Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kalbotyra, arba lingvistika – bendras mokslų, tiriančių natūralias kalbas, pavadinimas. Kai kurie mokslininkai kalbotyrą laiko semiotikos mokslo dalimi. Mokslininkas, besidarbuojantis kalbotyros srityje, vadinamas kalbininku.

Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse.

Kalbos funkcijos

redaguoti

Pirminės kalbos funkcijos:

  • Komunikacinė – būti žmonių tarpusavio bendravimo, sužinojimo priemone. Kalba suteikia galimybę kiekvienam tam tikros visuomenės nariui perteikti kitam informaciją, susijusią tiek su buitiniu gyvenimu, tiek su mokslu, mokymusi, profesija, kultūrine ir bet kokia kita veikla.
  • Ekspresinė – leidžia realizuoti žmogui norą išsakyti kitam savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pasidalyti savo patyrimu, idėjomis sumanymais. Funkcija išryškėja, kai žmoguje susikaupia naujų idėjų, kai jis ilgesnį laiką būna vienišas, depresijos ar džiaugsmo apimtas.
  • Kogitacinė arba mąstomoji – su kalba, kaip tam tikra specifinių ženklų sistema, žmonės formuoja savo mintis ne tik bendravimo procese, bet ir įvairiapusėje savo materialinėje bei dvasinėje veikloje.
  • Gnoseologinė arba pažintinė – padeda pažinti žmogaus tikrovę, perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo ir kultūros laimėjimus.
  • Nominatyvinė arba įvardijamoji – kalbos žodžiais pavadinami, įvardijami daiktai, reiškiniai, sąvokos.

Antrinės kalbos funkcijos:

  • Estetinė – ryškiausiai atsiskleidžia tautosakoje ir beletristiniuose raštuose, kuriant meninius vaizdus.
  • Reprezentacinė – esmę sudaro tai, kad kalboje atsispindi tam tikros visuomenės ar tautos gyvenimas, materiali ir dvasinė kultūra. Ji parodo tikrovę, tikrovės atkūrimą ir ryšį su pasauliu.

Klasikinė kalbotyra

redaguoti

Kalbotyros šakos

redaguoti

Klasikinės kalbotyros kūrėjai

redaguoti

Žinomi pasaulyje Lietuvos baltistai

redaguoti

Baltistika – klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas.

Šiuolaikinė kalbotyra

redaguoti

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kalbotyra, buvusi gana statine, aprašomąja mokslo sritimi, ėmė sparčiai vystytis, nuo tradicinių kalbotyros sričių atsiskyrė kelios naujos, tiriančios sociologinius, prasminius, loginius ir kitus kalbos aspektus. Tikrą šio mokslo perversmą inicijavo šveicarų mokslininko Ferdinand de Saussure darbai, tyrę bazines kalbos, kaip mokslo, sąvokas ir padėję pamatą struktūrinei lingvistikai, kuri iki šiol supriešinama su tradicine aprašomąja kalbotyra. Didelę įtaką naujų krypčių atsiradimui padarė psichologų (S. Freud, C. G. Jung), matematikų (C. S. Pierce ir kiti) darbai.

Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika paremta daugiausiai semantinėmis ir semiotinėmis teorijomis, sudaro mokslinį pagrindą visų kitų mokslo teorijų kūrimui (metateorija, metakalba), sudaro atskiras matematikos (Matematinė lingvistika) ir psichologijos mokslų sritis, yra neatsiejama nuo filosofijos, informatikos ir logikos mokslų. Modernioji lingvistika išplečia kalbos sąvoką, tirdama ne tik šnekamąsias, bet ir dirbtines (kompiuterių), vaizduojamąsias (teatro, architektūros ir pan.) kalbas, pačių kalbų kūrimo metodus, ženklų sistemas, ir pan. Tiriama ne tik žodžių, bet ir sakinių ir ištisų tekstų prasmė bei sąveika.

Kai kurie žymesni moderniosios lingvistikos atstovai

redaguoti

Lietuvoje struktūrinei lingvistikai atstovaujantys mokslininkai

redaguoti

Taip pat skaitykite

redaguoti

Nuorodos

redaguoti