Senoji anglų kalba
Senoji anglų kalba Ænglisc, Anglisc, Englisc anglosaksų kalba Anglo-Saxon | |
Kalbama | Dabartinėse Anglijos ir pietų Škotijos teritorijose. |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 0 |
Kalbos išnykimas | XII a., evoliucionavo į vidurinę anglų kalbą |
Kilmė | Indoeuropiečių kalbos |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | nėra |
ISO 639-2 | ang |
ISO 639-3 | ang |
Senoji anglų kalba (dar vadinama anglosaksų kalba) – iš germanų prokalbės kilusi ankstyviausioji anglų kalbos forma, vartota nuo V iki XII amžiaus Anglijos ir pietinės Škotijos teritorijose.
Raštas iki XII a. – runos, vėliau jį pakeitė karolingiškasis. Nuo VII a. pasipildė lotynų kalbos žodžiais. IX a. pradėjo ryškėti skandinavų kalbų įtaka. VIII–XII a. užrašytas svarbiausias anglosaksų epas – „Sakmė apie Beovulfą“. Kiti žymesni anglosaksų kalba parašyti veikalai:
- Junijaus rankraštis (Junius manuscript);
- Ekseterio knyga (Exeter Book)
- Verčelio knyga (Vercelli Book)
- Novelio kodeksas (Nowell Codex).
Gramatika
redaguotiSenosios anglų kalbos gramatika sudėtingesnė ir daug kuo panašesnė į lietuvių. Dabartinėje anglų kalboje linksniai praktiškai išnykę: tik keli rudimentai rodo, jog kažkada jų būta (angl. cat's tail - katino uodega, arba angl. I/me/mine - vis dar kaitomas). Tuo tarpu senoji anglų kalba turėjo vardininką, galininką, kilmininką, naudininką ir įnagininką. Buvo vienaskaita, daugiskaita ir įvardžių dviskaita.[1]
Daiktavardžiams buvo priskiriama vyriškoji, moteriškoji arba bevardė giminė. Kaip ir lietuvių kalboje, daiktavardžiai turėjo kaitomas galūnes ir jos buvo derinamos su kaitomų būdvardžių galūnėmis. Skirtingai nuo dabartinės anglų kalbos, žodžio giminė priklausė taip pat ir nuo galūnės. Viena iš moteriškosios giminės galūnių buvo –nes. Nuo to yra likęs žodis angl. godness – deivė.[1]
Leksika
redaguotiApie anglosaksų kalbą nėra žinoma daug. Leksiniu požiūriu artima fryzų ir kitoms vakarų germanų kalboms. Turėjo gana laisvą žodžių tvarką, nedaug skolinių. Dabartinėje anglų kalboje yra apie 33 % žodžių, kilusių iš senosios anglų kalbos:[2] kitais skaičiavimais – apie 25 %. Dabartinės anglų kalbos žodžiai, tiesiogiai kilę iš senosios anglų kalbos – work, man, father, brother ir kt.
Anglosaksų kalba vystėsi lėtesniais tempais ir atskirai nuo žemyninių vakarų germanų kalbų. Tam turėjo įtakos jos geografinis paplitimas – izoliacija nuo žemyninės Europos – ir keltų kalbų įtaka. Anglosaksų kalboje germanams būdingos priesagos –heit, -schaft virto –hood ir –ship, pal. vok. Bruderschaft → angl. brothership (brolybė).
Nemažai skolinių anglosaksai perėmė iš senosios skandinavų tarmių grupės kalbų, kadangi Anglijoje buvo įsikūrę skandinavų anklavų. Manoma, kad iš skandinavų kalbų perimti tokie žodžiai, kaip sky, leg, įvardis they, veiksmažodis are.
Lotynų kalbos įtaka labiausiai reiškėsi per bažnyčią (oficiali bažnyčios kalba). Tokie skoliniai, kaip militia, movement ir assembly, service yra perimti iš lotynų kalbos. Nors reikia pažymėti, kad spartesnis romanų kalbų skverbimasis į anglų kalbą prasidėjo po normandų užkariavimų.
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 C. Alphonso Smit (1869). Old English grammar and exercise book. Louisiana stats university. web.uvic.ca
- ↑ Joseph M. Willams, Origins of the English Language at Amazon.com
Nuorodos
redaguotiang
Duomenys apie kodu „ang“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.comang
Linguist kalbos kodo „ang“ informacija (angl. The Linguist List: Information by code: „ang“)ang
MultiTree kalbos kodo „ang“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „ang“)
- Elektroninis senosios anglų kalbos pristatymas Archyvuota kopija 2007-04-10 iš Wayback Machine projekto.
- Pirmieji žingsniai senąja anglų kalba – kursas visiškai „žaliems“ Archyvuota kopija 2006-04-10 iš Wayback Machine projekto.
- Senosios anglų kalbos abėcėlė
- Senosios anglų kalbos/Moderniosios anglų kalbos vertėjas Archyvuota kopija 2007-11-17 iš Wayback Machine projekto.
- Tekstų kolekcijos senąja anglų kalba – tekstai ir jų vertimai Archyvuota kopija 2007-01-15 iš Wayback Machine projekto.