo švedų vikingų antpuolio besiginantys kuršiai po 9 dienų trukusios kovos sumokėjo išpirką. Baltijos jūros regione vikingų žygių, t. y. ginkluotų antpuolių jūra, tradiciją perėmė kuršiai, patys ėmę puldinėti Skandinavijos pakrantes. Naujausiuose lietuvių istorikų darbuose yra keliama hipotezė, kad kuršių galėjo būti ir tikrųjų vikingų būriuose. Baltų genčių gyvenamose teritorijose buvo įkurtos normanų kolonijos ar bent jau vasaros stovyklos. Archeologai spėja, kad skandinavai turėjo turėti pastovesnį apsistojimo punktą ir Palangos apylinkėse.

Vikingai ir Šiaurės Amerikos atradimas

redaguoti

Vikingai, laikomi pirmaisiais europiečiais perplaukusiais Atlanto vandenyną ir atradusiais Šiaurės Amerikos žemyną gerokai anksčiau, nei tai padarė Kristupas Kolumbas 1492 m. Ilgų tyrinėjimų išvados parodo, kad 1021 m. vikingai jau buvo įsikūrę dabar Kanadai priklausančioje Niufaundlendo saloje, ir šiuo metu ši vietovė vadinama L’Anse aux Meadows, čia yra įkūrtas Medūzų įlankos nacionalinis istorinis parkas.[11] Tačiau išvados neneigia galimybės, kad vikingai galėjo čia gyventi jau nuo 1000 m.[12]

Kultūra

redaguoti

Nors vikingai turėjo raštą ir yra palikę runų akmenų, dauguma rašytinių šaltinių apie vikingus yra išlikę kitų kultūrų atstovų, turėjusių kontaktus su vikingais, dėka.[13] Nuo XX a. vid. archeologiniai atradimai padeda susidaryti labiau išbaigtą vaizdą apie vikingus.[14][15]

Visuomeninė struktūra

redaguoti
 
Didelis pailgos formos jarlo namas. Lofotro vikingų muziejus, Norvegija

Vikingų visuomenę sudarė trys socioekonominiai luomai: tralai, karlai ir jarlai. Apie tai liudija Rygstulos (Rígsþula) Edos giesmė, taip pat paaiškinanti trijų luomų kilmę – juos sutvėręs dievas Rygas, taip pat žinomas Heimdalo vardu. Luomų egzistavimą patvirtina archeologiniai atradimai.[16]

Tralai buvo žemiausias sluoksnis – vergų atitikmuo. Vergai sudarė maždaug ketvirtadalį visos vikingų visuomenės.[17] Vergija buvo reikšminga vikingų visuomenei, nes vergai buvo naudojami kasdieniams darbams, didelio masto statyboms, taip pat kaip papildomas pajamų šaltinis iš vergų prekybos. Tralai tarnaudavo ir dirbdavo laukuose bei didesniuose karlų ir jarlų ūkiuose. Taip pat statydavo įtvirtinimus, rampas, kanalus, pildavo piliakalnius, tiesdavo kelius bei atlikdavo kitus sunkius darbus. Anot Rygstulos, į tralus žvelgta paniekinamai. Naujų tralų gretas papildydavo tralų vaikai arba karinių žygių metu į nelaisvę papuolę kitataučiai. Vikingai dažnai grobdavo žmones savo karinių žygių metu tralų gretoms papildyti. Tuomet tralai būdavo perplukdomi į vikingų žemes Skandinavijoje ir naudojami kaip vietinė darbo jėga arba parduodami arabų pirkliams, išmainant juos į sidabrą.

Karlų luomą sudarė laisvieji valstiečiai. Jie turėdavo ūkius, žemę ir galvijus bei užsiimdavo įprasta ūkine veikla, tokia kaip laukų arimas, karvių melžimas, namų statymas, tačiau neretai pasitelkdavo tralus kaip pagalbininkus ūkyje.

