Atverti pagrindinį meniu
Ghaznavid
سلسله غزنویان
Gaznevidų imperijos žemėlapis
Gaznevidų imperijos žemėlapis
Valstybinė kalba persų kalba
Dinastijos kilmė Chorasanas
Sostinė Gaznis
Religija Sunitai
Įkūrimas 977 m.
Žlugimas 1186 m.
Įkūrėjas Sebuktiginas
Iranas-orn.png
Didžiojo Irano istorija
Senovės Persijos istorija
Rašidunai > Omejadai
Abasidai Tachiridai
Safaridai
Bujidai Samanidai
Gaznevidų dinastija
Seldžiukai
Chorezmidai Guridai
Mongolų imperija
Ilchanatas
Timūridų dinastija
Safavidų dinastija
Afšaridai > Zendai Duraniai
Kadžarai > Pehlevi
Irano Islamo Respublika Afganistanas, Turkestanas
Didžiojo Irano regionai:
Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Beludžistanas, Makranas
Bachramšacho statytas Gaznio minaretas

Gaznevidai (pers. سلسله غزنویان Ghaznavid) – Chorasano musulmonų sunitų valdovų dinastija, kilusi iš tiurkų, valdžiusi 9771186 m. Jų valdyta valstybė vadinama Gaznevidų imperija. Gaznevidų valstybės centras buvo Gaznis, o valdos apėmė Persiją, Transoksianą ir šiaurines Indijos dalis. Dėl ankstesnės Samanidų dinastijos įtakos tiurkai Gaznevidai visiškai perėmė persų kultūrą.

IstorijaKeisti

Dinastijos pradininkas – buvęs tiurkų belaisvis, Samanidų karvedys Sebuktiginas. Vedęs Gaznio valdytojo Alptigino dukterį, Sebuktiginas pasiskelbė nepriklausomu nuo Samanidų Gaznio valdovu ir Gaznevidų valstybės įkūrėju.

Sebuktigino sūnus ir žymiausias dinastijos valdovas Machmudas kariaudamas išplėtė valstybės teritoriją, iki 1030 m. ji apėmė dab. Afganistaną, dalį dab. Irano, Vidurinės Azijos, dalį šiaurinių ir vakarinių Indijos žemių. Kariniai žygiai Gaznevidus susilpnino. Valdant Masudui I, Seldžiukidai užkariavo Chorasaną ir Chorezmą, 1040 m. sumušė Gaznevidus Dandankano mūšyje ir užėmė jų valdas Irane bei Vidurinėje Azijoje. Gaznevidai žlugo 1186 m. Lahorą, kuris buvo jų sostinė nuo XII a. aštuntojo dešimtmečio užėmus Guridams.[1]

GaznevidaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Gaznevidai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 38 psl.