Runos
Vaksalastenen.jpg
Tipas abėcėlė
Naudojamas kalbose germanų kalbos
Rašymo kryptis iš kairės į dešinę
Laikotarpis II-XI a.
ISO 15924
Unicode
Genealogija
Kilmė Sinajaus raštas
 Finikiečių raštas
  Graikų raštas
   Etruskų raštas
    Lotynų raštas
     Runos
Dukterinės sistemos nėra

Runos – keletas susijusių abėcėlių, naudotų rašyti germanų kalbomis, daugiausia Skandinavijoje ir Britų salose. Akmenų su runų ženklais randama ir Lietuvoje, iš čia kildinama ir lietuviškų runų rašto teorija. Nepaisant runų įvairovės, jos gali būti laikomos senovine Šiaurės Europos rašto sistema. Anksčiausi įrašai runomis yra iš maždaug 150 m. e. m., o ši abėcėlė pakeista lotyniška abėcėle maždaug VI a. centrinėje Europoje ir apie XI a. Skandinavijoje. Tam tikrais tikslais rašymas runomis Skandinavijoje (ypač kaimiškoje Švedijoje) išliko iki XX a. pradžios (kaip dekoratyvinis elementas ir runų kalendoriuose).

Akmuo su runomis Marijampolėje

Trys geriausiai žinomos runų abėcėlės yra:

KilmėKeisti

Nors runos tyrinėjamos jau seniai, tiksli jų kilmė nėra žinoma. Vieni mokslininkai mano, kad runų kūrimui įtakos turėjo graikų raidynas, kitų manymu – lotynų. Pavyzdžiui, runos ᛏ ir ᛒ yra panašios į T ir B raides ir žymi būtent šiuos garsus, tačiau kitos runos, pavyzdžiui ᛟ labiau primena graikišką omegą (Ω)[1]. Dažniausiai runų kilmė siejama su etruskų raidynu, dėl savo panašumų. Taip pat yra manoma, kad runų raštą sukūrė vienas žmogus, nes nebuvo pastebėta jokia raidyno kaita – iš karto atsirado 24 ženklai[2].

Apie runų kilmę pasakojama ir skandinavų mitologijoje. Vyresniojoje Edoje apie jų kilmę pasakojama Aukštojo Eilėse[3]:

Žinau, kad kabėjau ant vėjų medžio

devynias naktis,

pervertas ietim, paaukotas Odinui –

pats sau pačiam,

ant medžio to, kurs ant šaknų auga,

kurių niekas nežino.


Nepradžiugino duona manęs, nei ragu –

žemyn aš žiūrėjau;

pakėliau aš rūnas, pakėliau jas šaukdams,

žemėn iš ten nukritau.

Čia pasakojama apie tai, kaip Odinas kabojo ant pasaulio medžio, Igdrasilo, pervertas nuosava ietim, 9 dienas ir naktis, kad jam butų suteiktas runų pažinimas. Kai runos atsirado ant žemės, jis nusileido žemyn, pakėlė jas, ir runų pažinimas suteikė jam galią. Vėliau jis perdavė runas kitiems dievams. Heimdalas, dievas, saugojęs Vaivorykštės Tiltą, paliko runas žmonėms.

RaidaKeisti

Runos buvo vartojamos germanų kalbose prieš joms pradedant naudoti lotyniškąją abėcėlę.

 
Senasis Futhark

Senasis FutharkKeisti

Senasis Futhark laikomas seniausia runų atmaina, jis susidėjo iš 24 ženklų, suskirstytų į 3 šeimas (ætt), po 8 runas. Kiekviena šeima turi savo dievą: Freirą, Heimdalą, Tiūrą[4]. Žodis Futhark sudarytas iš Freiro šeimos pirmų 6 runų f, u, þ, a, r, k[1].

Senasis Futhark
Runa ᚺ ᚻ ᛊ ᛋ ᛜ ᛝ
Transliteracija f u þ a r k g w h n i j æ p z s t b e m l ŋ o d
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24

Kiekviena runa sudaryta pagal tam tikrą modelį. Visi brūkšneliai tiesūs, neišlenkti, kadangi runas raižydavo ant medžio ar akmens. Kiekviena runa turi vieną vertikalų brūkšnelį ir vieną ar keletą įstrižų. Taip pat rašoma buvo tiek iš kairės į dešinę, tiek iš dešinės į kairę.

Anglosaksų FuthorcKeisti

V a. raidynas atkeliavo į Angliją ir ilgainiui išsiplėtė. Jis atspindi senovės anglų kalbos pokyčius: ā virto o, todėl šis raidynas buvo pavadintas Anglosaksų Futhorc, kartais dar vaidinamas Anglofryzų Futhorc[5].

Anglosaksų Futhorc
Runa
Transliteracija f u þ o r c g w h n i j ï, ʒ p x s t b e m l ŋ d œ a æ y ea
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28

Keli skirtumai nuo Senojo Futhark: ᚨ skilo į tris runas: ᚩ (4), ᚪ(25) ir ᚫ (26). Taip pat buvo sukurtos dvi visiškai naujos runos, ᚣ (27), kuri žymi y ir ᛠ (28), kuri žymi ea[6].

 
Naujasis Futhark

Naujasis FutharkKeisti

Naujasis Futhark išsivystė iš Senojo Futhark. Vietoje 24 ženklų naujesnioji versija naudojo tik 16 ženklų sistemą, tačiau ji irgi buvo padalinta į šeimas (ætt). Naujasis Futhark išsiskyrė į dvi kryptis: trumpašakį (švedų-norvegų) ir ilgašakį (danų). Prie šių runų galima paminėti ir bekamienes runas, kuriose išmestas prasmės neperteikiantis pagrindinis brūkšnelis ir palikti tik pagalbiniai[7]. Tačiau šis runų rašymo būdas nebuvo labai plačiai naudojamas.