Jarlų luomą sudarė vikingų visuomenės didikai. Šie turėdavo daug turto, didelius žemės plotus, pailgos formos namus, arklių ir daug tralų. Tralai atlikdavo daugumą ūkinių darbų, o jarlai užsiimdavo administravimu, politika, medžiojimu, sportine veikla, lankydavo kitus jarlus ar vykdavo svetur į ekspedicijas. Jarlui mirus, šiam priklausę tralai kartais būdavo rituališkai aukojami ir palaidojami šalia. Tai patvirtina radiniai, rasti archeologinių kasinėjimų metu.[18]

Manoma, jog tarp luomų būta socialinio mobilumo, ypač tarp karlų ir jarlų, ką patvirtina padėtį visuomenėje apibūdantys terminai: hauldr, thegn, landmand. Kiti socialiniai dariniai vikingų visuomenėse – bendruomenės (félag), kurioms jų nariai (félagi) turėdavo įvairių įsipareigojimų. Būta civilinių ir karinių bendruomenių. Bendruomenės pagrindu galėdavo būti kartu vykdoma prekyba, bendras turtas (pvz., laivas) ar kariniai įsipareigojimai tam tikram vadui. Pastarųjų nariai buvo vadinami kariais (drenge). Bendruomenės taip pat egzistavo kaimuose ir miesteliuose, kur būdavo atsakingos už gynybą, tikybą, įstatymus ir susirinkimus (þing).

Kai kurie vikingai gyveno triukšminguose prekybiniuose miestuose, tokiuose kaip Jorkas Anglijoje. Vis dėlto dauguma jų turėjo atskiras sodybas. Viską, ko šeimai reikėjo, jie turėjo pasidaryti ar išauginti savo ūkyje. Vikingų moterys tuomet turėjo daugiau teisių nei kitos anų laikų moterys, nors, kaip ir kitur tuometėje Europoje, beveik neturėjo politinės galios ir buvo priklausomos nuo tėvo ar sutuoktinio.[19] Dauguma laisvųjų vikingų moterų buvo namų šeimininkės ir jų padėtis visuomenėje priklausė nuo jų vyrų.[19] Santuoka moteriai suteikdavo tam tikro ekonominio saugumo ir įtvirtindavo jos, kaip namų moters (húsfreyja) visuomeninį statusą. Namų viduje tvarką nustatydavo moteris. Moteris atlikdavo pagrindinį vaidmenį valdant ūkio išteklius, atliekant sandorius ir auginant vaikus, nors prie kai kurių sričių prisidėdavo ir vyras.[20] Vedusios moterys galėjo išsiskirti su vyru ir tuoktis antrąkart.[19]

Moterys turėjo religinę viršenybę ir buvo aktyvios kaip šventikės (gydja) ir orakulės/burtininkės (sejdkvinna).[21] Šios vikingų moterų laisvės laipsniškai sunyko po Skandinavijos apkrikštijimo,[22] o nuo XIII a. daugiau neminimos rašytiniuose šaltiniuose.[23]

Literatūra ir menai

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Vikingų literatūra.
Pagrindinis straipsnis – Vikingų menas.

Svarbiausi pirminiai šaltiniai apie vikingus – tų laikų tekstai iš Skandinavijos ar kraštų, kur būta vikingų veiklos.[24] Lotyniškas raštas Skandinavijoje išplito su krikščionybe, tad iki XI a. pab. yra išlikę itin mažai dokumentinio pobūdžio šaltinių.[25] Nors senovės skandinavai yra palikę įrašų, užrašytų runomis, šie dažniausiai esti labai trumpi. Dauguma dokumentinio pobūdžio tekstų užrašyta krikščionių ar musulmonų už Skandinavijos ribų. Dažniausiai tai autoriai, nukentėję nuo vikingų veiklos, tad atsiliepiantys apie skandinavus neigiamai.

Kita vertus, vikingams buvo būdinga turtinga sakytinė literatūra, išlikusi ir po apkrikštijimo bei aprašyta sagose.

Vikingų laivyba

redaguoti
 
Vikingų laivas, eksponuojamas Osle

Vikingų laivai buvo dviejų pagrindinių tipų: langskipai (senąja skandinavų kalba langskip „ilgasis laivas“) ir knorai (senąja skandinavų kalba knörr). Langskipai buvo grynai kariniai laivai, kurių abu galai buvo užsmailinti. Langskipai, abiejuose galuose turėję slibinų galvas, dar buvo vadinami drakarais. Langskipai neturėjo denio, buvo labai ilgi ir siauri. Knorai turėjo denį, buvo ne tokie siauri, nes jie daugiau buvo naudojami prekybiniams tikslams, jais buvo pervežamas krovinys. Abu laivų tipai turėjo bures, bet langskipai daugiau buvo varomi irklais.

Laidojimo kultūra

redaguoti
 
Kurganų tipo kapavietės Senojoje Upsaloje.

