Islamo menas – meno tradicijos, nuo VII a. paplitusios islamo pasaulyje. Iš pradžių islamo menas plito arabų sukurtame Kalifate, vėliau ir arabų užkariautuose kraštuose, Indijoje, Turkijoje, kai kuriose Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Pietų Europos šalyse (Ispanijoje, Italijoje – Sicilijos saloje, Graikijoje – Kretos saloje, Balkanų valstybėse).[1][2]

Islamo menas labiausiai pasireiškė architektūroje, kaligrafijoje, tekstilėje, keramikoje, stiklo apdirbime. Šios meno tradicijos susiformavime didelę reikšmę lėmė religinės islamo tradicijos, draudžiančios vaizduoti žmogų, todėl daugiausia vaizduoti abstraktūs geometriniai, augaliniai motyvai (arabeska).

Islamo menas akumuliavo ir sujungė įvairias ikiislamines meno tradicijas, paplitusias Artimųjų Rytų regione: romėnų, senovės graikų, Bizantijos, Persijos meną, islamo pasaulio periferijoje – kitų vietinių kultūrų (Vidurio Azijos, Kinijos, Vakarų Afrikos, berberų, indų ir kt.) menines tradicijas.

Formos redaguoti

Kaligrafija redaguoti

 
Islamo kaligrafijos pavyzdys – izmailitų liūtas
 
Persų epo „Šahnamė“ iliustracija
 
Mečetės žibintas

Islamo menui būdinga sofistikuota, įmantri kaligrafija. Ornamentuoti arabiški rašmenys yra dažnas puošybos elementas islamo mene. Korano ištraukomis puošiami mečečių, mauzoliejų interjerai ir eksterjerai, kilimai, dekoraciniai elementai. Islamo pasaulyje susikūrė keletas arabų šriftų: kufitų, nasch, nastalik, tlulut, divani, magrebi, kurių ornamentacijos paplitusios skirtinguose regionuose. Rašto ženklai naudojami ne tik kaip dekoro elementas, bet neretai ir patys tampa meno kūriniais, kuomet iš rašto ženklų suformuojama kokia nors figūra (pvz., kompanijos Al Džazira simbolis yra stilizuotas ugnies simbolis, sudarytas iš arabiško žodžio, reiškiančio kompanijos pavadinimą). Didžiausiais islamo kaligrafijos šedevrais laikomi Osmanų sultonų parašai, vadinami tugromis.

Tapyba redaguoti

Tapyba islamo pasaulyje nebuvo labai išvystyta, išskyrus Persiją, kur atskirais laikotarpiais klestėjo tiek sienų tapyba, tiek miniatiūrų piešimas rankraščiuose. Iš Persijos tapybos tradicijos paplito po Osmanų bei Mogolų imperijas. Persai liberaliau žiūrėjo į islamo normas, todėl jų piešiniuose galima rasti ir įvairių, šariato teisę pažeidžiančių elementų, pavyzdžiui, žmonių (tarp jų ir pranašo Mahometo) vaizdavimą. Nuo XVI a. išpopuliarėjo valdovų portretų tapymas. Islamo tapybos dirbiniams būdingos ryškios, šviesios, kontrastingos spalvos.

Tekstilė redaguoti

Tekstilės dirbiniai, ypač kilimai, tradiciškai gausiai būna itin dekoruoti, ornamentuoti augaliniais motyvais. Savo kilimų gamybos menu nuo seno garsėjo Persija, taip pat Vidurinės Azijos kraštai, Osmanų imperija. Kilimai tiesti ant grindų, kabinti ant sienų, naudoti maldų metu. Renesanso laikotarpiu rytietiški kilimai pateko į Europą ir tapo trokštama prabangos preke.

Keramika redaguoti

Islamo kultūros pasižymi savo unikalia, išpuoselėta keramika. Meno šedevrais tapo gausiai dekoruoti kokliai, kuriais puoštos mečetės ir rūmai. Ankstyvoji islamo keramika buvo neglazūruota, bet islamo pasaulio keramikai išrado glazūravimo alavu technologiją, leidusią pasiekti didelių laimėjimų keramikos dekoravime. Po mongolų invazijos į islamo pasaulį pateko kinų keramikos tradicijos. Savo ruoštu, islamo keramika XV a. stipriai paveikė Europos šalių keramikos tradicijas.

Pirmieji musulmoniški statiniai, pavyzdžiui, Uolos kupolo šventykla, buvo dekoruojami mozaikomis (perimtomis iš Bizantijos). Tačiau nuo IX a. išskirtine islamo meno tradicija tapo pastatų dekoravimas kokliais.

Stiklas redaguoti

Islamo pasaulio stiklo dirbiniai buvo labai vertinami tiek Europoje, tiek Kinijoje. Musulmonai perėmė romėnų ir Sasanidų stiklo gamybos tradicijas, tačiau pridėjo daug ornamentikos, įmantrumo.

