Ukrainos nacionalistų organizacija
Ukrainos nacionalistų organizacija, OUN (ukr. Організація українських націоналістів, ОУН) – ukrainiečių politinė organizacija, 1929 m. įkurta siekiant Ukrainos valstybės nepriklausomybės ir ukrainiečių etninių žemių suvienijimo. Ją sudarė susijungusios Ukrainos karinė organizacija (įkurta 1920) ir kitos tautinės organizacijos.[2]
| Ukrainos nacionalistų organizacija | |
  | |
| Santrumpa | OUN |
|---|---|
| Lyderis | Jevhenas Konovalecis (pirmasis) |
| Šūkis | „Ukraina aukščiau už viską!“ |
| Įkurta | 1929 m. |
| Būstinė | Kijevas |
| Narių skaičius | 12 000 (1939 m. UTSR vakaruose)[1] |
| Politinė ideologija | Nacionalizmas |
| Partijos spalvos | |
| Svetainė | |
| www.kmoun.info | |
Istorija redaguoti
OUN buvo įkurta 1-ajame Ukrainos nacionalistų kongrese Vienoje 1929 m. sausio 27 d. – vasario 3 d., susijungus kelioms radikalioms nacionalistinėms organizacijoms. Veikė Lenkijos valdomoje Vakarų Ukrainoje, daugiausiai Galicijoje ir Voluinėje. Ji nepritarė kompromisiniams susitarimams su oficialia Lenkijos valdžia, rengė sabotažo aktus, pasikėsinimus į Lenkijos valstybės pareigūnus.[2] Didžiausio aktyvumo laikotarpis – nuo XX a. 2 dešimtmečio pabaigos iki 1950-ųjų. Organizacija siekė sukurti ir sustiprinti nepriklausomą vieningą Ukrainos valstybę (Українська Самостійна Соборна Держава). Kaip matyti iš OUN programinių nuostatų ir vadovų pareiškimų, jos veikla buvo antilenkiško, antisovietinio ir antikomunistinio pobūdžio. Organizacija, siekdama savo tikslų, naudojo terorą ir sabotažą.[3] Atsižvelgiant į tai, ji buvo pripažinta teroristine organizacija SSRS teritorijoje (1946–1989 m.), todėl buvo siekiama ją likviduoti. Susiformavusi pogrindžio sąlygomis, OUN greitai tapo gana galinga jėga. Nepaisant valdžios represijų, OUN narių skaičius siekė nuo 10 iki 30 tūkst. Po Vakarų Ukrainos prijungimo prie SSRS buvo likviduotos visos kitos antisovietinės politinės jėgos, tačiau OUN išsilaikė ir tęsė nemažos dalies Vakarų Ukrainos gyventojų pogrindinę kovą už nepriklausomybę.[4]
Iki 1938 m. organizacijai vadovavo Jevhenas Konovalecis. Po jo nužudymo vadovu tapo Andrijus Melnykas. 4 dešimtmečio viduryje suėmus daug ukrainiečių nacionalistų veikėjų, teroro taktikos iš esmės atsisakyta, bandyta veikti per legalias ukrainiečių partijas.[2]
1940 m. pradžioje, praėjus keliems mėnesiams po Lenkijos okupacijos ir tūkstančių buvusių politinių kalinių paleidimo, konfliktas OUN vadovybėje lėmė jos skilimą į dvi frakcijas:[2] nuosaikiąją OUN‑M, kuriai vadovavo Andrijus Melnykas ir radikaliąją, Stepano Banderos vadovaujamą OUN‑B. Nacių Vokietijai pradėjus Rytų kampaniją SSRS, Banderos OUN‑B 1941 m. birželio 30 d. Lvove paskelbė Ukrainos nepriklausomybę, vėliau sudarė vyriausybę. Melnyko OUN‑M savo ruožtu sudarė vyriausybę Rovne. Vokiečių okupacinė valdžia į Ukrainos nepriklausomybės siekius reagavo ypač neigiamai, todėl ėmėsi masinių represijų prieš abi OUN frakcijas. Naciai nacionalistų lyderius įkalino Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje: Banderą uždarė 1942 m., Melnyką – 1944 m.
Būtent OUN-B, vadinamieji banderininkai, vėliau dominavo nacionalistiniame judėjime Vakarų Ukrainoje, karo metais sukūrę organizuotas ginkluotąsias pajėgas – Ukrainos sukilėlių armiją (UPA). 1944 m. liepos mėn. buvo įkurta Vyriausioji Ukrainos išvadavimo taryba, kuriai buvo pavaldi sukilėlių karinė grupuotė. Analogišką instituciją – Ukrainos tautinę tarybą – įkūrė OUN‑M.[2]
II Pasaulinio karo metais Ukrainos nacionalistų organizacija Vakarų Ukrainoje vykdė etninį valymą – Voluinės žudynėse buvo nužudyti tūkstančiai civilių lenkų. Pokaryje abi frakcijos veikė emigracijoje, skilo į keletą mažesnių organizacijų. Ukrainos sukilėlių armijos UPA pavieniai būriai veikė pogrindyje Ukrainos TSR iki 1954 m.
1991 m. Ukrainai tapus nepriklausoma, abu nacionalistų judėjimai buvo legalizuoti: OUN-B – kaip politinė partija Ukrainos nacionalistų kongresas, o OUN-M – visuomeninio politinio judėjimo forma. Ukrainos politinėje arenoje nė viena jų didesnės įtakos nepasiekė.
Literatūra redaguoti
- І. Патриляк. Організація українських націоналістів // Політична енциклопедія. Редкол.: Ю. Левенець (голова), Ю. Шаповал (заст. голови) та ін. — К.:Парламентське видавництво, 2011. — с.519 ISBN 978-966-611-818-2.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Патриляк І. К. Антирадянське збройне повстання ОУН (жовтень 1939 — липень 1941 р.) // Розділ 1. Тактика і стратегія українських націоналістів на початковому етапі Другої світової війни. с. 15-52 ISBN 966-00-0440-0
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Ukrainos nacionalistų organizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Нариси з історії політичного терору і тероризму в Україні XIX—XX ст. Інститут історії України НАН України, 2002. Розділ 9. — Гл. 2. (Киричук Ю. А.) Місце тероризму у визвольній боротьбі УВО−ОУН
- ↑ Алексей Баканов «Ни кацапа, ни жида, ни ляха». Национальный вопрос в идеологии Организации украинских националистов — Глава 1 Национальный вопрос в идеологии ОУН до начала Великой Отечественной войны 1929—1945 гг.