Naujieji amžiai
Naujieji amžiai arba Naujieji laikai – Europos ar Vakarų pasaulio istorijos epocha. Nors chronologinės periodo ribos vis dar ginčytinos, Naujųjų laikų epocha tęsiasi po vėlyvųjų Viduramžių pabaigos (XV a.) iki Revoliucijų amžiaus pradžios (XIX a.).
„Naujosios istorijos“ sąvoka atsirado Europos istorinėje ir filosofinėje mintyje Renesanso laikotarpiu, kai humanistai pasiūlė istoriją dalinti į tris epochas – senovę, viduriniuosius amžius ir naująją istoriją. „Naujųjų laikų“ kriterijais humanistų požiūriu buvo epochos „naujovės“, susijusios su pasaulietinio mokslo ir kultūros suklestėjimu Renesanse, t. y. ne socialiniai-ekonominiai, o dvasiniai-kultūriniai faktoriai. Kita vertus, šis laikotarpis savo turiniu gana prieštaringas: Atgimimas, Reformacija ir humanizmas gyvavo vienu metu su masiniu iracionalumo paplitimu, demonologijos vystymusi, kuris literatūroje buvo pavadintas „raganų medžiokle“.
„Naujųjų laikų“ sąvoka istorikų buvo priimta ir įsitvirtino mokslinėje literatūroje, nors jos reikšmė išlieka sąlygine – ne visur šis periodas prasidėjo tuo pačiu metu. Neabejotina tik tai, kad šiame laikotarpyje atsirado nauja civilizacija, „europietiškasis pasaulis“ bei europietiškos civilizacijos ekspansija į likusį pasaulį.
Naujųjų laikų periodizacija
redaguotiSkirtingų mokyklų istorikai labai skirtingai periodizuoja naujųjų laikų istoriją. Naujųjų laikų pradžia siejama su Anglijos revoliucija, Reformacijos pradžia (1517 m.), Naujojo pasaulio atradimu 1492 m., Konstantinopolio žlugimu (1453 m.) ar net Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžia (1789 m.).
Dar sunkiau sutariama dėl šio laikotarpio pabaigos. Tarybinėje istoriografijoje naujųjų laikų pabaiga laikyti 1917 m., kai Rusijoje įvyko Spalio revoliucija.[1] Pagal šiuo metu vyraujantį supratimą naujųjų laikų pabaiga laikomas Pirmasis pasaulinis karas. (1914–1918 m.).[2]
Nuorodos
redaguoti