Metalo dirbiniai redaguoti

Islamo pasaulio menininkai metalo dirbinius gamino iš šviesų, blizgių, brangių metalų (aukso, sidabro, emalio). Kaip ir kitose islamo meno srityse, kalyboje būdingas dekoratyvumas ir ornamentika. Tiesa, pagal islamo tradicijas buvo draudžiamas auksinių ir sidabrinių stalo įrankių, žiedų gaminimas.

 
Alhambros rūmų dekoras

Architektūra redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Islamo architektūra.

Monumentaliojoje islamo architektūroje sukomponuoti ne tik architektūros, bet ir keramikos, kaligrafijos, tekstilės, stiklo menų laimėjimai, todėl daug islamo architektūros pastatų yra meno paminklai. Islamo architektūros pasiekimai geriausiai matomi mečečių, mauzoliejų, rūmų, minaretų statybos tradicijose.

Istorija redaguoti

 
Arabų ekspansija 622–750 m.

Sąvoka, periodizacija redaguoti

Nusakyti, kas yra istorinis islamo menas, yra sudėtinga, kadangi jis buvo paplitęs plačiame regione, vienijo daugelį labai skirtingų vietinių meno tradicijų, nėra susietas su konkrečia vieta ar laikmečiu ir nėra išskirtinai islamo religijos menas. Bendriausiu apibrėžimu islamo menas − tai menas, kurį kūrė musulmonų menininkai ir amatininkai musulmonų užsakovams musulmoniškose šalyse ir kuris buvo susijęs su musulmoniškos visuomenės reikmėmis, temomis.[3]

Islamo meno istorijos periodizacija nėra nusistovėjusi ir priimta moksle. Islamo meną galimą suskirstyti atskirų valdovų dinastijų laikotarpiais, ypač dėl to, kad meno rėmimas labai priklausė nuo valdovo rėmimo. Tačiau šiuo atveju, kai kurių dinastijų, pavyzdžiui, Gaznevidų, pasiekimai gali būti visiškai ignoruoti. Chronologiškai islamo meną galima suskirstyti į tris lakotarpius:[4]

  • Ankstyvasis (apie 640−900 m.);
  • Viduramžių (900−1517 m.);
  • Vėlyvasis (1517−1924 m.).

Šis skirstymas yra tik orientacinio pobūdžio, o ne nurodo kuriuos nors esminius pokyčius islamo mene.

Ankstyvasis islamo menas, Umajadai, Abasidai redaguoti

 
Uolos kupolo šventykla, Jeruzalė, apie 690 m.
 
Uolos kupolo šventyklos planas ir pjūvis

Po islamo religijos pranašo Mahometo mirties 632 m. per po to sekusius 30 metų arabų užkariavimus islamas įsigalėjo Artimuosiuose Rytuose ir dar po 100 metų − plačioje teritorijoje, apjungiančioje Iberijos pusiasalį vakaruose ir Indo upės slėnį rytuose. Pačiame anksčiausiame arabų ekspansijos laikotarpyje menas vaidino menką vaidmenį, išskyrus architektūrą. Tačiau iš pastatų Basroje, Kufoje ir Fustate nieko neišliko. Anksčiausia arabų valdovų dinastija Umajadai siekė įtvirtinti tiek savo, tiek islamo religijos autoritetą įvairiais statybų projektais 690−750 m. laikotarpyje, daugiausiai Sirijoje, kur buvo kalifato sostinė nuo 661 m. − Damaskas.[5] Ankstyviausiu pagrindiniu islamiškos architektūros statiniu yra Uolos kupolo šventykla Jeruzalėje. Ji pastatyta apie 690 m. ant Morijos kalno, aukščiausio Jeruzalėje ir toje pat vietoje, kur buvo Saliamono ir Erodo šventyklos. Šis statinys simbolizavo islamo įsigalėjimą žydams-judėjams šventoje vietoje. Beveik tikra, kad mečetę pastatė vietos meistrai krikščionys, atsivertę ar neatsivertę į islamą. Mečetės kupolo dizainas buvo tiesiogiai paimtas pagal bizantinės Kristaus Kapo bažnyčios (sunaikinta) pavyzdį. Mečetės planas, kuriame dvi ambulatorijos supa šventą uolą, turi tiesioginį ryšį su ankstyvųjų krikščionių centrinio išplanavimo bažnyčių planais. Pagal Koraną, šioje vietoje Mahometas buvo gyvas paimtas į dvasinę kelionę arkangelo Gabrieliaus, kuris pranašui aprodė Rojų ir Pragarą. Mečetės kupolas išreiškia religinį-mitologinį „padangių skliautą“. Mečetė dekoruota 4 motyvų mozaikomis: viena ornamentuoto geometrinėmis ir augalinėmis formomis arabiško rašto, dvi − augalų ir gėlių rašto, ketvirtoji − brangakmenių motyvo. Augalinių ir geometrinių formų ornamentuotė buvo būdinga vėlyvajam tiek klasikiniam graikų-romėnų, tiek iraniškam Sasanidų menui.

