Vikipedija

Vikingų amžius

Ankstyvųjų viduramžių periodas Europoje, kurio metu vikingai vykdė plėšimus, kolonizavo ir plėtojo prekybą.

Vikingų amžius – 793–1066 m. ankstyvųjų viduramžių laikotarpis, kuomet vikingai vykdė didelio masto grobiamuosius žygius bei kūrė savas gyvenvietes (kolonijas) Europoje bei Šiaurės Amerikoje.[1][2][3] Šis periodas prasidėjo po Didžiojo tautų kraustymosi bei germanų Geležies amžiaus. Terminas naudojamas ne tik senųjų skandinavų gimtajai Skandinavijai, bet ir užjūrio regionams, kuriuose šie įsikūrė, apibūdinti. Vikingų amžiaus skandinavai dažnai laikomi vikingais arba normanais, nors tik maža dalis jų užsiėmė plėšikavimu.[4]

Vikingų laikais sukurtas pieštinis akmuo (šved. bildstenar) Gotlande, Švedijoje.

Palikę savo gimtuosius kraštus Danijoje, Norvegijoje bei Švedijoje, skandinavai įsikūrė Britų salose, Airijoje, Farerų salose, Islandijoje, Grenlandijoje, Normandijoje, Baltijos regione bei Rytų Europos Dniepro bei Volgos upių pakrantėse, kur šie buvo vadinami variagais. Jie taip pat buvo kurį laiką įsitvirtinę ir Naujajame žemyne taip tapdami pirmaisiais žinomais europiečiais, pasiekusiais Šiaurės Amerikos krantus. Vikingai įkūrė keletą Europos karalysčių bei grafysčių – iškilo Salų (Suðreyjar), Orknio (Norðreyjar), Jorko (Jórvík), Danelavo (Danalǫg), Dublino (Dyflin), Normandijos bei Kijevo Rusios (Garðaríki) karalystės. Kai kurių istorikų teigimu, vikingai darė svarią įtaką ir Lietuvos karalystės formavimuisi, bet šios pozicijos pagrįstumu abejojama.[5] Vikingų amžiaus metu skandinavų gimtosios žemės taip pat buvo jungiamos į didesnes karalystes, buvo suformuota trumpai gyvavusi Šiaurės jūros imperija, kuriai priklausė dalis Skandinavijos bei Britanijos žemių. 1021 m. vikingai įveikė Atlanto vandenyną ir pasiekė Šiaurės Amerikos krantus – data buvo sukonkretinta praėjus tūkstantmečiui.

Vikingų norą plėstis bei rengti grobiamuosius žygius lėmė turtingų miestelių ir vienuolynų atsiradimas, silpna karalysčių gynybinė parengtis. Manoma, kad vikingų išvykas į užjūrio teritorijas skatino ir gyventojų perteklius savame krašte, nederlingos žemės, dėl Norvegijos suvienijimo kilę politiniai neramumai, Frankų imperijos agresyvi karinė ekspansija bei priverstinis saksonų krikštas.[6][7] Skandinavų poreikį plaukti vis tolyn lėmė ir padaryta pažanga jūreivystėje.

Ekspansijos priežastysKeisti

 
Vikingų ekspansija Europoje VIII–XI a. Geltona spalva žymima normanų ekspansija.

Egzistuoja daugelis teorijų, bandančių paaiškinti vikingų ekspansijos priežastis, bet sutinkama, kad vienas iš esminių – siekis tyrinėti. Priešingai nei Frankų imperijoje, Anglijoje, Velse bei Airijoje buvo apstu nuolat tarpusavyje kovojančių mažų karalysčių bei grafysčių, kurios tapdavo lengvu karo grobiu užjūrio plėšikams. Gyventojų perteklius, ypač Skandijoje (dabartinėje Švedijoje), galėjo būti kitu svarbiu veiksniu, nors dalis akademikų su tuo nesutinka – pasak kritikų, būtent prasidėjęs geležies naudojimas ir moterų trūkumas, kurį sukėlė tais laikais paplitęs moteriškos lyties naujagimių žudymas,[8] buvo esminės ekspansijos priežastys. Suvienijęs Norvegijos žemes, karalius Haraldas I Gražiaplaukis daugelį žmonių ištrėmė iš savo gimtųjų žemių. Šis karaliaus sprendimas lėmė didelį kai kurių gyventojų nepasitenkinimą, o tai davė pradžią gyvenviečių steigimams naujose žemėse bei grobiamiesiems žygiams prieš patį Haraldą I.

