Islandų kalba
Islandų kalba íslenska | |
Kalbama | Islandijoje, JAV, Norvegijoje, Danijoje, kai kur Kanadoje |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | +340 000 (320 000 vietiniai Islandijos gyventojai) |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė Germanų prokalbė Germanų kalbos šiaurės germanų kalbos vakarų skandinavų Islandų |
Rašto sistemos | lotyniškas raštas |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Islandija |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | is |
ISO 639-2 | isl |
Geografinis paplitimas | |
Vikipedija Islandų kalba |
Islandų kalba – iš germanų prokalbės kilusi indoeuropiečių kalba, priklausanti germanų kalbų grupės šiaurės germanų pogrupiui, kuriam taip pat priklauso danų, švedų, norvegų ir farerų kalbos. Islandų, norvegų ir farerų kalbos priklauso vakarinėms šiaurės germanų kalboms, o švedų ir danų – rytinėms.
Kalba, kuri pradėjo dominuoti naujai apgyventoje saloje, buvo daugumos naujakurių vartojama senoji norvegų kalba. Ilgą laiką senosios islandų ir norvegų kalbos buvo beveik nepakitusios. Tik nuo XV a. kalbos išsiskyrė, o tiksliau – pradėjo keistis senoji norvegų kalba.
Senoji islandų kalba ilgai priešinosi naujovėms. Nors kalboje įvyko daug fonetikos pokyčių, senoji rašytinė islandų kalba mažai tepakito nuo XIII a. net iki šių dienų, joje beveik nėra tarptautinių žodžių.[1] Todėl islandai supranta senovines sagas, edas, kurios parašytos daugiau kaip prieš 800 metų. Ši kalba neturi dialektų. Islandų kalba dėstoma įvairių pasaulio šalių universitetuose. Nemažai dėmesio susilaukė ir šiuolaikinė islandų literatūra.
Abėcėlė
redaguotiAbėcėlė su lotyniškais rašmenimis Islandijoje atsirado kartu su krikščionybe, o tai įvyko 1000 metais. Seniausi Islandijos rankraščiai išlikę iki šių dienų yra iš XI a. antros pusės.
A / a | Á / á | B / b | D / d | Ð / ð | E / e | É / é | F / f |
G / g | H / h | I / i | Í / í | J / j | K / k | L / l | M / m |
N / n | O / o | Ó / ó | P / p | R / r | S / s | T / t | U / u |
Ú / ú | V / v | X / x | Y / y | Ý / ý | Þ / þ | Æ / æ | Ö / ö |