Uolos kupolo šventyklai pastatyti kalifas Abd al-Malikas paaukojo 7 metų pajamas iš Egipto, kai jo įpėdinis Al-Validas I − 7 metų pajamas iš Sirijos Damasko didžiosios mečetės kompleksui pastatyti.[6] Statyboms Umajadai kvietėsi amatininkus iš visos imperijos, bei iš gretimos Bizantijos. Daugelis naudotų architektūros elementų − kolona su kapiteliu, kupolas, arka, kryžminiai skliautai − ankstyvojoje islamo architektūroje buvo perimti iš ankstesnių kultūrų.[7] Pažymėtina, kad vėliau specifiškai su islamo menu siejami menai: tekstilė, glazūruota keramika, metalo dirbiniai, pradėjo plisti tik apie 750 m. Umajadų valdymo pabaigoje ar Abasidų pradžioje.[8] Svarbia Umajadų laikotarpio meno forma buvo numizmatika,[9] kuri Sirijoje buvo paveikta Bizantijos monetų kalybos.[10] Umajadų laikotarpyje buvo įtvirtinti islamo meno bruožai, kurie vėliau nuolat pasikartodavo, nors kai kurios vaizdavimo formos − skulptūra, mozaikos − daugiau beveik nebenaudotos. Nuo Umajadų laikotarpio taip pat islamo mene įsitvirtino valdovų pramogų ir pasilinksminimų vaizdavimo bruožai. Ne visi pritarė kalifų veiksmams: paklaustas, kodėl jo skonis yra toks artimas priešų, Bizantijos valdovų skoniui, pirmasis Umajadų kalifas Muavija I atsakė: „mes esame paribyje ir aš noriu varžytis su priešu žutbūtinėje prabangoje, kad jis savo akimis pamatytų islamo viršenybę“.[11] Kiti Umajadų statiniai: Pranašo mečetė Medinoje, Alepo didžioji mečetė ir Al Aksa mečetė Jeruzalėje, vėliau buvo perstatyti neatpažįstamai.[12]

 
Hipostilinės mečetės pavyzdys − VIII a. ir vėlesnė Kairuano didžioji mečetė Tunise. Matomas pasiskirstymas tarp vidinio kiemo (dešiniau) ir hipostilės (kolonų salės kairiau). Statinio dešinėje bokštas − minaretas. Centrinį įėjimą į hipostilę žymi kupolinis statinys, kitas kupolas kairiau prie sienos − tai kupolas virš mihrabo
 
Lapų dekoro puodelis iš Abasidų laikotarpio, IX a.

Užkariautuose miestuose arabų kalifai islamo religinėms reikmėms pritaikydavo jau esančius statinius arba statydavo naujus maldos namus. Ankstyvasis mečečių tipas vadinamas hipostiline mečete. Ją sudarė didelis kiemas, kuris paprastai galėdavo sutalpinti visą miesto vyrų bendruomenę. Kiemą supo dengtų arkadų konstrukcijos ir hipostilė, nukreipta į Mekos pusę. Kadangi islamo šventyklose nebuvo šventikų ir religija neturėjo šventųjų, todėl mečetėse yra labai silpnai išreikštos ašinės struktūros. Tikinčiojo malda buvo jo asmeninis dialogas su Dievu. Mečetėse nevykdavo procesijos, ceremonijos, dainavimas. Šventyklos durų buvo daug ir jos sukomponuotos atsižvelgiant į patogumą, kad tikintieji lengviau ir greičiau galėtų sueiti ir išsiskirstyti. Minbaras (sakykla) buvo paprasta konstrukcija, skirta pamokslui po penktadienio vakaro maldos, mihrabas (niša) žymėjo Mekos pusę mečetės viduje. Žolės patiesalai ir vėliau kilimai dengė mečetės grindis, ant kurių tikintysis galėjo klauptis ir paliesti kakta žemę. Kieme buvo įrengti fontanas arba baseinas rankų ir kojų apsiplovimui prieš maldą. Kiek vėliau prie mečečių pradėti statyti minaretai, kurie žymėjo mečetės vietą ir iš jų muedzinas kvietė tikinčiuosius maldai. Hipostilinės mečetės buvo statomos pagal Mahometo namų Medinoje pavyzdį. Kai kuriose iš jų buvo platforma, vadinama dika, ant kurios muedzinas galėjo balsiai melstis. Vėliau mečetėse sukurtos maksuros − atskiros uždaros patalpėlės, skirtos išimtinai valdovui pasimelsti.

