Frydrichas II Didysis

Frydrichas II
Prūsijos karalius
Brandenburgo kurfiurstas
Johano Georgo Cyzeniso portretas, 1763 m.
Hohencolernai
Prūsijos karaliaus herbas
Prūsijos karaliaus herbas
Gimė 1712 m. sausio 24 d.
Berlynas
Mirė 1786 m. rugpjūčio 17 d. (74 metai)
Potsdamas
Palaidotas (-a) Sansusi
Tėvas Frydrichas Vilhelmas I
Motina Sofija Dorotėja Hanoverė
Sutuoktinis (-ė) Elžbieta Kristina Braunšveig-Bevern
Karalius Prūsijoje
Valdė 1740 m. gegužės 31 d. – 1772 m.
Pirmtakas Frydrichas Vilhelmas I
Prūsijos karalius
Valdė 1772 m. – 1786 m. rugpjūčio 17 d.
Įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II
Brandenburgo kurfiurstas
Valdė 1740 m. gegužės 31 d. – 1786 m. rugpjūčio 17 d.
Pirmtakas Frydrichas Vilhelmas I
Įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II
Žymūs apdovanojimai
Link=Baltojo erelio ordinas
Vikiteka Frydrichas II Didysis
Parašas

Frydrichas II (vok. Friedrich II; 1712 m. sausio 24 d. – 1786 m. rugpjūčio 17 d.) – karalius Prūsijoje (1740–1772), Prūsijos karalius (1772–1786) iš Hohenzolernų dinastijos. Frydricho II valdymo metu Prūsija ypač sustiprėjo, karalystėje įsigalėjo apšviestasis absoliutizmas. Jis tapo žinomas kaip Frydrichas Didysis (vok. Friedrich der Große) ir pavaldinių buvo pramintas Senuoju Fricu (vok. Der Alte Fritz).

Asmeninis gyvenimas

redaguoti

Frydrichas II, kilęs iš Hohenzolernų dinastijos, buvo vyriausias išgyvenęs sūnus iš karaliaus Frydricho Vilhelmo I ir Sofijos Dorotėjos Hanoverės santuokos. Turėjo septynias seseris ir keturis brolius, iš kurių vienas mirė kūdikystėje.[1]

 
Frydrichas Didysis jaunystėje, XVIII a. (Antuanas Penas)

Kronprinco ir jo šiurkštaus tėvo santykiai buvo sudėtingi. 1730 m., prieštaraudamas tėvo nuostatoms, Frydrichas ryžosi pabėgti su draugu ir manomu meilužiu leitenantu Hansu Hermanu fon Kate[2] į Prancūziją, kur jiems pažadėtas prieglobstis.[3] Pagauti jie traktuoti kaip dezertyravę Prūsijos kariuomenės karininkai ir karinio tribunolo apkaltinti išdavyste.[4] Jiedu buvo įkalinti Kiustrino tvirtovėje (dab. Kostšynas prie Odros, Lenkija). Vieną rytą netikėtai prikeltas Frydrichas buvo priverstas stebėti kompaniono egzekuciją.[2] Po kiek laiko tėvas sušvelnino Frydricho laisvės apribojimus, o sūnus ėjo į kompromisus ir pakluso tėvo sprendimams.[5] Tačiau kronprinco tėvo žeminimai nesibaigė. 1733 m. Frydrichas priverstas vesti Braunšveigo-Liuneburgo hercogaitę Elžbietą Kristiną. Bet kokiu atveju, Frydrichas nerodė jokio susidomėjimo savo žmona ir su ja dažniausiai gyveno atskiruose dvaruose, tad vaikų nepaliko.[6]

Frydrichas parašė politinių ir filosofinių traktatų.[7][8] Buvo frankofilas,[9] meno mecenatas,[10] grojo fleita,[11] parašė 121 sonatą fleitai ir basso continuo, keturis koncertus fleitai ir styginiams, keturias simfonijas,[12] tris karinius maršus bei septynias arijas.[13]

Užsienio politika

redaguoti

Austrijos įpėdinystės karas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Austrijos įpėdinystės karas.