Ankstyvoji istorijaKeisti

 
Vikingų laikų miestai Skandinavijoje.

Anksčiausias žinomas vikingų grobiamasis žygis įvyko 789 m. Anglosaksų kronikose minimas danų būrys, kuris plaukė Portlando salos bei Dorseto link (žygis klaidingai nurodytas įvykęs 787 m.). Aplankytos karalystės pareigūnas juos palaikė pirkliais. Kuomet šis skandinavų paprašė užmokėti karaliaus numatytą prekybos mokestį, vikingai jį užmušė.[9] Sutartinai laikomasi nuostatos, kad Britų salose Vikingų amžius prasidėjo 793 m. – pagal Anglosaksų kroniką, tais metais skandinavai nusiaubė svarbų saloje įsikūrusį Lindisfarno vienuolyną.

„793 Viešpaties metai. Šiais metais virš nortumbrių žemės atėjo baisūs išankstiniai įspėjimai, labiausiai gąsdinantys žmones: tai buvo didžiuliai šviesos lakštai, lekiantys oru, ir viesulai, ir ugniniai drakonai, skrendantys dangaus skliautu. Netrukus po šių milžiniškų ženklų kilo didelis badas: ir neilgai trukus, šeštą dieną prieš tų pačių metų sausį, siaubingi pagonių vyrų įsiveržimai išprievartavimais bei skerdynėmis padarė apverktiną sumaištį Šventosios salos [Lindisfarno] Dievo bažnyčioje.“ – Anglosaksų kronikos.[10]

Anot Ulsterio analų, 794 m. įvyko rimtas Lindsfarno motininio vienuolyno Ijonos užpuolimas, o 795 m. vyko plėšikavimai šiauriniuose Airijos krantuose. Šioje vietoje vikingams įkūrus gyvenvietę, 802 m. skandinavai Ijoną puolė darkart – siaubimo metu vyko masiniai žudymai, o pati abatija buvo sudeginta ligi žemės.

Iš pradžių vikingai puldinėdavo vien Ariją, mat Anglija bei Frankų imperija buvo pajėgios apsiginti nuo vikingų antpuolių.[11] Tačiau 830 m. vikingai įgijo karinę persvarą prieš anglus, frankus bei kitus Vakarų Europos kraštus. Nuo 839 m. senieji skandinavai pradėjo naudotis susiskaldymais Frankų imperijos viduje bei kurstė Anglijos karalystes kovoms vienai prieš kitą.[11]

 
Vikingų ekspedicijos (mėlyna linija): žemėlapyje vaizduojamos jų kelionės per didžiąją Europos dalį, Viduržemio jūrą, Šiaurės Afriką, Mažąją Aziją, Arktį ir Šiaurės Ameriką.

Į Frankų imperijos sostą atėjus Karoliui Didžiajam, vikingų grobiamieji žygiai buvo itin pragaištingi valstybei, ypač jiems pradėjus Seinos upe skverbtis į pastarosios gilumą. Pasibaigus Karolio Didžiojo valdymui, prasidėjo dar vienas skandinavų amplūdis, kuris buvo pergalingas – 911 m. seniesiems skandinavams pavyko užkariauti dalį teritorijų ir sukurti Normandijos hercogystę. Karolis III Naivusis, siekdamas atgrasyti vikingus nuo tolimesnių puolimų, Normandijos hercogystę perleido skandinavijos vikingų karo vadui Rolo – mainais už sostą, šis pažadėjo likti ištikimas Karoliui, pasikrikštyti ir ginti Prancūzijos vakarinį regioną nuo kitų vikingų būrių antpuolių. Laikui bėgant šiame regione įsikūrę vikingai pradėjo save laikyti normanais, puoselėti savo kultūrą bei kalbą, kuri manomai kilo iš prancūzų kalbos. 1066 m. normanai vadovaujami Vilhelmo I Užkariautojo nukariavo Angliją ir tapo anglosaksų valdančiąja aristokratų klase.

