Šventoji Romos imperija

(Nukreipta iš puslapio Šv. Romos imperija)

Šventoji Romos imperija (lot. Sacrum Romanum Imperium, vok. Heiliges Römisches Reich) – viduramžiais ir naujaisiais laikais Vakarų bei Vidurio Europoje gyvavęs valstybinis junginys. Imperija 962 m. susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės ir gyvavo iki jos iširimo 1806 m. per Napoleono karus.[1] Valstybės pradžia dažniausiai laikomas Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.

Šventoji Romos imperija
lot. Sacrum Imperium Romanum
vok. Heiliges Römisches Reich

 

962 – 1806
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Location of
Šventosios Romos imperijos teritorijos kaita 962–1806 m.
Sostinė Nebuvo oficialios sostinės
Kalbos Vokiečių, lotynų
Valdymo forma Renkamoji monarchija
Imperatorius
 962–973 Otonas I
 1155–1190 Frydrichas I
 1508–1519 Maksimilianas I
 1519–1556 Karolis V
 1792–1806 Pranciškus II
Parlamentas Reichstagas
Era Viduramžiai · Naujieji laikai
 - Otono I karūnavimas 962 m. vasario 2 d.
 - Pranciškus II atsižada sosto 1806 m. rugpjūčio 6 d.
Valiuta Taleris, guldenas, grašis, reichstaleris
Prieš
Po
Vidurio Frankų karalystė
Rytų Frankų karalystė
Jungtinė Nyderlandų karalystė
Reino konfederacija
Austrijos imperija
Prūsijos karalystė
Lichtenšteinas

Formulė „Romos imperija“ (Imperium Romanum) naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai save titulavo „romėnų imperatoriais“ (Imperator Romanorum) ir „romėnų karaliais“ (Rex Romanorum). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).

Nuo 1254 m. vokiečių dokumentuose valstybė vadinama „Šventąja Romos imperija“ (Sacrum Imperium Romanum).[2] Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae („vokiečių tautos“), o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Istorija

redaguoti
 
Šventoji Romos imperija po Vestfalijos taikos sutarties 1648 m.

Šventoji Romos imperija atsirado iš Rytų frankų karalystės ir priešnacionaliniu ar viršnacionaliniu dariniu, kuris, priešingai nei Prancūzija ar Italija, niekada netapo nacionaline valstybe.

Imperija faktiškai kaip „skėtinė organizacija“ apėmė daugelį teritorijų ir sudarė tam tikrus legitimumo rėmus atskirose teritorijose valdžiusiems valdovams. Šios pusiau savarankiškos kunigaikštystės ir hercogystės pripažino imperatorių kaip nominalų imperijos valdovą, turėjo paklusti imperijos įstatymams, teismams ir reichstagų sprendimams, tačiau per monarcho rinkimus, reichstagus ir kitas luomines atstovavimo institucijas dalyvavo imperijos politikoje ir galėjo daryti jai įtaką.

Imperatorių nesutarimai su popiežiais (vadinamoji kova dėl investitūros) lėmė tai, kad XIII a. prarasta Italija ir sustiprėjo imperiją sudarančios vokiečių kunigaikštystės. Imperatoriaus valdžia Vokietijoje darėsi vis labiau sąlygiška, o po Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) imperatorių valdžia beliko nominali.

 
Šventoji Romos imperija prieš Prancūzijos revoliuciją 1789 m.

Šventosios Romos imperijos imperatorius tuo metu realiai tevaldė savo domeną, ir iš ten gaudavo savo pagrindines pajamas. Tai buvo sąlygota ypatingos Vokietijos situacijos. Kai daugelyje Europos šalių vyko centralizacija, Vokietijoje liko politinis išsiskaidymas. Kadangi teisiškai Vokietijos kunigaikščiai buvo privatūs savo valdų savininkai, tai reiškė atskirų politinių vienetų nepastovumą, išskyrus bažnytines žemes. Daugelis Šventosios Romos imperijos valdų skyrėsi resursais, teritorija, politine reikšme ir juridiniu statusu. Dinastijos taip pat sėkmingai galėjo plėsti ir stiprinti savo valdas bei išskaidyti jas skirtingiems paveldėtojams, sukuriantiems atskiras šakas.