Su vikingais siejamų kapaviečių yra ne tik Skandinavijoje, bet ir tose Europos dalyse, kur būta intenyvios vikingų veiklos – Britų Salose, Airijoje, Grenlandijoje, Islandijoje, Farerų salose, Vokietijoje, Pabaltyje, Rusijoje ir kitur. Laidojimo papročiai buvo gan įvairūs – aptinkami tiek įprasti kapai žemėje, tiek pilkapiai (kurganiniai kapai), kur neretai aukšto rango mirusieji buvo laidojami kartu su laivais.

Pasak rašytinių šaltinių, daug laidotuvių vykdavo jūroje. Laidojama tiek kasant į žemę, tiek deginant, priklausomai nuo vietinių papročių. Dabartinėje Švedijoje dominavo deginimas, tuo tarpu Danijoje – laidojimas, o Norvegijoje panašiai paplitę buvo abu metodai.[26] Laidojimo aksesuarai, randami pilkapiuose, leidžia geriau suprasti, kas buvo laikoma vertinga pomirtiniame gyvenime.[27] Geriausiai apie vikingus papasakoti galinčios kapavietės rastos šiose vietovėse:

Klaidingi stereotipai

redaguoti
 
Šiuolaikinis vikingo vaizdinys. Dažnai neteisingai manoma, kad vikingai dėvėjo raguotus šalmus.

Ūgis

redaguoti

Yra nuomonė, kad vikingai buvo aukšti ir dideli vyrai. Ibn Fadlanas ir Europos šaltiniai mini, kad vikingai buvo didelio ūgio. Šiuolaikinės studijos parodė, kad vidutinis vyrų vikingų ūgis buvo 170 cm, moterų – 155 cm.[32] Yra skirtumų, tad aukštesnio rango vikingai neretai būdavo aukštesni (dėl geresnio maitinimosi), bet vikingai, palyginti su šiuolaikiniais žmonėmis, nebuvo aukšti. Kita vertus, palyginti su žmonėmis, gyvenusiais vikingų amžiuje, vikingai buvo aukštesni (tai lėmė genetiniai faktoriai).

Raguoti šalmai

redaguoti

Neskaitant dviejų trijų (ritualinių) šalmų su iškilimais, galėjusių reikšti varnus, gyvates ar ragus[33], nė vienas pavaizduotas ar išlikęs vikingų amžiaus karių šalmas neturi ragų. Be to, vikingų naudotas artimasis kovos stilius (sustatomos skydų sienos) ragus būtų daręs nepatogius ir pavojingus.

Prie šio nesusipratimo iš dalies prisidėjo XIX a. organizacijos Götiska Förbundet, įkurtos 1811 m. Stokholme, entuziastų platinta idėja, kad skandinavų mitologija gali būti meno objektas.[34]

Įprasti vikingų šalmai buvo kūginiai, pagaminti iš tvirtos odos su medžio ir metalo sutvirtinimais paprastiems kariams ir geležiniai su kaukėmis ir grandiniais šarvais vadams. Tai pagrįsta ankstesniais Vendelio amžiaus šalmais iš vidurio Švedijos. Vienintelis tikras vikingų šalmas rastas Gjermundu vietovėje Norvegijoje. Šis šalmas geležinis ir priskiriamas X a.[35]

Žiaurumas ir apsileidimas

redaguoti

Nepaisant vikingų, kaip plėšikų gyvenusių dėl grobio, įvaizdžio, vikingų visuomenės centras buvo savitarpiškumas asmeniniu, socialiniu ir platesniu politiniu lygiu.[reikalingas šaltinis] Tuo tarpu pasišiaušusio purvino laukinio įvaizdis, siejamas su vikingais populiariojoje literatūroje, yra tikrovės iškraipymas. Ne skandinavų krikščionys parašė daugumą išlikusių pasakojimų, tad tokie šaltiniai yra šališki. Šis požiūris atsirado, nes krikščionys nesuprato pagonybės. Taip pat ir Adomo Brėmeniečio darbuose yra labai abejotinų pasakojimų apie vikingų netvarkingumą ir barbariškumą.

Tačiau dabar žinoma, kad vikingai asmens higienai naudojo įvairius įrankius, pavyzdžiui, šukas, žnypleles, skustuvus ar pritaikytus „ausų šaukštus“. Šukos yra tarp dažniausiai randamų vikingų amžiaus dirbinių. Normanai gamino muilą it jį naudojo ne tik prausimuisi, bet ir plaukams balinti, nes šviesūs plaukai vikingų kultūroje buvo idealas.

