Emalis (pranc. émail) – lygi stikliška danga naudojama metaliniams, keraminiams, akmeniniams ar stikliniams paviršiams apsaugoti nuo aplinkos poveikio bei dekoruoti. Užlydoma degimo metu, kuriam paprastai reikalinga apie 650–930°C temperatūra, arba padengiama ištirpinus lakiuose tirpikliuose. Emalis atsparus aukštai temperatūrai, ugniai, drėgmei, korozijai, mažam ar vidutiniam mechaniniam poveikiui.

Klasikinis emaliu dengtas geležinis puodas
Emaliu dengta sidabrinė taurė (apie 1425-1450 m.)

Emalis taip pat naudojamas tapyboje (emalinė tapyba).

Sudėtis redaguoti

Cheminiu požiūriu emalis yra silikatų, boratų ir fluoridų lydinys su metalais – natriu, kaliu, švinu ir aliuminiu. Spalva išgaunama naudojant įvairių metalų oksidus: geležies, chromo, kadmio, kobalto, nikelio, titano, aukso, urano, stibio.

Gamyba redaguoti

Emalis išgaunamas kaitinant įvairių medžiagų mišinius tam tikromis proporcijomis: maišomas kvarcinis smėlis, kreida, soda ir kitos medžiagos, spalvai išgauti įmaišomas pigmentas. Taip pat naudojamas vanduo arba lipni rišamoji medžiaga – derva, molis ar kt.

Poveikis organizmams ir aplinkai redaguoti

Spalvotiems emaliams gaminti naudojami sunkieji metalai įvairių oksidų pavidale. Esant mechaniniam paviršiaus pažeidimui, nekokybiškam padengimui ar dengimui pažeidžiant technologinius reikalavimus, per sąlytį su šiltu vandeniu ar rūgštimis šie patenka į aplinką, maistą, organizmus. Šių junginių į aplinką bei organizmus gali patekti ir dirbant su emaliniais junginiais garų ar dulkių pavidalu: atliekant apdailos darbus, tapant, emalio bei emalinių produktų gamybos pramonėje. Dalis emaliuose naudojamų metalų gali sukelti įvairaus sunkumo alerginių reakcijų. Švinas, nikelis, chromas bei kobaltas yra toksiški organizmams metalai, galintys sukelti reprodukcinės ir nervų sistemos pažeidimų bei alerginių reakcijų, plačiai naudojami emaliuose. Emalių gamyba, kokybė ir naudojimas paprastai stebimas ir reguliuojamas įvairių institucijų, ypač numatant sąlytį su maistu.[1]

Nuorodos redaguoti