Ankstyvieji arabų kalifai Umajadai perėmė graikų-romėnų valdovų prabangių, karališkojo asmens didybę reprezentuojančių ir pasilinksminimams skirtų statinių tradiciją. Šis Artimuosiuose Rytuose įsigalėjęs kultūrinis reiškinys greit įtakojo iš pradžių asketišką islamo kultūrą. Iš Umajadų laikotarpio tik dykumose esančių rūmų liekanos išliko. Mšatos rūmai (nebaigti, Jordanija) buvo stačiakampio formos, kurio vienos sienos ilgis siekė 144 m, rūmai buvo dekoruojami mozaikomis, freskomis, stiuko skulptūra.[13] Praradę valdžią kalifate Umajadai pasitraukė į Iberijos pusiasalį, kur įkūrė Kordobos emyratą (dabar Ispanija). Svarbiausiu statiniu Kordoboje tapo IX−X a. pastatyta mečetė, dabar vadinama Meskita, išsiskirianti vidaus prabanga ir didžiuliu vidaus maldos salės kolonų skaičiumi. Didžiųjų mečečių kompleksai kaip Kordoboje paprastai įtraukdavo nakvinės namus maldininkams, mokyklas, universitetą, viešas pirtis, gydyklas ir kitas bendruomeniškas funkcijas atliekančias įstaigas. Šalia mečetės Umajadai pastatė rūmus, vadinamus Medina al-Zahra (dabar griuvėsiai). Juose buvo dirbtuvės, kuriose buvo kuriami prabangūs šilko ir dramblio kaulo meno objektai, kurie simbolizavo dinastijos galią ir buvo skirti dovanojimui. Umajadus kalifate nukonkuravę Abasidai įkūrė naują sostinę Bagdadą, tačiau iš šio senovinio miesto beveik nieko neišliko (jo spėjami griuvėsiai yra po šiuolaikiniu Bagdadu). Perkėlus sostinę Abasidai daugiau rėmėsi persų Sasanidų kultūriniu palikimu. Abasidai pastatė didžiulius rūmus Samaroje (dab. Irakas) ir šio miesto griuvėsiai tęsiasi kelis kilometrus palei Tigro upę. Abasidų laikotarpyje mečetės tapo didžiulėmis, Samaros didžioji mečetė (griuvėsiai) tuo metu buvo didžiausia pasaulyje, mečečių sienų elementai priminė karinius bastionus (Kairuano didžioji mečetė).[14] Iš Abasidų laikotarpio išliko daug keramikos, stiklo ir kaligrafijos kūrinių pavyzdžių − šių menų vertė tuo metu buvo išaugusi. X a. viduryje kalifatas suiro politiškai ir nuo to laiko islamo menas pradėjo išsiskirti į Rytų ir Vakarų šakas.[15]

Klasikinis islamo menas Vidurinėje Azijoje, Seldžiukai redaguoti

Mesopotamijoje, Irane ir Vidurinėje Azijoje islamo menas buvo paveiktas persų kultūros ir vietinių statybinių medžiagų: daugiausiai naudotos plytos vietoj akmenų, piloriai vietoj kolonų ir medines plokščių lubas pakeitė sunkūs plytų skliautai. Vienu iš ryškiausių ankstyvojo islamo architektūros pavyzdžių yra Samanidų mauzoliejus Bucharoje (Uzbekistanas), skirtas vietos valdovų dinastijai. Nors Korane buvo draudžiamas statinių skyrimas karaliams ir kitiems, tačiau svarbių asmenybių pagarbinimas buvo svarbus ir to nevengta visame islamo pasaulyje. Samanidų mauzoliejaus mažo kubo forma su pusiaurutuliniu kupolu rodo ryšius su zoroastrizmo ugnies šventyklomis iš Sasanidų laikotarpio. Būdinga architektūrine forma rytų islamo statiniuose tapo ivanas − skliautinė niša. Ji tikriausiai išaugo iš karališkąjį autoritetą simbolizuojančių statinių ir buvo pritaikyta religiniams pastatams. Nuo XII a. stačiakampės mečetės ir religinės mokyklos su keturiais ivanais tapo įprastomis.

Seldžiukų valdymo metu (nuo XI a. vidurio) suklestėjo Vidurinės Azijos keramikos menas, dirbiniai buvo puošiami aukšto lygio kaligrafiniais piešiniais. Ypač populiari buvo minai keramikos forma − dekoras buvo kuriamas išdegant metalinio pigmento piešinį virš glazūros ar emalės. Piešiniais iliustruojamos persų romantinės ir mitologinės istorijos, vaizduojamos medžioklės scenos. Buvo įprasta bronzines ar žalvarines vazas inkrustuoti brangiaisiais akmenimis. Ant vazų taip pat buvo vaizduojamos žmonių, gyvūnų figūros. To meto Irane nebuvo manoma, kad žmonių, gyvūnų vaizdavimas kertasi su islamo religiniais reikalavimais.

