Lietuvių raštų kalba

Lietuvių raštų kalba – sąlyginis kelių senosios lietuvių bendrinės kalbos variantų pavadinimas.

Nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios, leidžiant LDK ir Prūsijos lietuviams skirtas knygas bei kai kuriuos dokumentus, vartoti trys lietuvių raštų kalbos variantai:

• rytietiškasis (vadintas „lietuvių kalba“, vartotas Vilniaus vyskupystėje),
• vidurietiškasis (vadintas „žemaičių kalba“, o Mažojoje Lietuvoje – “kėdainiškių tarme“, vartotas Žemaičių vyskupystėje) ir
• vakarietiškasis (vartotas Mažojoje Lietuvoje).

XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje Gumbinės šnektos pagrindu buvo sukurta Prūsijos lietuvių bendrinė raštų kalba, o Didžiojoje Lietuvoje beveik tuo pat metu vidurietiškojo lietuvių raštų kalbos varianto (vad. „žemaičių kalbos“, arba „kėdainiškių tarmės“) pagrindu susiformavo pirmoji LDK lietuvių bendrinė raštų kalba (vad. „bažnytinė bendrakalbė“), – šia bendrine lietuvių raštų kalba, kuri taip pat vadinta „žemaičių kalba“, parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos lietuviškos knygos; aukštaitiškoji „lietuvių kalba“ nuo XVIII a. pradžios lietuvių rašytojų beveik nebevartota.

Nuorodos

• Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, Vilnius, 1988, t. 3: Senųjų raštų kalba, 298 p. Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.