Vikingai Šiaurės EuropojeKeisti

AnglijaKeisti

 
Anglosaksų–vikingų monetos svoris, naudotas prekybai tauriaisiais metalais ir sidabru. Jos buvo gaminamos iš švino ir sveria apie 36 g (1,3 uncijos). Radinys siekia 720–750 m. ir yra nukaldintas Kente. Jų briaunos išpuoštos punktyriniu trikampiu. Kilmė vieta – Danelavo regionas, 870–930 m.

Anglosaksų kronikose minima, kad vikingai grobiamuosius žygius į šią šalį pradėjo rengti dar 793 m., kuomet užpuolė Lindisfarno vienuolyną, saugantį šv. Kutberto relikvijas, siekdami jį apiplėšti. Šis žygis žymi „Vikingų invazijos amžiaus pradžią“ – prasidėjo pavieniai įnirtingi antpuoliai Anglijos šiauriniuose bei rytiniuose krantuose. Nors pirmieji būriai buvo nedideli, kruopštus planavimas jiems leisdavo pasiekti nemenkų pergalių. 840–841 m. vikingai dažniau puldavo žiemą, o ne vasarą, pastarąjį laikotarpį veikiau praleisdami Airijos gyvenvietėse.[12]

850 m. vikingai pirmąkart peržiemojo Taneto saloje, Anglijoje. 854 m. būrys šalyje peržiemojo darkart – šį kartą Šepio saloje, netoli Temzės žiočių. Tačiau 864 m. jie vėl sugrįžo atgal į Tanete įrengtą stovyklą.[12]

Kitais metais Didžioji pagonių armija, kurią vedė broliai vikingai Ivaras Bekaulis (Ívarr hinn Beinlausi), Halfdanas (Hálfdan), Ubis (Ubbi) bei Gutrumas (Guðrum), atvyko į Rytų Angliją. Jie tęsė kelionę per Anglijos žemes link Nortumbrijos ir užimto Jorko, kur suformavo vikingų bendruomenę, kurioje būta ir ūkininkų bei amatininkų. Dauguma Anglijos karalysčių, kuriuos anuomet buvo itin silpnos, negalėjo pasipriešinti vikingams. 867 m. Nortumbrija tapo apvienyto Danelavo, kuriame viešpatavo Ragnarsono brolių pastatytas karalius Egbertas I (Ecgberht), šiaurės karalyste. 870 m. „Didžioji saulės armija“ su vikingu Bėseku (Bægsecg) ir penkiais erlais priešakyje atvyko į Angliją. Suvieniję pajėgas su Didžiąja pagonių armija, Bėseko bei Halfdano vikingai pradėjo karinę kampaniją per beveik visą Angliją iki 871 m., kuomet šie pradėjo planuoti invaziją į Veseksą. Tačiau 871 m. sausio 8 d. Bėsekas bei erlai žuvo Ešdauno mūšyje ir vikingai pasitraukė į šiaurės Anglijoje esantį Jorviką. Vikingų padėtį apsunkino ir vis stiprėjanti Vesekso karaliaus Alfredo Didžiojo įtaka, kuris atrėmė skandinavų bandymus įsiveržti į jo šalį. Ilgainiui karalius ir jo įpėdiniai pradėjo vikingus stumti lauk ir iš Anglijos gilumos bei sugebėjo perimti Jorką, bet šį 947 m. vėl užėmė Erikas I Kruvinasis Kirvis (Eirik Blodøks).

AirijaKeisti

 
„Airiai priešinasi vikingų flotilės išsilaipinimui“, apie 1914 m. Kūrinio autorius – James Ward.