Fatimidai ir Ajubidai redaguoti

 
Fatimidų laikotarpio krištolinis indas, X, XI a.

Smunkant Abasidų dinastijai 969 m. į valdžią atėjo Fatimidai, kurie savo sostinę įkūrė Egipte, prie dabartinio Kairo (vėliau miestai susiliejo). Jų valdymo metu Egiptas išgyveno kultūrinį pakilimą. XI a. Kairas buvo apsuptas gynybine siena, jame pastatyti du didžiuliai karališkieji rūmai, gausiai dekoruoti įprastomis muzikantų, šokėjų, medžioklės ir karališkų apeigų scenomis. Buvo pastatytos dvi grandiozinės mečetės ir keletas mažų. Viena iš įspūdingiausių Kaire yra maža Al-Aqmar mečetė. Jos fasade iš abiejų pusių matyti susipynusių, tarsi smulkių nišų, iškaltų akmenyje, dekoracijos mukarnos, kurios tapo vienu skiriamųjų islamo architektūros bruožų. XII a. Egiptas intensyviai prekiavo su Italijos miestais-valstybėmis, islamiško meno motyvai pasireiškė Palerme, Salerne, Amalfyje ir Pizoje. Tuo metu klestėjo Egipto audimo menas, kuris buvo palaikomas krikščionių koptų audėjų tradicijos. Šilkas ir jo audiniai buvo importuojami iš Irano ir Kinijos. XII a. Egipto meistrai sukūrė Sicilijos normanų karaliui Rodžeriui II mantiją su arabišku karaliaus pašlovinimu. Mantija vėliau buvo naudojama Šv. Romos imperatorių karūnacijos iškilmėse. Fatimidų Egipte sukurta aukšto lygio keramikos, stiklo, dramblio kaulo dirbinių.

1099 m. Vakarų Europos kryžiuočiai užėmė Jeruzalę, prasidėjo intensyvūs islamiškosios ir Vakarų krikščioniškosios kultūrų mainai. 1187 m. sultonas Saladinas iš naujos Ajubidų dinastijos išvijo kryžiuočius iš Jeruzalės. Ajubidai trumpai, iki XIII a. vidurio, valdė Siriją ir Egiptą. Jų valdymo metu toliau klestėjo menai, Kaire ir Alepe pastatytos naujausios karinės architektūrinės minties tvirtovės (citadelės), kurios įkvėpė Vakarų Europos tvirtovių ir pilių statybas. Bagdade ir Mosule suklestėjo knygų iliustravimo (miniatiūrų) menas. Mažojoje Azijoje įsitvirtino Rumo Seldžiukai. Vienu iš būdingų šio lakotarpio statinių buvo chanas ar Europoje populiariau žinomas karavansarajus. Šie statiniai buvo išdėstyti pagal prekybos kelius Mažojoje Azijoje. Karavansarajus paprastai buvo sudarytas iš dviejų dalių: vidinio atviro kiemo su arklidėmis, pirtimi keliautojams, maža mečete ir virtuve, bei dengtos salės, kuri atitiko keliautojų miegamąjį ir prekių sandėlį.

Timūridai, Mameliukai ir Nasridai redaguoti

 
Sultono Kaitbėjaus mauzoliejus, Kairas, 1447 m.

XIII a. pradžioje į islamo pasaulį iš rytų pradėjo veržtis mongolų užkariautojai. 1220 m. sudeginta Buchara, 1258 m. sunaikintas Bagdadas, tačiau mongolai nepasiekė Mažosios Azijos ir Egipto, o jų valdovai XIII a. pabaigoje atsivertė į islamą. Šilko keliu Vidurinę Aziją pasiekė Kinijos meno įtaka. Mongolų valdovų sostinėje Tebrize buvo kuriami kinų tradicijos paveikti tapybos darbai; keramikos, šilko ir metalo gaminių menas įgavo naują kryptį. Savo ruožtu mongolų valdovai perėmė persų meno kanonus: rėmė keturių ivanų šventyklų statybas, užsakinėjo iliustracijas persų istorijoms. Chano Oldžeitu (valdė 1304−1317 m.) pastatytas mauzoliejus Soltanijoje (Iranas) savo didybe rodo mongolų valdovų meno rėmimo mastą ir ambicijas. Timūro valdymo metu 1370−1404 m. Vidurinėje Azijoje išaugo didelė imperija su sostine Samarkandu. Timūras finansavo didžiulės keturių ivanų mečetės ir taip pat didžiulių savo rūmų statybas Samarkande. Timūro palikuonys tęsė statybas, XV a. Vidurinės Azijos keraminiai fasadų papuošimų raštai buvo labai įvairūs ir sudėtingi, nepralenkti vėlesniame Irano mene. Herate buvo įsteigta karališkoji biblioteka, kurioje knygų iliustravimo menas pasiekė naujas viršūnes su XV a. pabaigoje kūrusiu meistru Behzadu ir kitais miniatiūristais.

