Prancūzijos karalystė

Kitos reikšmės – Prancūzija (reikšmės).

Prancūzijos karalystė – istoriografinis pavadinimas įvairioms Prancūzijos valstybėms nuo Viduramžių iki Ankstyvųjų naujųjų laikų apibūdinti. Nuo pat Viduramžių tai buvo viena galingiausių valstybių Europoje. Tai taip pat buvo ankstyvoji kolonijinė galia, įsteigusi kolonijų Azijoje ir Afrikoje, o didžiausią, Naujosios Prancūzijos koloniją, turėjusi Šiaurės Amerikoje.

Royaume de France Prancūzijos karalystė
← 843 – 1848 →   →   →   →
Vėliava Herbas
Devizas Montjoie Saint Denis!
Himnas Marche Henri IV (1590–1792, 1814–1830) La Parisienne 1830–1848
Location of Prancūzija Karalystės žemės XVIII a. pab.
Sostinė	Paryžius (987–1792; 1814–1848) Versalis (de facto 1682–1789 m.)
Kalbos	Lotynų, prancūzų
Religija	Katalikybė
Valdymo forma	Feodalinė absoliutinė monarchija (987–1791), parlamentinė konstitucinė monarchija (1791–1792, 1814–1815, 1815–1848)
Karalius
987–996	Hiugas Kapetas (pirmasis)
1830–1848	Liudvikas Pilypas (paskutinis)
Istorija
- Verdeno sutartis	843 m., 843
- Monarchijos panaikinimas	1848 m.
Valiuta	Livras, denjė, sū, frankas, ekiu, luigi

Prancūzijos valstybingumo ištakos – Vakarų Frankija (lot. Francia Occidentalis), kaip valstybė atsiradusi po Verdeno sutarties pasirašymo 843 m., kai Karolio Didžiojo vaikaičiai pasidalino Frankų valstybės žemes. Vakarų Frankiją Karolingų dinastija valdė iki 987 m., kai Hiugas Kapetas buvo išrinktas karaliumi ir įkūrė Kapetingų dinastiją. Teritorija iki pat XIII a. pr. buvo žinoma kaip Francia, o jos valdovas – rex Francorum („frankų karalius“). Pirmasis karalius, pasivadinęs rex Francie („Prancūzijos karalius“), buvo Pilypas II 1190 m. (oficialiai nuo 1204 m.) Nuo tada Prancūziją nuolat valdė kapetingai ir jų vyriškosios linijos palikuonys Valua ir Burbonai, kol 1792 m. per Prancūzijos revoliuciją monarchija buvo panaikinta. Prancūzijos karalystė taip pat buvo valdoma personalinėje unijoje su Navaros karalyste tarp 1284 ir 1328 m. bei 1572–1620 m. Vėliau Navaros institucijos buvo panaikintos ir karalystę visiškai aneksavo Prancūzija (nors valdovai „Navaros karaliaus titulą“ naudojo iki monarchijos pabaigos).

Prancūzija viduramžiais buvo feodalinė monarchija su silpna centrine valdžia Katalonijoje (dab. Ispanija), Bretanėje ir Akvitanijoje Prancūzijos karaliaus autoritetas buvo vos juntamas. Lotaringija ir Burgundija priklausė Šventajai Romos imperijai ir dar nebuvo Prancūzijos dalis. Vakarų frankų karalius iš pradžių rinko pasaulietiniai ir bažnytiniai magnatai, tačiau dažnas karaliaus vyriausio sūnaus karūnavimas tėvui esant gyvam įtvirtino vyriškos linijos paveldėjimo principą (kodifikuotas Salijų įstatyme). Vėlyvaisiais viduramžiais konkurencija tarp Kapetingų dinastijos, Prancūzijos karalystės valdovų ir jų vasalų Plantagenetų – taip pat valdžiusių Anglijos karalystę – sukėlė daugybę ginkluotų konfliktų. Žinomiausias jų yra Šimtametis karas (1337–1453), kilęs Anglijos karaliams pareiškus pretenziją į Prancūzijos sostą. Kadangi šiuose konfliktuose sugebėjo laimėti, Prancūzija vėliau siekė išplėsti savo įtaką Italijoje, tačiau vėliau kilusiuose (1494–1559 m.) Italijos karuose Prancūzija buvo nugalėta Ispanijos ir Šventosios Romos imperijos.

Prancūzija Ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo vis labiau centralizuojama; prancūzų kalba ėmė stumti kitas kalbas iš oficialaus vartojimo, o monarchas išplėtė savo absoliučią valdžią administracinėje sistemoje, vadinamoje Ancien Régime („senoji santvarka“), kurią apsunkino istoriniai ir regioniniai skirtumai mokesčių ir teisės srityse, religinis susiskaldymas ir regioniniai ypatumai. Religine prasme Prancūzija pasidalijo į katalikų daugumą ir protestantų hugenotų mažumą, dėl ko 1562–1598 m. vyko pilietinių karų virtinė (Prancūzijos religiniai karai). Jie sudavė stiprų smūgį Prancūzijos galiai, bet triumfas prieš Ispaniją ir Habsburgų monarchiją Trisdešimties metų kare (1618–1648, su Ispanija iki 1659 m.) Prancūziją vėl pavertė galingiausia valstybe žemyne. Karalystė Europos dominuojančia kultūrine, politine ir karine galia tapo XVII a., valdant Liudvikui XIV. XVII a. – XIX a. pr. Prancūzija buvo turtingiausia, didžiausia, daugiausiai gyventojų turinti, galingiausia ir įtakingiausia šalis Europoje. Tuo metu taip pat sukūrė savo pirmąją kolonijinę imperiją Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje.

1680 m. Prancūzijos kolonijinė imperija pasiekė didžiausią jai priklausančių žemių plotą – daugiau nei 10 000 000 km² (daugiau nei dešimt kartų didesnė nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valdant Vytautui). Tuo metu tai buvo antra pagal dydį imperija pasaulyje po Ispanijos imperijos. Kita vertus, dėl kolonijinių konfliktų su Didžiąja Britanija iki 1763 m. prarado didelę dalį kolonijinių žemių Šiaurės Amerikoje. Prancūzų įsikišimas į Amerikos nepriklausomybės karą padėjo Jungtinėms Valstijoms užsitikrinti nepriklausomybę nuo Jurgio III valdomos Didžiosios Britanijos karalystės, tačiau tai atsiėjo brangiai ir davė mažai naudos pačiai Prancūzijai.

Prancūzija per savo Prancūzijos kolonijinę imperiją tapo supervalstybe ir šį statusą turėtjo nuo 1643 iki 1815 m., t. y. nuo karaliaus Liudviko XIV valdymo iki Napoleono pralaimėjimo Napoleono karuose. Ispanijos imperija prarado savo supervalstybės statusą Prancūzijai po Pirėnų sutarties pasirašymo 1659 m. (tačiau didžiosios valstybės statusą išlaikė iki Napoleono karų ir Ispanijos kolonijose kilusių nepriklausomybės karų). Prancūzija savo supervalstybės statuso neteko po Napoleono pralaimėjimo britams 1815 m.

Po Prancūzijos revoliucijos, prasidėjusios 1789 m., 1791 m. Prancūzijos Karalystė spėjo priimti rašytinę konstituciją, tačiau jau po metų karalystė buvo panaikinta ir pakeista Pirmosios Prancūzijos Respublikos. 1814 m. monarchija buvo atkurta kitų didžiųjų valstybių ir, išskyrus šimto dienų laikotarpį 1815 m., gyvavo iki 1848 m. Prancūzijos revoliucijos.