Vikingai Anglijoje netgi turėjo nekokią reputaciją dėl perdėtos švaros, nes maudydavosi vienąkart per savaitę, šeštadieniais (priešingai nei anglosaksai)[reikalingas šaltinis]. Todėl šeštadienis skandinavų kalbose vadinamas laugardagur/laurdag/lørdag/lördag „prausimosi diena“, nors daugumoje dabartinių skandinavų kalbų reikšmė prarasta (islandiškai „laug“ vis dar reiškia „vonia“ ar „baseinas“).

O dėl Rusios gyventojų, priglaudusių dalį variagų, tai Ibn Rusta pažymi jų švarumą, o Ibn Fadlanas pasišlykštėjęs žmonėmis, kurie rytais naudojasi tuo pačiu indu veidui praustis ir nosiai pūstis. Jo pasišlykštėjimas galėjo kilti dėl kitokio požiūrio į higieną islamo pasaulyje (tekantis vanduo, švarus indas). Nors pastaba išreiškė pasišlykštėjimą, visgi Ibn Fadlanas pažymėjo, kad Rusios gyventojai prausiasi kiekvieną rytą.

Dauguma vikingų buvo prekeiviai, nors kai kurie plėšikavo. Ypač geras taikinys buvo Airijos, Škotijos, Velso ir Anglijos vienuolynai, turėję daug aukso ir sidabro. Kadangi vienuolynai buvo rašymo ir mokymo centrai, labiau tikėtina, kad jų patirtis būtų patekusi į istoriją[reikalingas šaltinis]. Bet daug vienuolynų literatūros buvo sunaikinta per plėšimus.

Kita vertus, per tris šimtus metų, kuomet vikingai buvo aktyviausi, apytiksliai buvo net 347 užpuolimai teritorijoje tarp Britų salų, Portugalijos ir Turkijos. Airijoje, kur jie buvo labiausiai žinomi dėl vienuolynų plėšimų, žinoma net 430 užpuolimų per tris šimtus metų.[reikalingas šaltinis]