Po Vokietijos pralaimėjimo Prancūzijai 1806 m. rugpjūčio 6 d. (Napoleono Bonaparto reikalavimu) imperatorius Pranciškus II atsisakė imperijos sosto. Napoleonas didžiąją imperijos dalį perorganizavo į Reino konfederaciją, satelitinę valstybę. 1814–1815 m. Vienos kongrese Šventoji Romos imperija nebuvo atkurta ir atsirado Vokiečių konfederacija, sudaryta iš 34 vokiečių valstybių ir 4 laisvųjų miestų.

Habsburgų-Lotaringų giminė, kuriai priklausė Pranciškus II, imperijos žlugimą išgyveno ir valdė Austriją bei Vengriją kaip imperatoriai iki pat galutinio imperijos panaikinimo po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m.


Imperijos teritorija

redaguoti

Imperiją sudarė Vokietija (dabartinės Vokietijos teritorijos bei Austrija, Bohemija ir kitos Habsburgų valdos), taip pat dalys dabartinės Lenkijos (Silezija). Kurį laiką imperijai priklausė ir Šveicarija bei šiaurinės žemumų šalys (vėliau Jungtinės Nyderlandų provincijos), dalis dabartinės Rytų Prancūzijos ir Šiaurės Italijos.

 
Vokietijos istorija
Germanija
Frankų imperija, Vakarų slavai
Rytų Frankų karalystė
Šventoji Romos imperija (Vokietijos karalystė)
Reino konfederacija
Vokiečių konfederacija
Šiaurės Vokietijos sąjunga
Vokietijos imperija
Veimaro respublika
Trečiasis Reichas
VDR, VFR
Suvienytoji Vokietija
Vokietijos istoriniai regionai:
Austrija, Bavarija, Švabija, Burgundija, Frankonija, Reino Frankonija, Lotaringija, Žemutinės Provincijos, Žemutinis Reinas, Žemutinė Saksonija, Aukštutinė Saksonija, Prūsija

Imperijos valdymas

redaguoti

Habsburgų karališkoji šeima turėjo jų interesams atstovaujančius diplomatus. Nuo XVII a. vid. tuo pasekė ir didesnės imperijos kunigaikštystės. Šventoji Romos imperija neturėjo savo atskiros užsienio reikalų ministerijos, todėl nebuvo atskaitingi Reichstagui, dėl ko sulaukdavo dažnos kritikos iš delegatų.[3]

1515 m., Vienos kongreso metu, užmegzti glaudesni santykiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Habsburgų dinastijos, dėl ko jau XVI a. pab. su įvairiais diplomatiniais pavedimais imperatoriaus dvare pradėjo lankytis iš LDK siųsti pareigūnai.[4]

Tuomet, kai Reichstagas buvo įsikūręs Rėgensburge, Prancūzija, o XVII a. pab. ir Rusija čia turėjo savo diplomatinius atstovus.[3] Kadangi Danijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos karaliai turėjo valdų Vokietijoje, jiems buvo atstovaujama pačiame Reichstage.[5] Rėgensburge pasiuntinius turėjo ir Nyderlandai. Regensburgas buvo pasiuntinių susitikimų vieta, nes ten buvo galima pasiekti Reichstago delegatus.[6]

Išnašos

redaguoti
  1. „Holy Roman Empire“. Encyclopædia Britannica Online. Nuoroda tikrinta 2014-02-15.
  2. Moraw 1999, col. 2025–2028.
  3. 3,0 3,1 Wilson 1999, p. 70.
  4. LDK istorija: Lietuvos didikai 1515 m. Jogailaičių ir Habsburgų susitikime Vienoje (15min.lt)
  5. Wilson 1999, p. 69.
  6. Härter 2011, pp. 122–123, 132.

Literatūra

redaguoti