Anglijos karalystė
Anglijos karalystė (angl. Kingdom of England, lot. Regnum Anglorum) – suvereni valstybė, Didžiosios Britanijos saloje egzistavusi maždaug nuo 927 m. liepos 12 d., kai iškilo tarp įvairių anglosaksų karalysčių, iki 1707 m. gegužės 1 d., kai susijungė su Škotijos karalyste ir buvo sukurta Didžiosios Britanijos karalystė .
| Kingdom of England Anglijos karalystė | |||||
| |||||
| |||||
| Devizas Dieu et mon droit „Dievas ir mano teisė"[1] | |||||
 | |||||
| Sostinė | Vinčesteris (927-1045 m.) Londonas (1045-1707 m.) | ||||
| Religija | Katalikybė (927–1534 m. ir 1553–1558 m.) Anglijos Bažnyčia (1534–1553, 1558–1646 ir 1660–1707)[2] Puritonizmas (1646–1660 m.) | ||||
| Valdymo forma | Renkamoji monarchija, vėliau parlamentinė monarchija | ||||
| Karalius | |||||
| 927-939 | Atelstanas (pirmasis) | ||||
| 1702-1707 | Ona (paskutinė) | ||||
| Parlamentas | Parlamentas | ||||
| Istorija | |||||
| - Suvienijimas | 927 m., 927 | ||||
| - Unija su Škotija | 1707 m. | ||||
| Valiuta | Svaras sterlingų | ||||
.svg)
927 m. įvairūs anglosaksų karaliai prisiekė ištikimybę Atelstanui iš Vesekso (valdė 924–939 m.), suvienijusiam didžiąją dalį šiuolaikinės Anglijos. [3] 1016 m. karalystė tapo Knuto II Didžiojo Šiaurės jūros imperijos, personalinės Anglijos, Danijos ir Norvegijos unijos, dalimi. Normanams užkariavus Angliją 1066 m., Anglijos sostinė ir pagrindinė karališkoji rezidencija buvo perkelta iš Vinčesterio į Vestminsterį, o Londono Sitis greitai išaugo į didžiausią ir pagrindinį Anglijos prekybinį centrą. [4]
Anglijos karalystės istorijos laikotarpiai nuo 1066 m. normanų užkariavimo sutartinai išskiriami į laikotarpius, pavadintus viena po kitos valdžiusių dinastijų vardais: Normanų (1066–1154), Plantagenetų (1154–1485), Tiudorų (1485–1603) ir Stiuartų (1603–1707 m., išskyrus 1649–1660 m. laikotarpį). Visi anglų monarchai po 1066 m. save kildina iš normanų.
Užkariavę Angliją, normanai palaipsniui siekė išplėsti savo užkariavimus ir likusiame Britų salyne bei Europos žemyne esančiose žemėse, ypač dabartinės Prancūzijos šiaurėje. Laikui bėgant tai peraugo į ilgalaikę ekspansionizmo politiką, su pertraukomis vykdytą skirtingų dinastijų. Nuo XII a. normanai pradėjo veržtis į Airiją. 1284 m. Eduardas I užbaigė Velso užkariavimą ir Velsas pateko į Anglijos karūnos kontrolę. Kita vertus, Eduardo mėginimai visiškai prisijungti Airiją iš pradžių nebuvo iki galo sėkmingi. Tik Eduardo II sūnus Eduardas III (valdęs 1327–1377 m.) pavertė Anglijos karalystę viena galingiausių karinių jėgų Europoje. Jo valdymo metais įvykdyti ypač svarbūs įstatymų ir vyriausybės pokyčiai, ypač Anglijos parlamente. Nuo 1340 m. Anglijos karaliai ėmė reikšti pretenzijas į Prancūzijos karūną, tačiau po Šimtamečio karo prarado visas teritorijas žemyninėje Europoje, išskyrus Kalė. 1455 m. prasidėję Rožių karai privertė anglus atsisakyti rimtų pretenzijų į Prancūzijos žemes.
Po Rožių karų sukeltos suirutės Angliją valdė Tiudorų dinastija (vadinamasis Anglijos Renesanso laikotarpis). Dinastija vėl išplėtė Anglijos monarchinę valdžią už Anglijos ribų, ypač po to, kai buvo pasiekta visiška Anglijos ir Velso kunigaikštystės sąjunga 1542 m. Tiudorai taip pat užsitikrino anglų kontrolę Airijoje, nors ji ir toliau šimtmečius buvo valdoma kaip atskira karalystė personalinėje unijoje su Anglija. Henrikas VIII paskatino reformacijos plitimą Anglijoje, nutraukdamas bendrą Anglijos Bažnyčios ir Romos katalikų bažnyčios komuniją. Kita vertus, reformacijos doktrinos aspektai, dėl kurių Anglijos Bažnyčia buvo pripažinta kaip perėjusi į protestantizmą, rimtai įgyvendinami nebuvo iki pat trumpo Eduardo VI valdymo. Marijos I valdymo metais siekta karalystę sugrąžinti prie katalikybės, tačiau jau 1558 m., sostą paveldėjus Elžbietai I, kontrreformacija buvo atšaukta. Elžbietos I valdymo metais Anglija įsitvirtino kaip didžioji galia, buvo padėti pamatai Britų imperijai, imtos reikšti pretenzijos į teritorijas Naujajame pasaulyje. Nors Henrikas taip pat vykdė agresyvią užsienio politiką siekdamas prisijungti Škotiją, Elžbieta laikėsi daug taikesnės pozicijos, ypač atsižvelgiant į pokyčius pačioje Škotijoje – Škotijos atskira reformacija ir tai, kad Elžbietos įpėdiniu taps Škotijos monarchas.
Nuo 1603 m., kai soste įsitvirtino Jokūbas VI, Stiuartų dinastija valdė Angliją ir Airiją personalinėje unijoje su Škotija. Valdant Stiuartams, karalystėje kilo pilietinis karas, kurio kulminacija tapo Karoliui I 1649 m. įvykdyta mirties bausmė. Monarchija atkurta 1660 m., tačiau pilietinis karas sukūrė precedentą, kad Anglijos monarchas negali valdyti be Parlamento sutikimo. Ši sąvoka teisiškai įsitvirtino kaip Šlovingosios 1688 m. revoliucijos dalis. Nuo to laiko Anglijos karalystė, taip pat jos įpėdinės Didžiosios Britanijos karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė iš esmės funkcionavo kaip konstitucinės monarchijos principu valdomos valstybės. 1707 m. gegužės 1 d., remiantis 1707 m. Unijos aktais, Anglijos ir Škotijos karalystės susijungė į anksčiau minėtą Didžiosios Britanijos karalystę.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „The Royal Coat of Arms“. The Royal Family. 2016-01-15. Nuoroda tikrinta 2018-11-19.
- ↑ Carey 2011, p. 41.
- ↑ Stenton, Frank. Anglo-Saxon England (3rd leid.). Oxford University Press. ISBN 9780192801395.
- ↑ Brooke, Christopher (1975). London, 800–1216: The Shaping of a City. University of California Press. ISBN 9780520026865.
Literatūra redaguoti
- Carey, Hilary M. (2011) [2010]. God's Empire: Religion and Colonialism in the British World, c. 1801–1908. Cambridge University Press. p. 41. ISBN 978-1-139-49409-0.