795 m. nedideli vikingų būriai pradėjo puldinėti vienuolynų gyvenvietes, įsikūrusias gėlų Airijos krante. Ulsterio analuose paminėta, jog 821 m. senieji skandinavai užpuolė Houto miestą ir „paėmė didelį moterų skaičių į nelaisvę“.[13] Nuo 840 m. vikingai Airijos krante pradėjo statyti pirmąsias įtvirtintas stovyklavietes Dubline, skirtas peržiemojimui.[14] Ilgainiui jų puldinėjimai tapo didesnio masto, buvo skverbiamasi į Airijos gilumą, kur apiplėštos Armos, Klonmaknoiso, Glendaloho, Kelso, Kildero vienuolynų gyvenvietės, senieji Bru na Boino antkapiai.[15] Istoriniuose šaltiniuose minimas vikingų vadas Torgestas (Thurgestr), kuris rengė grobiamuosius žygius po visą vidurio Airiją ligi 845 m., kuomet šį galiausiai nužudė Maelis Sehneilas I (Máel Sechnaill).

ŠkotijaKeisti

Nors istorinių šaltinių išlikę nedaug, manoma, kad vikingai pirmąjį reidą į Škotiją surengė šventojoje Ijonos saloje 794 m., praėjus metams po užpuolimo kitoje šventojoje Lindisfarno saloje, Nortumbrijoje.

839 m. per Tėjaus bei Erno upes įsiveržė didelis normanų laivynas ir nukako ligi pat Fortriu karalystės, gyvavusios piktų žemių epicentre. Mūšyje jie nugalėjo piktų karalių Ueną (Eogán Mac Óengusa), jo brolį Braną ir Dalriados karalių Aedą (Áed mac Boanta) kartu su daugeliu kitų piktų vadų. Po vikingų puolimo piktų lyderių klanas, o kartu su jais – ir pažangi to meto karalystė, kuri nuo Enguso I (Óengus) laikų buvo stabili valstybė ir klestėjo daugiau nei 100 metų, žlugo.

870 m. prie Klaido užutėkio gyvenę senosios šiaurės britai taip pat patapo vikingų taikiniu. Tvirtovę, esančią Altkluto viršuje, buvo apgulta vikingų būrio, kuriam vadovavo karaliai vikingai Amlaibas ir Imaras. Po keturių mėnesių sugedo vandens tiekimas ir tvirtovės gynėjai pasidavė. Šaltiniuose minima, kad vikingai į Airiją pargabeno didžiulį grobį britų, piktų ir anglų belaisvių. Tarp kalinių galėjo būti valdančioji Altkluto šeima, įskaitant karalių Arfgalą (Arthgal ap Dyfnwal), kuris kitais metais buvo nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Altkluto žlugimas pažymėjo naują karalystės istorijos etapą: pertvarkytos karalystės sostinė buvo perkelta maždaug 20 km į Govano ir Partiko apylinkes (dabartiniame Glazge) ir tapo žinoma kaip Stratklaido karalyste, kuri išliko pagrindine regiono politine žaidėja ateinančius 150 metų.[16]

IslandijaKeisti

Pirmąkart į Islandiją vikingai atplaukė 985 m., kuomet šie bandė pasprukti nuo karaliaus Haraldo I Gražiaplaukio. Islandų sagose minima, kad šalį įkūrė iš Farerų salų atvykęs senovės skandinavų vikingas Nadodas (Naddoðr). Nors kraštas ir nederlingas, žemės buvo tinkamos ganykliniam ūkininkavimui. Anot Eiriko Rudojo (Eiríkr inn rauði) sagos, Eirikas buvo ištremtas iš Islandijos ir dėl šios priežasties nusprendė plaukti į Vakarus, kur pirmasis atrado Grenlandijos salą.