1740 m. spalio 20 d. mirus imperatoriui Karoliui VI, nors Prūsija buvo pripažinusi vadinamąją Pragmatinę sankciją, garantavusią Austrijos sosto paveldėjimą Marijai Teresei (tai padarė visi Šventosios Romos imperijos kurfiurstai, išskyrus Bavarijos elektorių Karolį Albertą),[14] Frydrichas netrukus pareiškė pretenziją į Sileziją – vieną turtingiausių Habsburgų provincijų su išvystytomis kasybos ir tekstilės pramonėmis.[15][16] Tai reiškė konflikto su Habsburgais provokavimą ir sąmoningą prohabsburgiškos Hohenzolernų pozicijos, įsivyravusios dar „Didžiojo Kurfiursto“ Frydricho Vilhelmo laikais, nutraukimą. Frydricho II pasiuntinys Vienoje Marijos Teresės vyrui Pranciškui Steponui pareiškė: „Mano suverenas pasiruošęs karalienę palaikyti savo iždu ir kariuomene. Kaip atlygio už paslaugą ir kompensaciją už prisiimtą riziką jis reikalauja Silezijos. Bet kas menkesnio – nepriimtina.“[17] Gruodžio 11 d. paskelbtas ultimatumas, reikalaujantis provincijos perleidimo Prūsijai. Nelaukęs atsakymo Frydrichas su kariuomene įžengė į Sileziją.[18] Austrijai pasidavus, Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija) sutartimi, pasirašyta 1742 m. birželio 11 d., visa Silezija, išskyrus Tropau (Opavą) Tešeną (Cešyną) ir Jegerndorfą (Krnovą), atiduota Prūsijai.[19]

Septynerių metų karas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Septynerių metų karas.
Europa Frydrichui II 1740 m. įžengus į sostą (Brandenburgas-Prūsija pažymėta violetine spalva)
Europa Frydrichui II mirus 1786 m.

Dviejų Silezijos karų metu 1740–1742 m., 1744–1745 m. (trečią ir paskutinį kartą 1756–1762 m.) Frydrichas II privertė Mariją Teresę visam laikui atsisakyti šios teritorijos.[16] Frydrichas Didysis rengėsi dėl to galėjusiems kilti Prūsijos ir Austrijos nesutarimams toliau stiprindamas Prūsijos kariuomenę. 1756 m. sausio 16 d. su Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu II buvo sudaryta Vestminsterio konvencija. Didžioji Britanija, mainais į Frydricho II suteiktas saugumo garantijas Hanoveriui, pareiškė nefinansuosianti austrų pretenzijų į Sileziją. Ši konvencija 1756–1757 m. paskatino Mariją Teresę sudaryti sąjungą su Prancūzija ir Rusija. Matydamas prieš save nukreiptą koaliciją, Frydrichas II 1756 m. rugpjūčio 29 d. peržengęs Saksonijos sieną pradėjo vadinamąjį Septynerių metų karą.[20] Istoriografijoje paplitusi išvada, kad dėl bendro Austrijos, Rusijos, Prancūzijos ir Švedijos puolimo, Frydrichas II šį karą būtų pralaimėjęs, jei ne įvykius pakreipusi imperatorės Jelizavetos mirtis Rusijoje (1762 m. sausio 5 d.) ir aistringo Frydricho garbintojo Petro III įžengimas į Rusijos sostą. Petras III iškart pasiūlė paliaubas, rytuose palikdamas karo išsekintus austrus be pastiprinimo. Sankt Peterburgo sutartimi 1762 m. balandžio 24 d. Rusija paskelbė taiką ir grąžino visus užkariavimus. Švedijai neliko nieko kito, kaip tik Hamburgo sutartimi 1762 m. gegužės 22 d. nedelsiant sudaryti taiką status quo ante bellum sąlygomis.[a] Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo sudaryta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Ši sutartis nenulėmė jokių teritorinių pokyčių, nes patvirtino anksčiau sudarytas Breslau, Berlyno ir Dresdeno sutartis, kuriomis pripažinta Prūsijos teisė į Sileziją.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimai

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų Respublikos padalijimai.
 
Po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų teritorijos aneksuotos Prūsijos (mėlyna), Rusijos (rusva) ir Austrijos (žalia)

Kartu su Rusija ir Austrija Frydrichas II kišosi į Abiejų Tautų respublikos vidaus reikalus. 1764 m. balandžio 11 d. sutartimi Jekaterina II ir Frydrichas II sutarė valstybėje vykdyti suderintą politiką, o sostą užtikrinti Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Tačiau Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjusios reformos, o ypač generalinių muitų įvedimas labai skaudžiai atsiliepė Prūsijai, nes visos prekės, gabentos iš Rytų Prūsijos į Pamarį per Lenkiją, buvo apmokestinamos. Tai vertė Frydrichą II peržiūrėti politiką ir imtis veiksmų realizuoti dar 1752 m. surašytame testamente svarstytą Karališkosios Prūsijos, skyrusios Vakarų Pamarį nuo Rytų Prūsijos, prisijungimą. 1767 m. kartu su Rusija Prūsija Abiejų Tautų respublikoje organizavo tris konservatyvių bajorų konfederacijas. Pasinaudodamas Rusijos konfliktu su Austrija ir Osmanų imperija, Frydrichas II 1772 m. pasiūlė pirmąjį Abiejų Tautų respublikos padalijimą. Po jo Prūsija, nors atsiplėšė mažiausiai (Pamarį be Gdansko), Vakarų Prūsiją bei Varmę (be Torunės ir Malborko), sustiprėjo bene labiausiai. Prūsija ne tik realizavo ilgai puoselėtą sumanymą sujungti Brandenburgą su Rytų Prūsija, bet, gavusi Vyslos žiotis, ėmė kontroliuoti Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.