Vidurinėje Azijoje dominuojant mongoliškoms dinastijoms, Egipte ir Sirijoje į valdžią XIII a. viduryje atėjo Mameliukai. Būtent jų valdymo metu Kairas įgavo dominuojantį dabartinį savo kultūrinį veidą. Mameliukų architektūros statiniai pasižymėjo prabanga. Mečečių kupolai buvo gausiai dekoruoti, minaretai statomi su keletu balkonų, kurtos turtingos dekoracijos vienijant mozaikas su kalta ornamentuote. Mameliukų valdymo metu iškilo daug medresių − švietimo pastatų. Didžiausias iš jų − sultono Hasano medresė ir mečetė Kaire. Šiuo laikotarpiu Egipte ir Sirijoje stiklo, metalo gaminių ir kilimų audimo meistriškumas pasiekė viršūnę. Šie gaminiai buvo brangiai vertinami Europoje. Tuo metu Iberijoje tik Grenados emyratas liko neužkariautas krikščionių. Jo valdovai Nasridai organizavo milžiniškų karališkųjų rūmų, dabar žinomų Alhambros pavadinimu, statybas. Rūmai turėjo priminti rojų žemėje ir jų sienose buvo užrašytos žymaus to meto arabų poeto eilės, šlovinančios patį pastatą. Lubų dekore gausiai panaudotos mukarnos. Didelė dalis rūmų vėliau buvo perstatyta į Renesanso rūmus ir užgožta pranciškonų vienuolyno. Garsiausias išlikęs Liūtų kiemas iliustruoja visą buvusią rūmų didybę. Jų architektūra padarė įtakos statiniams Maroke, Europoje, JAV.

Osmanai, Safavidai ir Mogolai redaguoti

 
Selimijos mečetė Edirnėje (Turkija), 1572 m.
 
Selimijos mečetės vidaus erdvės

XIV a. Mažojoje Azijoje išaugo Osmanų imperija, kuri 1453 m. užėmė Konstantinopolį, 1517 m. nukariavo Egiptą ir XVI a. praplėtė islamo pasaulio ribas vienu metu kontroliuodama visą Balkanų pusiasalį Europoje. Savo galią ir turtus Osmanai naudojo milžiniškiems statybų projektams kaip Topkapi rūmams Stambule. Architektas Sinanas ir jo komanda XVI a. prižiūrėjo šimtų tiltų, medresių, chanų, pirčių, mečečių, turgų statybas. Osmanų mečečių architektūra išlaikė ryšius su tradicine islamiška Irano ir arabų architektūra, tačiau kartu kardinaliai nuo jos skyrėsi. Osmanų mečetės buvo paveiktos bizantinės Sofijos soboro architektūros, kurios vidaus erdvės buvo uždengtos dideliu kupolu. Taip pat jos turėjo būti pritaikytos klimatui, kai dažnai lyja ir iškrenta sniegas. 1572 m. Edirnėje Sinanas pastatė mečetę sultonui Selimui II, kurią laikė svarbiausiu savo statiniu. Selimijos mečetės planas su arkadomis apsuptu vidiniu kiemu ir fontanu jo centre priminė arabišką hipostilinę mečetę. Kas išskyrė Osmanų architektūrą, tai didelis kupolas ir milžiniška erdvė po juo maldos salėje. Į viršų kylantys piloriai suteikė architektūros vientisumo ir kryptingumo pajautimą, nebūdingą ankstesnėms mečetėms. Kitas būdingas bruožas − keturi ploni, simetriškai išdėstyti minaretai. Skirtingai nuo Sofijos soboro, Selimijos mečetės viduje pabrėžti, o ne užmaskuoti, struktūriniai elementai. XVI a. sultonai buvo įkūrę imperatoriškąsias amatininkų dirbtuves, kuriose buvo išvystytas saz arba kitaip hatayi ornamentuotės stilius, pasižymintis energingu ir sudėtingu susipynusių lapų ir žiedų vaizdavimu. Ši ornamentuotė sutinkama keramikoje, miniatiūrose, kilimuose, šilko tekstilėje.