KvenlandijaKeisti

Kvenlandija yra senasis dalies Skandinavijos ir Fenoskandijos žemių pavadinimas, kraštas minimas senovės anglų rašytiniuose šaltiniuose IX a. remiantis norvegų keliautojo Otaro (Ottar fra Hålogaland) liudijimais.[17] Kvenlandija, kartais vadinta kitais panašiais pavadinimais, taip pat randama senovės skandinavų, ypač islandų, šaltiniuose. Visi išlikę skandinavų šaltiniai, minintys Kvenlandiją, siekia XII–XIII a., bet bent dalis jų yra senųjų tekstų perrašymai.

PabaltijysKeisti

EstijaKeisti

 
Iru tvirtovė Šiaurės Estijoje.

Estija vikingų amžiaus laikotarpiu buvo finais apgyvendinta teritorija, kuri buvo padalinta į du svarbius kultūrinius regionus – salų bei žemyninį, – kurie iš esmės atitinka istorinį Estijos padalijimą į šiaurę bei pietus. Šios dvi kultūrinės teritorijos skyrėsi ir savo nepastoviais politiniais saitais.[18] Vikingų amžius Estijoje laikomas Geležies amžiaus dalimi, kuris prasidėjo apie 400 m. ir baigėsi 1200 m. netrukus po to, kai Eiriko kronikose minimas estų vikingų būrys 1187 m. užpuolė Sigtunos miestelį.[18]

Dabartinės Estijos teritorijoje gyvavusi visuomenė, ekonomika, apgyvendinimas bei kultūra daugiausiai yra archeologinių šaltinių tyrinėjimo objektas, mat rašytinės informacijos apie estus išlikę nedaug, o ir ši ne itin gausi. Vikingų laikotarpis krašte lėmė radikalius pokyčius visuomenėje. Estijos valstietija iškilo pasibaigus vikingų amžiui.[19]

BaltaiKeisti

Labiausiai baltų genčių gretose grobiamaisiais reidais pasižymėjo kuršiai, kurie buvo puikūs kariai, jūrininkai bei piratai.[20] Jie dažnai dalyvaudavo vikingų tarpusavio karuose ir kūrė sąjungas su švedų, danų bei islandų vikingais. Parašytoje 1157 m. Norna-Gestso istorijos sagoje minimas apie 750 m. dabartinės pietinėse Švedijos žemėse vykęs įnirtingas bendras kuršių bei kvenų puolimas, kurio metu šie puolė legendinio Danijos ir Švedijos karaliaus Sigurdo Hringo valdas:

„Sigurdo Hringo (Sigurðr) ten nebuvo, kadangi šis turėjo ginti savo žemę Švediją (Svíþjóð), nes ją plėšė kuršiai (Kúrir) ir kvenai (Kvænir).“[21]

Kuršiai taip pat yra minimi dalyvavę legendiniame Brovalos mūšyje (770 m.). Vendelio amžiaus metu kuršių pagrindinis prekybos centras buvo įkurtas Gruobyne, dabartinėje Latvijoje. Egilso sagos 46 skyriuje apibūdinama vikingų vadų Torolfo (Thorolf) bei Skalagrimsono (Egill Skallagrímsson) vykdyta ekspedicija, kurios metu aplankytas ir Kuršas. Manoma, jog kuršiai taip pat dalyvavo Sigtunos puolime 1187 m. Kuršiai kūrė ir laikinąsias gyvenvietes Rygoje bei užjūrio teritorijose – Rytų Švedijoje, Gotlande,[22] Bornholme. Tarp 1170 ir 1230 m. jie plėšikavo danų ir švedų pakrantėse, grobė sidabrą, bronzą be kitus turtus. Taip pat kuršiai dažnai į nelaisvę imdavo švedų moteris bei merginas, laikydami šias itin vertingu grobiu, kartais jas pirkdavo iš estų.[23] Jūros keliais plėšikauti kartais išplaukdavo ir senovės lietuviai – vienas ryškiausių žinomų grobiamųjų puolimų įvyko 1219 m. Saremos saloje, kuomet 1 500 lietuvių būrys plėšė vietinius gyventojus, ėmė juos į vergovę bei atiminėjo iš jų gyvulius:

„Apkvaitę nuo savo drąsos / Jie perėjo per visą kraštą. (...) Visus kelius, taip pat takus / Jie krauju gausiai apšlakstė (...) / Liaudį jie mokino mirti, / Ir moteris, ir vyrus, / Jei tik pabėgt nespėjo.“[24]

Siekdami įveikti vandens barjerą ir neturėdami rimtos laivybos, senovės lietuviai statydavosi nedidelius paprastus laivelius, kurie greičiausiai būdavo oda aptraukti arba iš žievės pagaminti karkasai.[25] Prūsai, kaip ir kuršiai, taip pat retkarčiais siaubdavo Švedijos ir Gotlando pakrantes.[26]

Baltijos krašte kūrėsi ir skandinavų vikingai: šie skirtingais laikotarpiais buvo įsikūrę pietrytinėje Baltijos pakrantėje – senosios Prūsijos Druse ir Viskiaute, kuršių Žardėje (dabartinė Lietuva)[27] bei Gruobyne (dabartinė Latvija).

Vikingai Rytų EuropojeKeisti

 
Šengvido akmuo, kuriame vaizduojamas drakaras. Švedija, 800–1099 m.

Varangai arba variagai buvo skandinavai, dažnai švedai, migravę į rytus ir pietus per dabartinę Rusiją, Baltarusiją bei Ukrainą, daugiausia IX ir X a. Užsiimdami prekyba, piratavimu ir samdiniais, jie klajojo po upių sistemas ir Kijevo Rusios uostus, pasiekdami Kaspijos jūrą ir Konstantinopolį.[28] Šiuolaikiniai tarptautiniai leidiniai tam tikruose kontekstuose taip pat vartoja pavadinimą vikingas ir ankstyviesiems variagams įvardinti.

Terminas variagas Bizantijos imperijoje buvo vartojamas iki XIII a., kuris laikui bėgant prarado savo skandinaviškas šaknis. 750 m. prie Ladogos apsigyvenę skandinavų kolonistai turėjo įtakos ankstyvosios rusų tautos etnogenezei ir tikriausiai suvaidino vaidmenį formuojantis Rusios kaganatui. Variagai pirmą kartą paminėti 859 m. Pirminėje kronikoje reikalaujantys slavų ir finų genčių duoklės. Tai buvo sparčios vikingų ekspansijos Šiaurės Europoje metas – 859 m. Anglija pradėjo mokėti apsaugos mokestį (dan. danegeld), o Gruobyno kuršiai maždaug tuo pačiu metu susidūrė su švedų invazija.

Akademinėje bendruomenėje laikomasi konsensuso, jog Rusios gyventojai kilo iš rytinės Švedijos pakrantės maždaug VIII a., o jų vardas turi tą pačią šaknį kaip ir švediškas žodis Roslagen or Roden, kuris istoriškai vartotas Uplando provincijai įvardyti.[29] Pasak šios teorijos, pavadinimas Rusia, kaip ir finų prokalbėje randamas Švedijos (*Ruotsi) pavadinimas, yra kilęs iš senovės skandinavų kalbos termino „iriantys vyrai“ (rods-), nes anuomet irimasis upėmis buvo pagrindinis keliavimo būdas po Rytų Europą. Tokiu atveju pavadinimas Rusia būtų giminingas suomių bei estų žodžiams, kuriais vadinama Švedija, – Ruotsi ir Rootsi. Terminas variagas paplito XI a.

