Priegaidė

Priegaidė, arba muzikinis kirtiskalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis.[1] Vis dėlto ne visose kalbose kirčio ir priegaidės vieta sutampa: valų kalboje kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, o priegaidė tariama paskutiniame skiemenyje.[2]

Priegaides turinčiose kalbose jos tariamos viename arba keliuose žodžio skiemenyse ir tuo skiriasi nuo toninių kalbų, pvz., kinų, kur kiekvienas skiemuo tariamas su intonacija. Nuo priegaidės gali priklausyti žodžio reikšmė.[3]

Priegaidžių būta jau baltų prokalbėje. Lietuvių bendrinėje kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė (akūtas), žymima dešininiu kirčio ženklu (´) arba mišriuosiuose dvigarsiuose su trumpaisiais balsiais ir dvibalsiuose ùi, èu, òi, òu kairiniu (`), ir tvirtagalė (cirkumfleksas), žymima riestiniu kirčio ženklu (˜). Priegaidės lietuvių kalboje tariamos dvibalsiuose, mišriuosiuose dvigarsiuose ir ilguosiuose balsiuose. Eidami vieni trumpieji balsiai lietuvių kalboje priegaidės neturi. Tvirtapradė priegaidė tariama krentančia intonacija, o tvirtagalė − kylančia arba lygia.[4] Lietuvių kalboje priegaidės taip pat skiria žodžių reikšmes: gel̃si 'geltonuosi' − gélsi 'kąsi', aũkštas 'vaikščiojamoji pastato dalis, esanti vienoje iš jo aukščio zonų' − áukštas 'didelio aukščio, ūgio', sū́ris 'toks pieno gaminys' − sū̃ris 'sūrumas' ir t. t.

Be lietuvių, priegaides turi latvių, prūsų, lyvių, kai kurios šiaurės germanų (skandinavų), minėtoji valų, pietų slavų, senoji graikų, vedų, japonų, korėjiečių, indėnų jakių[5], Šanchajaus ir kitos kalbos.[6]

Taip pat skaitykiteKeisti

NuorodosKeisti

IšnašosKeisti

  1. Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24
  2. David Willis. Old and Middle Welsh. Department of Linguistics, University of Cambridge. Tikrinta 2021-05-09.
  3. R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.
  4. Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas Archyvuota kopija 2016-08-24 iš Wayback Machine projekto.; žiūrėta 2016-08-24
  5. Demers, Richard; Escalante, Fernando; Jelinik, Eloise (1999). „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics 65 (1). JSTOR 1265972. 
  6. Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.