Kaukolių indai

redaguoti

Žmonių kaukolių panaudojimas gerti taip pat nepagrįstas istorija. Mitas gali būti atsektas iki Ole Wormo Runer seu Danica literatura antiquissima (1636 m.), kur kariai gėrė ór bjúgviðum hausa („iš lenktų kaukolės atšakų“, t. y. ragų) buvo išversta ex craniis eorum quos ceciderunt („iš kaukolių tų, kuriuos jie nužudė“).[36] Indas iš kaukolės gali turėti ryšį su kitomis germanų gentimis ir Eurazijos klajokliais, pavyzdžiui, su skitais ir pečenegais.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Vikingai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 153 psl.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Vikingai – Encyclopedia Britannica
  3. ↑ Wawn 2000
  4. ↑ Johnni Langer, „The origins of the imaginary viking“, Viking Heritage Magazine, Gotlando universitetas/Baltijos studijų centras. Visby (Sweden), n. 4, 2002.
  5. ↑ Brink 2008
  6. ↑ Roesdahl, Else (1998). The Vikings. Penguin Books. ISBN 9780140252828, p. 9–22.
  7. ↑ The Syntax of Old Norse by Jan Terje Faarlund; p 25 ISBN 0-19-927110-0
  8. ↑ sciencenordic.com / The Viking age began in Denmark; Charlotte Price Persson | 23. April 2015
  9. ↑ history.org.uk / The Vikings in Britain: a brief history | Published: 13th January 2011
  10. ↑ Normanų antpuoliai į baltų kraštus. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-25.
  11. ↑ nature.com / Evidence for European presence in the Americas in ad 1021; Margot Kuitems, Birgitta L. Wallace, Charles Lindsay, Andrea Scifo, Petra Doeve, Kevin Jenkins, Susanne Lindauer, Pınar Erdil, Paul M. Ledger, Véronique Forbes, Caroline Vermeeren, Ronny Friedrich & Michael W. Dee | Published: 20 October 2021
  12. ↑ bbc.co.uk / Vikings settled in North America in 1021AD, study says | 2021 m. spalio 21 d
  13. ↑ „Written sources shed light on Viking travels“. Danijos nacionalinis muziejus. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. kovo 18 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. balandžio 20 d..
  14. ↑ Hall, 2010, pp. 8 passim.
  15. ↑ Roesdahl, pp. 16–22.
  16. ↑ Roesdahl, pp. 38–48, 61–71.
  17. ↑ „Vikings may have first taken to seas to find women, slaves“. Science. 2016 m. balandžio 15 d. Suarchyvuota iš originalo 2018 m. rugpjūčio 1 d. Nuoroda tikrinta 2018 m. rugpjūčio 1 d..
  18. ↑ Mari Kildah (2013 m. gruodžio 5 d.). „Double graves with headless slaves“. Oslo universitetas. Suarchyvuota iš originalo 2014 m. spalio 11 d. Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 23 d..
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 „Women in the Viking Age“. Danijos nacionalinis muziejus.
  20. ↑ Friðriksdóttir, Jóhanna. Valkyrie: The Women of the Viking World. Bloomsbury Publishing, 2020. pp.98-100.
  21. ↑ Ingelman-Sundberg, Catharina, Forntida kvinnor: jägare, vikingahustru, prästinna [Ancient women: hunters, viking wife, priestess], Prisma, Stockholm, 2004
  22. ↑ Clover, Carol J. (1993 m. balandžio mėn.). „Regardless of Sex: Men, Women, and Power in Early Northern Europe“. Speculum (anglų). 68 (2): 363–387. doi:10.2307/2864557. ISSN 0038-7134. JSTOR 2864557. S2CID 165868233.
  23. ↑ Borgström Eva: Makalösa kvinnor: könsöverskridare i myt och verklighet (Nuostabios moterys: socialinės lyties lankstumas mituose ir realybėje) Alfabeta/Anamma, Stokholmas 2002. ISBN 91-501-0191-9 (inb.). Libris 8707902.
  24. ↑ Hall, pp. 8–11
  25. ↑ Lindqvist, pp. 160–61
  26. ↑ 26,0 26,1 Jasmine Idun Tova Lyman (2007), Viking Age graves in Iceland, Islandijos universitetas, p. 4. Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 23 d.  Archyvuota kopija 2014-02-27 iš Wayback Machine projekto.
  27. ↑ Roesdahl, p. 20.
  28. ↑ Phillip Pulsiano; Kirsten Wolf, eds. (1993). Medieval Scandinavia: An Encyclopedia (Illustrated leid.). United Kingdom: Taylor & Francis. pp. 238–39. ISBN 978-0-8240-4787-0.
  29. ↑ Byock, Jesse; Walker, Phillip; Erlandson, Jon; Holck, Per; Zori, David; Gudmundsson, Magnus; Tveskov, Mark (2005). „A Viking-Age Valley in Iceland: The Mosfell Archaeological Project“ (PDF). Medieval Archaeology. XLIX: 195–218. doi:10.1179/007660905x54080. ISSN 0076-6097. S2CID 162307212.  
  30. ↑ Þór Magnússon: Bátkumlið í Vatnsdal, Árbók hins íslenzka fornleifafélags (1966), 1–32
  31. ↑ Dale Mackenzie Brown (2000 m. vasario 28 d.). „The Fate of Greenland's Vikings“. Archaeology. Amerikos archeologijos institutas. Suarchyvuota iš originalo 2014 m. vasario 20 d. Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 22 d.. {{cite web}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2014-01-20 siūlomas (pagalba)
  32. ↑ Hjardar, Kim. Vikings. Rosen Publishing, 2018. pp.37-41
  33. ↑ Did Vikings really wear horns on their helmets? {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20041211224330/http://www.straightdope.com/mailbag/mhornedhelmet.html |date=2004 m. gruodžio 11 d}, The Straight Dope, 2004 m. gruodžio 7 d. Tikrinta 2007 m. lapkričio 14 d.
  34. ↑ Frank, Roberta (2000). International Scandinavian and Medieval Studies in Memory of Gerd Wolfgang Weber. Ed. Parnaso. p. 487. ISBN 978-88-86474-28-3. Suarchyvuota iš originalo 13 April 2014. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugsėjo 17 d..
  35. ↑ „The Gjermundbu Find – The Chieftain Warrior“. Suarchyvuota iš originalo 2014 m. vasario 15 d. Nuoroda tikrinta 10 April 2014.
  36. ↑ E. W. Gordon, An Introduction to Old Norse (2nd edition, Oksfordas 1962) pp. lxix–lxx.

Literatūra

redaguoti

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Vikingai – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vikingai&oldid=7383885"