IšnašosKeisti

  1. ↑ Mawer, Allen (1913). „The Vikings [Vikingai].“ (anglų k.). Cambridge University Press. 1 psl. ISBN 095173394X. Citata: „Terminas „vikingas“ yra kilęs iš senosios skandinavų kalbos „vík“ – įlanka ir reiškia „tas, kuris persekioja įlanką, upelį ar fjordą“. IX ir X amžiais jį pradėjo naudoti ypač tie kariai, kurie paliko savo namus Skandinavijoje ir veržėsi į pagrindines Europos šalis. Tai siauras ir techniškai vienintelis teisingas termino „vikingas“ vartojimas, tačiau tokiose išraiškose kaip „vikingų civilizacija“, „vikingų amžius“, „vikingų judėjimas“, „vikingų įtaka“ šis žodis atsirado turi platesnę reikšmę ir vartojamas kaip glaustas ir patogus terminas, apibūdinantis visą Skandinavijos tautų civilizaciją, veiklą ir įtaką konkrečiu jų istorijos laikotarpiu...“
  2. ↑ Sawyer, Peter H. (1995). „Scandinavians and the English in the Viking Age [Skandinavai ir anglai vikingų amžiaus laikotarpiu].“ (anglų k.). University of Cambridge. 3 psl. ISBN 095173394X. Citata: Todėl vikingų laikotarpis geriausiai apibūdinamas kaip laikotarpis, kai skandinavai vaidino svarbų vaidmenį Britų salose ir Vakarų Europoje kaip plėšikai bei užkariautojai. Tai taip pat laikotarpis, kai skandinavai apsigyveno daugelyje jų užkariautų vietovių ir Atlanto vandenyno salose...
  3. ↑ Jesch, Judith (1991). „Women in the Viking Age [Vikingų amžiaus moterys].“ (anglų k.). Boydell & Brewer Ltd. p. 84. ISBN 0851153607. Citata: Vikingų amžiuje tarptautinis ryšys buvo kertinis dalykas. Skandinavijos istorijoje šis laikotarpis išsiskiria tuo, kad daug skandinavų paliko savo tėvynę ir išvyko į užsienį... Taigi laikotarpis apibrėžiamas pagal skandinavų įtaką juos supančiam pasauliui.
  4. ↑ Haywood, John (1995). „Historical Atlas of the Vikings [Istorinis vikingų atlasas].“ (anglų k.). Penguin Books. 8 psl. ISBN 0140513280. Citata: Terminas „vikingas“ buvo pradėtas vartoti visiems to meto skandinavams, tačiau pačiame vikingų amžiuje terminas „víkingr“ buvo taikomas tik tiems, kurie ėjo „í víking“, tai yra plėšikauti. Šia prasme dauguma vikingų laikų skandinavų buvo visai ne vikingai, o taikūs ūkininkai ir amatininkai, visą gyvenimą ramiai likę namuose.
  5. ↑ Matulevičius, A. „Normanų antpuoliai į baltų kraštus.“ Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-01-25.
  6. ↑ Bruno Dumézil, Paryžiaus konferencija „X–Nanterre, Normalien: bendroji istorija, atsivertimo autorius ir barabriškųjų karalysčių laisvė.“ V–VIII amžiai (Fayard, 2005)
  7. ↑ Simek, Rudolf (2005) „The emergence of the viking age: circumstances and conditions [Vikingų amžiaus iškilimas: aplinkybės ir sąlygos]“, „The vikings first Europeans VIII – XI century – the new discoveries of archaeology [Vikingai, pirmieji europiečiai VIII–XI a. – nauji archeologiniai atradimai].“ 24–25 psl.
  8. ↑ Wicker, Nancy (1998). Hallsal, Guy (ed.). „Selective female infanticide as partial explanation for dearth of women in Viking Age Scandinavia [Atrankinis moteriškos lyties naujagimių žudymas dalinai paaiškina moterų stoką vikingų amžiaus Skandinavijoje].“ (anglų k.). Woodbridge: Boydell press. 205–21 psl. ISBN 978-0-85115-713-9.
  9. ↑ „The Vikings 787 AD–1066 AD (Anglo Saxon Britain) [Vikingai 787–1066 pr. Kr. (Anglosaksų Britanija)].“ (anglų k.). Ports & ships. Originalas archyvuotas 2011-07-15.
