Kupolas

Kupolas (it. cupola iš lot. cupula – statinėlė) – pusrutulio, paraboloido, svogūno arba kitokios formos skliautas, kuriuo suskliaudžiama apskrito, elipsinio, daugiakampio arba kvadratinio plano erdvė.

Istorija

Netikrieji kupolai, kurie laiko tik vertikaliąsias apkrovas, atsirado Mesopotamijoje ir Kretos-Mikėnų kultūroje; buvo mūrijami kiekvieną viršutinę plytų (blokų) eilę šiek tiek pastumiant į vidaus pusę. Tikrieji kupolai statyti Senovės Romoje, Bizantijoje, Senovės Rusioje, islamo šalyse. Paplito renesanso ir baroko architektūroje.

Lietuvoje kupolai statyti nuo XVII a.: Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios kupolas (1636 m.), Pažaislio bažnyčios kupolas (1675 m.), Vilniaus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios kupolas (1756 m.)

Architektūra

Apskritą ir elipsinę erdvę dengiantis kupolas remiasi tiesiai į sieną arba būgną, kvadratinę arba daugiakampę – trompus arba buras. Kupolas perduoda atramoms vertikaliąsias (gniuždymo) ir horizontaliąsias (skėtimo) apkrovas. Kupolas mūrijamas iš akmens blokų, plytų, statomas iš gelžbetoninių, plieninių ar medinių konstrukcijų, dažniausiai dengiamas metalo skarda. Vidinis paviršius dekoruojamas briaunomis, kesonais, reljefais, tapyba. Kupolu dengiama erdvė apšviečiama pro būgno langus, viršutinį žibintą arba šonines liukarnas. Kupolas dengia sakralinius pastatus, kai kurias rūmų patalpas, šiuolaikinėje architektūroje – parodų paviljonus, sporto rūmus.^[1]

Šaltiniai

↑ Algė Jankevičienė. Kupolas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 285 psl.

Vikiteka: Kupolas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Algė Jankevičienė. Kupolas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 285 psl.

[1]