Piza

komuna Italijoje

Piza – miestas Toskanoje, centrinėje Italijoje, dešinėje pusėje prie Arno upės žiočių į Ligūrijos jūrą. Pizos provincijos sostinė. Pizos katedros aikštė (Stebuklų aikštė) ir jos pastatai įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.[1]

Piza
it. Pisa
Miesto panorama
Piza
Piza
43°43′00″ š. pl. 10°24′00″ r. ilg. / 43.71667°š. pl. 10.40000°r. ilg. / 43.71667; 10.40000 (Piza)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Italijos vėliava Italija
Regionas Toskana Toskana
Provincija Pizos provincija
Gyventojų (2010) 87 689
Plotas 185,2 km²
Tankumas (2010) 473 žm./km²
Vikiteka Piza
Kirčiavimas Pizà
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 395
Svyrantis Pizos bokštas

Istorija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Pizos respublika.

Seniau dabartinės Pizos vietoje buvo etruskų gyvenvietė, 180 m. pr. m. e. tapusi Romos kolonija, kurioje baigėsi Via Aurelia, kelias, einantis iš Romos. Ankstyvaisiais viduramžiais miestą valdė langobardai ir frankai. XI a. Piza prisijungė Korsikos ir Sardinijos salas, buvo valdoma konsulų. XII a. išsikovojo miesto – komunos teises, tapo svarbiausiu Italijos miestu – respublika.

Viduramžių pradžioje Piza turėjo labai stiprų laivyną. XII a. prekybos ryšiai su Ispanija ir Šiaurės Afrika atnešė didelę komercinę naudą ir sudarė sąlygas mokslo ir kultūros perversmui, kurį iki šiol atspindi nuostabūs Pizos pastatai, ypač Pizos katedra, krikštykla ir kampanilė (Svyrantis bokštas).

1284 m., po pralaimėjimo Genujos respublikai, prasidėjo Pizos nuosmukis, kurį dar pagreitino uosto uždumblėjimas. 1406 m. miestas pralaimėjo florentiečiams ir tapo priklausomas nuo Florencijos respublikos. Vėliau tapo Toskanos didžiosios hercogystės dalimi, tačiau rimčiausią krizę išgyveno 1944 m., kai buvo subombarduotas sąjungininkų Antrojo pasaulinio karo metu. 1860 m. Toskana, drauge su Piza, tapo Italijos valstybės dalimi.

Svyrantis bokštas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Pizos bokštas.

Svyrantis bokštas (it. Torre Pendente) pradėtas statyti 1173 m. ant smėlingo, dumblėto podirvio. Dar nebaigus mūryti 3 aukšto, 1274 m. jis ėmė svirti. Nors pamatai buvo negilūs, statybos vyko toliau ir buvo užbaigtos 1350 m.

Akivaizdus bokšto nepaklusimas sunkio dėsniams visais laikais viliojo lankytojus. Tarp jų buvo ir Pizos mokslininkas Galilėjas Galilėjus, lipdavęs į bokštą daryti savo garsiųjų eksperimentų krintančių kūnų greičiui tirti.

Dar visai neseniai bokšto pasvirimo kampas nuo vertikalės buvo nukrypęs daugiau nei 5 metrus.

Miestai partneriai

redaguoti

Išnašos

redaguoti