  10. ↑ „The Anglo-Saxon Chronicle: Part 2 [Anglosaksų kronika: II dalis]“. (anglų k.). Medieval and Classical Literature Library. Originalas archyvuotas 2018-04-13. Nuoroda tikrinta 2011-06-07.
  11. ↑ 11,0 11,1 Bagge, Sverre (2014). „Cross and Scepter: The Rise of the Scandinavian Kingdoms from the Vikings to the Reformation [Kryžius ir skeptras: Skandinavijos karalysčių iškilimas nuo vikingų iki Reformacijos].“ Princeton University Press. 21–22 psl. ISBN 978-1-4008-5010-5. Originalas archyvuotas 2023-04-23. Nuoroda tikrinta 2021-07-25.
  12. ↑ 12,0 12,1 Hall, Richard (2010). „Viking Age Archaeology [Vikingų laikų archeologija].“ (anglų k.). Shire Publications. ISBN 978-0-7478-0063-7.
  13. ↑ Andrea Dolfini; Rachel J. Crellin; Christian Horn; Marion Uckelmann (2018). „Prehistoric Warfare and Violence: Quantitative and Qualitative Approaches [Priešistorinė karyba ir smurtas: kiekybiniai ir kokybiniai požiūriai].“ (anglų k.). Springer. 349 psl. ISBN 978-3-319-78828-9.
  14. ↑ Ó Corráin, Donnchadh (2001), „The Vikings in Ireland [Vikingai Airijoje]“ The Viking Ship Museum. 19 psl.
  15. ↑ Ó Cróinín, Dáibhí. (2016). „Early Medieval Ireland 400–1200 [Ankstyvųjų viduramžių Airija 400–1200 m.]“ Taylor & Francis. 267 psl.
  16. ↑ The Makers of Scotland: Picts, Romans, Gaels and Vikings, by Tim Clarkson, Birlinn Ltd, Edinburgh, 2013."
  17. ↑ Online edition of Ohthere's description of Kvenland. A more faithful edition of the original text is in Thorpe, B., The Life of Alfred The Great Translated From The German of Dr. R. Pauli To Which Is Appended Alfred's Anglo-Saxon Version of Orosius, Bell, 1900, pp. 250–52. Note that in translations here the names of places, countries and people have been harmonized to forms used in Wikipedia, while forms used in the text are presented in parentheses.
  18. ↑ 18,0 18,1 Frucht, R. (2004), Eastern Europe: an introduction to the people, lands, and culture., Santa Barbara: ABC-CLIO
  19. ↑ Tvauri, Andres (2012). The migration period, pre-viking age, and viking age in Estonia. ISBN 9789949199365.
  20. ↑ Matthews, W. K. "Medieval Baltic Tribes". American Slavic and East European Review, Vol. 8, No. 2 (Apr. 1949), pp. 126–136.
  21. ↑ Norna-Gests þáttr, c. 1157, Níkulás Bergsson, Iceland.
  22. ↑ Nikitenka, Denisas (2018). Pilsoto žemės pilys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. ISBN 9789986315056.
  23. ↑ Žulkus, Vladas (2011). „Settlements and Piracy on the Eastern Shore of the Baltic Sea: The Middle Ages to Modern Times [Baltijos rytinių pakrančių gyvenvietės ir piratavimas: viduramžiai–naujieji laikai].“ 62 psl.
  24. ↑ Baronas, D. (2014). "LDK istorija: Prekyba belaisviais – pajamų šaltinis". 15min. Archived from the original on March 28 2014. Retrieved January 24 2023.
  25. ↑ „Istorijos detektyvai“: silkės mįslė, atskleidusi senovės lietuvių būdą.“ Originalas archyvuotas 2014-02-11. Nuoroda tikrinta 2023-04-12.
  26. ↑ Matutis, Vidmantas. „Baltijos piratų būta ir iš Lietuvos pajūrio.“ Originalas archyvuotas 2022-07-16. Nuoroda tikrinta 2023-04-12.
  27. ↑ Vadovas po Kuršių neriją. (PDF)
  28. ↑ Thunberg, Carl L. (2011). Särkland och dess källmaterial [Serkland and its Source Material]. Göteborgs universitet. ISBN 978-91-637-5727-3.
  29. ↑ Thunberg, Carl L. (2012). Att tolka Svitjod [Interpretuoti Svitjodą]. Göteborgs universitet. ISBN 978-91-981859-4-2.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vikingų_amžius&oldid=6966409"