Ilgašakis Naujasis Furhark
Runa
Transliteracija f u þ ą r k h n i a s t b m l ʀ
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16
Trumpašakis Naujasis Futhark
Runa
Transliteracija f u þ ą r k h n i a s t b m l ʀ
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16

Keli skirtumai nuo Senojo Futhark[7]:

  • Pirmojoje šeimoje (ætt) liko tik pirmos šešios raidės f, u, þ, ã, r, k, o runos g ir w buvo pašalintos. Taip pat senoji a tapo ą, nes jos išreiškiama fonema tapo uždaresnė.
  • Antrojoje šeimoje (ætt) nebeliko æ ir p runų. Dėl senosios skandinavų kalbos garso pokyčių j runa tapo nebereikalinga, tačiau buvo palikta ir gavo naują a reikšmę. z runa (transliteruota kaip ʀ) buvo perkelta į abėcėlės pabaigą.
  • Trečiojoje šeimoje (ætt) liko tik 4 anksčiau ten buvusios runos, o e, ŋ, o ir d runos buvo pašalintos.

Naujasis Futhark buvo naudojamas Vikingų laikotarpiu.

Krikščionybės plitimas tarp germanų tautų (IV–XII a.) pamažu stūmė runas iš vartosenos, pirmiausia vakarų germanų žemėse: Frankų valstybėje (apie IX a.) ir Britų salose (XI a.) runos buvo pakeistos lotynišku raidynu. Skandinavijoje krikščionybė neįsigalėjo labai ilgai, todėl runos ten buvo išsaugotos ilgiausiai (Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje beveik iki XII a., Islandijoje – iki XIII a.)[5]

FunkcijosKeisti

Dažnai runas raižydavo ant didelių akmenų. Ši tradicija puoselėta Norvegijoje ir Švedijoje IV–V a., Danijoje – VIII – IX a. Dažniausiai šie akmenys buvo prie kapaviečių. Daugiausia tokių akmenų buvo pastatyta 950–1100 m. Pagrindinis runų akmenų tikslas buvo pažymėti teritoriją, paaiškinti palikimą, atnešti šlovę mirusiems giminaičiams ir papasakoti apie svarbius įvykius[8].

Ilgai buvo manyta, kad runos buvo naudojamos užrašyti tik vardams ar trumpoms frazėms, tačiau 1955–1979 m. kasinėjimų Bergene, Norvegijoje metu, buvo atrasta apie 670 runų užrašų ant medžio ir kaulo, kurie įrodė, kad runos buvo naudojamos ir kasdieniame gyvenime[9]. Daugelis užrašų buvo naudojami pažymėti savo nuosavybę. Kai kuriuose yra įvairių tipų trumposios žinutės, tokios kaip „mano brangioji, pabučiuok mane“ (Ást min, kyss mik) o kitose yra ilgesnės žinutės, pavyzdžiui, verslo laiškai ir pavedimai. Dar kituose yra trumpi religiniai užrašai, dažnai lotyniškai, ir jie galėjo būti naudojami kaip amuletai[10].

Buvo tikima, kad runos turi magiškų savybių. Vien pats žodis runa reiškia „paslaptis, išmintis, magiški ženklai“[11]. Senovėje runų ženklus išdėstydavo iš medžio pagaliukų tam tikroje išvalytoje miško aikštelėje ar rašydavo tiesiog ant žemės, išpjaustydavo medžio žievėje arba iškaldavo akmenyje[12]. Kiekviena runa turi tam tikrą vardą, išreiškiantį jos vidinę magišką reikšmę, kuri skirstoma į gerą ir blogą. Labai gero poveikio yra, pavyzdžiui, runa ᚠ, reiškianti galvijus, runa ᚨ, žyminti dievus asus. Labai bloga runa – ᚾ, žyminti vargus, sunkumus, rūpesčius. Senajam Futhark labiau priskiriama maginė reikšmė, o Naujasis Futhark ima tarnauti kaip paprasčiausia informacijos perdavimo priemonė.

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Williams, H. (1996). The origin of the runes. Amsterdamer Beiträge zur älteren Germanistik, p. 211
  2. Elliott, R. W. V. (1980). Runes: an introduction. Manchester University Press. p. 3
  3. Poetinė Eda. (2009). vertė Aurelijus Vijūnas. Vilnius: Aidai. p.92
  4. Elliott, R. W. V. (1980). Runes: an introduction. Manchester University Press. p. 14
  5. 5,0 5,1 MELC. (2011). Runos. In vle.lt. https://www.vle.lt/straipsnis/runos/
  6. Barnes, M. P. (2012). Runes: a handbook. Boydell Press. pp. 39-41
  7. 7,0 7,1 Brink, S., & Price, N. (Eds.). (2008). The viking world. Routledge. pp. 281-283
  8. Sawyer, B. (2000). The Viking-Age Rune-Stones: custom and commemoration in early medieval Scandinavia. OUP Oxford. pp. 1-11
  9. Williams, G. (2007). West over Sea: Studies in Scandinavian Sea-borne Expansion and Settlement before 1300. Brill. pp. 472-473
  10. Page, R. I. (1987). Runes (Vol. 4). Univ of California Press. pp. 6-11
  11. Thorsson, E. (2020). Futhark: A handbook of rune magic. Weiser Books. pp. 2-4
  12. Thorsson, E. (2020). Futhark: A handbook of rune magic. Weiser Books. pp. 11-14

NuorodosKeisti

Vikiteka