Šviečiamasis amžius

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šviečiamasis amžius, Švietimo amžius (epocha), arba Apšvieta – Europos civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a., nors Anglijoje ir Nyderlanduose jis prasidėjo nuo XVII a. vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu (idėjų istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“). Šio amžiaus idėjų kūrėjai žinomi kaip švietėjai. Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis-kultūrinis judėjimas. Kai kurių lietuvių istorikų darbuose „Apšvietos epocha“ vadinamas Lietuvos kultūros istorijos periodas, apimantis paskutiniuosius tris XVIII a. dešimtmečius. Švietėjai išreiškė trečiojo luomo siekius.

Švietėjų veikla

Žinių sklaida

Mūsų amžius, vėlgi sutinku su Jūsų Didenybe, neprilygsta Liudviko XIV amžiui išmanymo ar skonio atžvilgiu, tačiau, aš manau, jog jis palankesnis šviesybei, bjaurėjimuisi pritarais ir fanatizmu.

— Žanas Le Ronas d'Alamberas laiške Frydrichui Didžiajam, 1774 m. vasario 14 d.

Prancūzijoje susiformavo švietėjų sąjūdis, kurio dalimi laikomas „Enciklopedijos“ (pranc. Encyclopédie), apie kurią telkėsi žymiausi prancūzų švietėjai, dar vadinti enciklopedistais arba enciklopedininkais, leidimas. Filosofas, literatūros ir meno kritikas Deni Didro buvo vienas pagrindinių šio veikalo redaktorių, į jį sudėti tuometinio mokslo, amatų ir meno duomenys. Enciklopedija, kurios tikslus pavadinimas yra „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ leista 1751–1772 m., o jos abėcėlinis indeksas išleistas 1783 m.

Valdžios alegorija: Išmintis nugali Nesantaiką, 1715–1754 m. (Jakobas de Vitas)

Požiūris į valdžią

Filosofo Džono Loko nuomone, žmonės sukuria valstybę savo prigimtinėms teisėms – nuosavybei ir laisvei ginti. Visi žmonės turi būti lygūs, nepriklausomi, laisvi. Valdžia turi priklausyti tautai. Tauta ją gali perduoti išrinktiems atstovams. Tautos (žmonių) išrinktas susirinkimas leidžia įstatymus. Jei išrinktoji valdžia nepaisytų žmonių norų, t. y. tautos teisių, pasak filosofo, ją reikėtų atšaukti arba nuversti.

Filosofas ir rašytojas Žanas Žakas Ruso nagrinėjo žmogaus ir valdžios santykį. Anot jo, pati tauta sprendžia, kas turi valdyti valstybę. Valdantieji turi garantuoti valdomųjų laisvę ir pagrindines teises. Jei žmonių išrinkta valdžia praranda pasitikėjimą (pamina žmonių teises), ją reikia nuversti sukilimu.

Tuo metu Europoje buvo paplitusios absoliutinės monarchijos. Aukščiausia valdžia jose priklausė valdovui, jo niekas neribojo. Luomų susirinkimai turėjo tik patariamąjį balsą. Filosofas Šarlis Monteskjė kritikavo absoliutizmą. Jis patarė absoliutinę monarchų valdžią pakeisti renkamąja valdžia ir padalyti ją į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šviečiamajame amžiuje susiformavo švietėjų idėjomis pagrįstas apšviestasis absoliutizmas.

Rašytojas, filosofas Volteras smerkė piktnaudžiavimą valdžia, žiaurius įstatymus, kankinimus. Jis niekam nepripažino teisės savavaliauti. Jo nuomone, visuomenė turinti būti pakanti įvairių religijų išpažinėjams. Mąstytojo manymu, asmens ir minties laisvę gali garantuoti valstybę valdantys apsišvietę monarchai.

Ignotas Masalskis – švietėjas, Edukacinės komisijos pirmininkas, apie 1785 m. (Marčelas Bačarelis)

Šviečiamasis amžius Lietuvoje

Bene žymiausiu Šviečiamojo amžiaus atstovu Lietuvoje laikytinas Troškūnuose kunigavęs Kiprijonas Lukauskas, 1797 m. lietuvių kalba parašęs knygą „Pamokslai iš Dievo priesakų apie krikščioniško gyvenimo prievoles“. Šis kūrinys išliko rankraščiu ir buvo išspausdintas tik 1996 m. Kiprijono Lukausko knygoje daug švietėjiškos pasaulėžiūros elementų, tačiau vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, jog Lietuvos dvarininkų ir valstiečių santykiai yra pagrįsti sutarties teise (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymuose tam pakanka įrodymų, tvirtina Lukauskas), abi pusės turi tiek pareigas vieni kitiems, tiek ir savo asmenines teises. Tai buvo svarbus ideologinis argumentas už baudžiavinės praktikos nepagrįstumą, galiausiai turėjęs vesti į visiškos valstiečių asmens laisvės pripažinimą. K. Lukausko knygoje, be kita ko, ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip atskiro socialinio ir politinio vieneto, skyrimas nuo Lenkijos. Poreikis modernizuoti ūkį ir visuomenę skatino Lietuvos inteligentiją domėtis Vakarų švietėjų idėjomis.

Išnašos

Pastabos

Šaltiniai