1501 m. princas Ismailas pasiskelbė Persijos šachu ir pradėjo Safavidų dinastiją Vidurinėje Azijoje. Pagyvenęs miniatiūristas Behzadas buvo iškviestas į sostinę Tebrizą ir jo įtakoje pradėjo formuotis naujos dinastijos meno stilius. 1548 m. sostinė perkelta į Kazviną. Reikšmingiausiu šio laikotarpio miniatiūristu buvo Sultonas Muhamedas (tais laikais menininkams buvo įprasta prisiimti vardus „sultonas“, „šachas“, „aga“). Vienas iš įspūdingiausių jo pasiekimų buvo apie 1529 m. iliustracijos akvarele ant popieriaus imperatoriškajam divanui − poeto Hafizo eilėraščių rinkiniui. Iliustracija „Šio ir ano pasaulio girtuoklystė“ rodo, kad to meto Irane kūrėjams nebuvo svetimas humoristinis vaizdavimas ir jis buvo toleruojamas. Safavidų laikotarpio iliustracijos pasižymėjo ryškiomis spalvomis, vaizduojamų figūrų įvairove, architektūrinių detalių ir gėlių gausa, veikėjų veidų ekspresija. Šie bruožai buvo perimti kilimų audimo mene. Kilimų raštuose išreiškiama persų meilė vynui, poezijai, medžioklei, grožiui, pasireiškia sufijų pasaulėžiūros įtaka. Gausu gamtos gyvių vaizdų, tiek religinių, tiek pasaulietinių motyvų, žymus simbolizmas. XVII a. pradžioje Safavidų sostinė buvo perkelta į Isfahaną, kur šachas Abasas I pastatė naują, iš anksto išplanuotą miestą, pasižymintį erdviomis aikštėmis, sodais ir rūmų gausa imperijos aukštuomenei.

1526 m. Šiaurės Indijoje sultonas Baburas įveikė hinduistų princų sąjungą ir įkūrė Mogolų imperiją. Su jos pagalba islamo menas plačiai paplito Indijoje. Kultūros centrais buvo Agra, Delis, Fatehpur Sikris. Mogolų mene buvo vienijami Vidurinės Azijos, Safavidų ir vietos hinduistinio meno bruožai. Akbaras Didysis (XVI a. antra pusė) inicijavo platų menininkų rėmimą ir tuo metu susiformavo specifinis Mogolų meno stilius, pasižymėjęs tiek prabanga, tiek dėmesiu detalumui. Pavyzdžiui, Mogolų laikotarpio miniatiūrose buvo stengiamasi pavaizduoti žmones, kad juos visus galima būtų atpažinti, augalai vaizduojami botaniniu tikslumu. Reikšmingiausiu XVI a. antros pusės Mogolų miniatiūristu buvo iš Persijos pasikviestas Abd al-Samadas. Pačiu garsiausiu Mogolų statiniu neabejotinai yra Tadž Mahalas Agroje, pastatytas apie 1650 m. ir skirtas mirusios sultono žmonos atminimui. Tai ne šiaip kapo monumentas ar dinastijos didybę įamžinantis statinys. Inksripcija ant pastato yra aliuzija į Rojaus sodus, pažadėtus tikintiems Koraną. Architektūriškai Tadž Mahalo planas panašus į Timūridų laikotarpio rūmų planą, o kupolas panašus į karališkosios Isfahano mečetės. Kitu reikšmingu Mogolų architektūros pavyzdžiu yra Humajūno kapavietė (XVI a. vidurys).

XVIII, XIX a. islamo menas redaguoti

XVIII ir XIX a. islamo menas buvo paveiktas smunkančio valdovų rėmimo dėl musulmoniškų valstybių ekonominio ir politinio nuosmukio. Islamo meną paveikė europiečių kolonijinė politika, europietiškų meno formų veržimasis. Be to, atsiradus serijinei gamybai nuolat mažėjo originalių, rankų darbo kūrinių. Menininkai buvo linkę kartoti per praėjusius amžius nusistovėjusias formas ir nesiekė inovatyvumo. Šis laikotarpis aplenkiamas net meno istorikų. Musulmonų valstybės buvo nestabilios, pasižymėjo biurokratinio aparato didėjimu ir pavienių valdovų bandymais reformuoti, modernizuoti valstybes. XVIII a. pabaigoje Osmanų imperija prarado Krymą, kuris šimtmečiais buvo islamo pasaulio dalimi, Rusijos imperijai. 1798 m. į Egiptą įsiveržė Napoleono vadovaujama prancūzų kariuomenė. Šie įvykiai sukrėtė islamo pasaulį, buvo suprasta, kad reikia pertvarkyti ne vien kariuomenę, bet ir pačią visuomenę. 1811 m. Muhamedas Ali sutriuškino mameliukus, 1826 m. Osmanų sultonas Machmudas II paleido ir po to sunaikino sukilusius janyčarus.[16]