Apšviestasis absoliutizmas Prūsijoje

redaguoti
 
„Antimakiavelis, arba Kritinė esė apie Makiavelio valdovą“, 1740 m.

Humanistinių pažiūrų Frydrichą II interresavo kultūros ir mokslo plėtojimas. Keletą mėnesių prieš užimdamas sostą jis anonimiškai išleido knygą „Antimakiavelis, arba Kritinė esė apie Makiavelio valdovą“ (pranc. Anti-Machiavel, ou Essai de critique sur le Prince de Machiavel), kurioje, oponuodamas Nikolo Makiaveliui, aiškino, koks turėtų būti valdovas. Jis išjuokė tradicinę monarchų prabangą bei rūmų gyvenimą ir teigė, jog valdovas privalo elgtis kaip valstybės „pirmasis tarnas“.

Po Septynerių metų karo Frydrichas ėmė atstatyti nuniokotą ūkį, skatinti šalies ekonominę raidą. Sausinamuose Oderio, Vartos, Neisės pelkynuose buvo kuriami nauji kolonistai, tiesiami kanalai, modernizuojamas žemės ūkis. Junkeriai didino savo žemes valstiečių žemių sąskaita, todėl mažėjo valstiečių ūkių kaip mokesčius mokančių vienetų, skaičius. Siekdamas tai sustabdyti, 1749 ir 1764 m. Frydrichas II išleido įsakus, draudžiančius valstiečių nuvarymą nuo žemės. Pasipriešinus junkeriams nebuvo įgyvendintas 1763 m. įsakas dėl baudžiavos panaikinimo Pamaryje. Tik valstybiniai valstiečiai 1777 m. gavo paveldėjimo į savo sklypus teisę. Su prancūzų ekspertų pagalba Frydrichas II pertvarkė netiesioginių mokesčių sistemą, taip padidindamas valstybės pajamas. Frydricho II laikais Prūsijoje buvo sukurta moderni, įstatymų ir etikos normų besilaikanti biurokratija. Samuelio fon Kokcejo (Cocceji) pradėtomis teisinėmis reformomis uždrausti kankinimai, karaliaus kišimasis į bylas, tarnybų pirkimas. Buvo nustatyta lygybė prieš įstatymą ir teismo nuosprendžių nepriklausomumas, sukurta vientisa teismo instancijų, įkalinimo, baudžiamosios ir procesinės teisės sistema. Frydrichas II taip pat įvykdė didelių kariuomenės, švietimo reformų, rėmė mokslą ir meną, propagavo visų pavaldinių pažiūrų ir sąžinės laisvę.

Frydricho Didžiojo veikalai

redaguoti
  • Avant-propos de l'Abrégé de l'Histoire ecclésiastique de Fleury
  • Avant-propos de l'Extrait du Dictionnaire historique et critique de Bayle
  • Avant-propos sur la Henriade de Voltaire.
  • Commentaire sur Barbe-Bleue
  • Considérations sur l'état présent du Corps politique de l'Europe.
  • Correspondances
  • De ce qui s'est passé de plus important en Europe depuis l'année 1774 jusqu'à l'année 1778
  • De la Littérature allemande, des défauts qu'on peut lui reprocher, quelles en sont les causes, et par quels moyens on peut les corriger.
  • Des mœurs, des coutumes, de l'industrie, des progrès de l'esprit humain dans les arts et dans les sciences
  • Dialogue de morale à l'usage de la jeune noblesse
  • Discours de l'utilité des sciences et des arts dans un État
  • Discours sur la guerre
  • Discours sur les libelles
  • Discours sur les satyriques
  • Discours sur l'Histoire ecclésiastique
  • Dissertation sur les raisons d'établir ou d'abroger les Lois
  • Dissertation sur l'innocence des erreurs de l'esprit
  • Du militaire, de la superstition et de la religion
  • Éloges
  • Épîtres
  • Épîtres familières
  • Essai sur l'amour-propre envisagé comme principe de morale
  • Essai sur les formes de gouvernement et sur les devoirs des souverains
  • Examen critique du livre intitulé: Système de la nature
  • Examen de l'Essai sur les préjugés
  • Exposé du gouvernement prussien, des principes sur lesquels il roule, avec quelques réflexions politiques
  • Histoire de la guerre de Sept Ans
  • Histoire de mon temps.
  • Instruction à l'Académie des Nobles pour leur éducation
  • Instruction au Major Borcke
  • Instructions militaires de Frédéric II pour ses généraux
  • L'Anti-Machiavel, ou Examen du Prince de Machiavel, 1740.
  • L'Art de la guerre, poème
  • Le Palladion, poème grave
  • Lettre sur l'amour de la Patrie
  • Lettre sur l'éducation, adressée à M. Burlamaqui
  • Lettres au Public avide de nouvelles
  • Lettres en vers et prose
  • Mémoires de la Guerre de 1778
  • Mémoires depuis la paix de Hubertsbourg, 1763, jusqu'à la fin du partage de la Pologne, 1775
  • Mémoires pour servir à l'Histoire de la Maison de Brandebourg
  • Miroir des Princes
  • Odes
  • Pièces diverses
  • Poésies diverses et très variées
  • Poésies du Philosophe de Sans-Souci
  • Réflexions sur les réflexions des géomètres sur la poésie
  • Réflexions sur les talents militaires et sur le caractère de Charles XII, roi de Suède
  • Réfutation du Prince de Machiavel
  • Stances, paraphrase de l’Ecclésiaste
  • Trois Dialogues des Morts

