Perraša

Perraša, arba transkripcija (lot. trans 'per, pro' + lot. scribo 'brėžiu, rašau') kalbotyroje – sistemiškas, nuoseklus kalbos perteikimas rašytiniu būdu. Perrašos šaltinis gali būti gyvas šnekėjimas, gestų kalba arba kita rašymo sistema sudarytas tekstas. Transkripcija nepainiotina su transliteracija (lot. trans- „per, pro” + litera „raidė”), kai viena abėcėlė keičiama kita: sakykime, kirilica keičiama lotynų abėcėle, kad nesuprantantieji kirilicos galėtų perskaityti žodį ar tekstą arba dėl kitų tikslų.

Yra ne viena perrašos sistema ir jos taikymo sritis. Vienos iš dažnesnių:

• Fonetinė perraša – žodis užrašomas grafemomis, siekiant kuo tiksliau perteikti tartį. Kiekvienas garsas (ir net jo variantai) tokioje perrašoje turi būti perteiktas atskiru ženklu. Paprastai rašoma laužtiniuose skliausteliuose. Supaprastinta fonetinė transkripcija taikoma mokomuosiuose žodynuose.

Nors lietuvių rašyba grįsta fonetiniu principu, tačiau ji ne visai tiksliai atspindi tarimą: pavyzdžiui, žodyje skiaučių raidės i nėra garsas i, o tik minkštumo ženklas, raidė a čia tariama kaip ilgasis išplatėjęs balsis e, be to, po minkštojo priebalsio (šiuo atveju – po afrikatos č) užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, todėl ų šiek tiek priartėja prie vokiečių kalbos ü, o nosinis ženklas dabartinėje kalboje nebereiškia tarimo su nosiniu atspalviu – tai tik ilgasis balsis; įprastiniame užrašyme nepažymėtas šiame žodyje suminkštėjęs s; nepažymėta priegaidė. Atsižvelgiant į visas pastabas, fonetinėje perrašoje šis žodis supaprastintai galėtų būti užrašytas taip: [s' k' ǽ: u č' ů:]. Fonetinė perraša taikoma ir tarmėtyroje, kur vartojami papildomi ženklai tarmių garsams užrašyti. Viena iš plačiausiai vartojamų fonetinės transkripcijos sistemų – tarptautinė fonetinė abėcėlė (TFA).

• Foneminė (arba fonologinė) perraša – garsai užrašomi naudojant sistemą su keletu sutartinių ženklų, kurie atspindi tik tų žodžių fonemas be jų variantų (alofonų). Skaitant fonemine transkripcija užrašytą tekstą, būtina turėti galvoje tos kalbos fonetikos dėsnius ir teisingai tarti alofonus, nes gali būti nežymimas minkštumas, balsių priešakėjimas, užpakalėjimas, priebalsių duslėjimas, skardėjimas ir kitos fonetinės ypatybės.