 
Damasko kambarys, 1810 m. dizaino restauracija

XVIII a. Osmanų imperijoje paplito Europos vėlyvojo baroko paveikto meno formos, bendrai vadinamos Osmanų rokoku. Šis menas pasižymėjo nesubalansuotomis, perkrautomis kompozicijomis. Ryškiais Osmanų rokoko pavyzdžiais yra sultono Achmedo III fontanas prieš Oktapi rūmų vartus ir Sofijos soboro fontanas (abu Stambule). XVIII a. Arabijoje kilo vahabitų judėjimas, kuris oponavo tiek Osmanams, tiek Kadžarams.[17] Vahabitai tvirtino, kad mečetės turėtų būti be minaretų ir papuošimų, jie draudė muziką, nešioti šilką ir juvelyrinius papuošalus. Pagal vahabitus, individualūs kapai reiškė asmens kultą, draudžiamą Korano. Užėmę Mediną vahabitai pašalino brangenybes nuo Mahometo kapo ir siekė sugriauti jo kupolą. 1811−1818 m. kampanijoje juos sumušė Muhamedas Ali, tačiau vahabitų nuostatos plačiai paplito ir rado pritarėjų. Indijoje ir Persijoje tradiciškai buvo laisviau žiūrima į tapybą ir skulptūrą, tačiau Turkijoje ir Egipte šie menai buvo draudžiami islamo kanonų. Sultonai turėjo slėpti savo kolekcijas nuo viešo demonstravimo. Turkų sultonas Selimas III (valdė 1789−1807 m.) užsakė didelių matmenų savo portretus ir Machmudas II (valdė 1808−1839 m.) įpareigojo savo portretus iškabinti valstybės įstaigose, kariuomenės barakuose ir karo laivuose. Ši iniciatyva sukėlė sukilimą Stambule. Turkų valdovais pasekė persų šachas Fatchas Alšachas (valdė 1797−1834 m.). Jo didelių matmenų portretų pasirodė net šventyklose, jis atgaivino ir monumentalaus dydžio skulptūrą.[18] Valdovų portretai buvo gabenami karinių procesijų su salvėmis ir muzika. Iš valdovų rūmų aplinkos plito naujos drabužių mados ir vis platėjantis baldų naudojimas.

Nuo XIX a. vidurio turkų ir persų dailininkai buvo pradėti siųsti į Vakarų Europą ir Rusiją mokytis tapybos. Buvo turkų, studijavusių Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje. Nuo 1840-ųjų islamo šalyse pradėjo plisti fotografija ir tipografika. Fotografija buvo greitai perimta ir nesulaukė religinio pasipriešinimo, nes buvo argumentuota, kad ją sukuria šviesa, t. y. − ne žmogus, o dieviškas reiškinys.[19] Fotografijas plačiai naudojo tapytojai pasiekti tikslumui paveiksluose. XIX a. pabaigoje Ali Paša Mubarakas inicijavo Kairo pertvarkymą pagal europietišką pavyzdį su plačiomis gatvėmis. Egipto valdytojas Ismailas Paša 1872−73 m. pastatė raito Ibrahimo Pašos statulą Kaire ir raito Muhamedo Ali statulą Aleksandrijoje (abi sukurtos Prancūzijoje). Didžiojo muftijaus iniciatyva šios statulos buvo nukeltos, tačiau Egiptą užvaldžius britų kariuomenei 1882 m. abi grąžintos į buvusias vietas.[20] 1883 m. Stambule atsidarė dailės akademija, kuri žymėjo vakarietiškų meno normų pripažinimą Turkijoje.[21]

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  • Janson’s History of Art: The Western Tradition (8th Edition). Pearson Education, Inc., 2010.
  • Hillenbrand, Robert. Islamic Art and Architecture (The World of Art). London: Thames & Hudson, 1999.

Išnašos redaguoti

  1. Islamo architektūra. Islamo menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. Islamo menas. Islamo menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  3. Jonathan M. Bloom, Sheila S. Blair. The Grove Encyclopedia of Islamic Art and Architecture. Oxford University Press Inc., 2009, p. vii
  4. Dr. Elizabeth Macaulay Lewis, khanacademy.org
  5. Hillenbrand, Robert, p. 13
  6. Hillenbrand, Robert, p. 13
  7. Hillenbrand, Robert, p. 16
  8. Hillenbrand, Robert, p. 17
  9. Hillenbrand, Robert, p. 17
  10. Hillenbrand, Robert, p. 18
  11. Hillenbrand, Robert, p. 16−17
  12. Hillenbrand, Robert, p. 24
  13. Hillenbrand, Robert, p. 32
  14. Hillenbrand, Robert, p. 45
  15. Hillenbrand, Robert, p. 39
  16. Doris Behrens-Abouseif. Islamic Art in the 19th Century, BRILL, 2006, p. 9
  17. Stephen Vernoit. Islamic Art in the 19th Century, BRILL, 2006, p. 22
  18. Stephen Vernoit. Islamic Art in the 19th Century, BRILL, 2006, p. 23
  19. Stephen Vernoit. Islamic Art in the 19th Century, BRILL, 2006, p. 26
  20. Stephen Vernoit. Islamic Art in the 19th Century, BRILL, 2006, p. 32
  21. Stephen Vernoit. Islamic Art in the 19th Century, BRILL, 2006, p. 34


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.