Literatūra

redaguoti
  • Mitford, Nancy (1984). Frederick the Great. New York: E. P. Dutton. ISBN 0-525-48147-8.
  • Schieder, Theodor (2000). Frederick the Great. Edited and translated by Berkeley, Sabina and Scott, H. M. London, New York: Longman. ISBN 0-582-01768-8.

Išnašos

redaguoti

Pastabos

  1. Status quo ante bellum (lot.) – padėtis, buvusi prieš karą.

Šaltiniai

  1. Schieder 2000, p. 1.
  2. 2,0 2,1 Mitford 1984, p. 61.
  3. Schieder 2000, pp. 21–22.
  4. Schieder 2000, p. 25.
  5. Schieder 2000, p. 28.
  6. Mitford 1984, p. 30.
  7. King Frederick II of Prussia (1970) [1752]. „Political Testament“ (PDF). In Macartney, C. A. (red.). The Habsburg and Hohenzollern Dynasties in the Seventeenth and Eighteenth Centuries. Vertė Macartney, C. A. New York: HarperCollins. Suarchyvuotas originalas (PDF) 24 February 2021 – via German History in Documents and Images.
  8. Lifschitz, Avi (2021). Frederick the Great's Philosophical Writings. Vertė Scholar, Angela. Princeton, NJ: Princeton University Press. ISBN 9780691176420.
  9. Toews, John (2004). Becoming Historical Cultural Reformation and Public Memory in Early Nineteenth-Century Berlin. Cambridge: Cambridge University Press. p. 47. ISBN 0-521-83648-4.
  10. Donoghue, Steve (2016). „'Frederick the Great' Occasionally Rises to Greatness“. Christian Science Monitor. Suarchyvuotas originalas 2017-03-15.
  11. Oleskiewicz, Mary (Fall 2012). „The flutist of Sanssouci: Frederick "the Great" as composer and performer“ (PDF). The Flutist Quarterly. 38 (1): 18–26. Suarchyvuotas originalas (PDF) 14 May 2021.
  12. Bourke, John (1947). „Frederick the Great as music-lover and musician“. Music & Letters. 28: 74. doi:10.1093/ml/XXVIII.1.63. JSTOR 854712.
  13. Loewy, Andrea Kapell (1990). „Frederick the Great: Flutist and composer“. College Music Symposium. 30 (1): 117–125. JSTOR 40374049.
  14. Mitford 1984, p. 92.
  15. Mitford 1984, p. 96.
  16. 16,0 16,1 „Silezijos karai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-01-22.
  17. Falkner, James (2019). The Battle of Fontenoy, 1745. Yorkshire: Pen & Sword Books. ISBN 978-1-52671-843-3. „my sovereign is ready to support the queen with his treasury and his army. As a reward for his service and compensation for the risk he takes, he claims Silesia. Nothing less is acceptable“
  18. Clark, Christopher (2006). Iron Kingdom: The Rise and Downfall of Prussia, 1600–1947. Cambridge, Massachusetts: Belknap Press. p. 183. ISBN 978-0-674-02385-7.
  19. „Silesian Wars“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-01-22.
  20. Ingrao, Charles W. (1994). The Habsburg monarchy, 1618–1815. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 173–174. ISBN 0-521-38009-X.


Nuorodos

redaguoti
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Frydrichas Vilhelmas I
Karalius Prūsijoje, Prūsijos karalius
Brandenburgo kurfiurstas

1740–1786
Po to:
Frydrichas Vilhelmas II