Visaginas – miestas Lietuvos šiaurės rytuose, Utenos apskrityje, 40 km į šiaurės rytus nuo Ignalinos. Visagino savivaldybės centras. Stovi Visagino šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia (pastatyta 1998 m.), Visagino koplyčia (įrengta 1989 m.), dvi stačiatikių cerkvės (Visagino Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė ir Visagino Šv. kankinio Panteleimono cerkvė; įsikūręs Visagino stačiatikių dekanatas), Visagino sentikių cerkvė (įrengta 2013 m.). Veikia du pašto skyriai (centrinis LT-31001), kultūros centras, ligoninė, pensionatas.

Visaginas
            
Visaginas
Visaginas
55°36′00″š. pl. 26°26′13″r. ilg. / 55.600°š. pl. 26.437°r. ilg. / 55.600; 26.437 (Visaginas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė Visagino savivaldybė Visagino savivaldybė
Įkūrimo data 1975 m.
Meras Erlandas Galaguz
Gyventojų (2023) 19 586
Plotas 9,231 km²
Tankumas (2023) 2 122 žm./km²
Pašto kodas centrinis LT-31001
Vikiteka Visaginas
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Vìsaginas
Kilmininkas: Vìsagino
Naudininkas: Vìsaginui
Galininkas: Vìsaginą
Įnagininkas: Vìsaginu
Vietininkas: Vìsagine

Sniečkus (1975–1992), lenk. Wisaginia

Labiausiai žinomas dėl prie miesto buvusios Ignalinos AE (6 km nuo miesto; atidaryta 1983 m. pabaigoje, uždaryta 2009 m. pabaigoje). Planuota šalia buvusios atominės elektrinės pastatyti naująją Visagino atominę elektrinę.

Miesto centre stovinti kolona su Geigerio skaitikliu, fiksuojančiu radiacijos lygį

Etimologija

redaguoti
 
Paminklinis akmuo miesto centre su paminkline 1975 m. rugpjūčio lenta

LKP CK sekretorius Algirdas Ferensas minėjo tokius svarstytus naujojo miesto vardus: Aukštaičiai, Aušrinė, Broluva (analogija su Bratsko miestu, išaugusiu prie gigantiškos hidroelektrinės ant Angaros upės), Galiūniškis, Galiūnai, Liaudėnai, Drauguva, Šviesūnai, Tarybiškės (analogija su Sovetsko miestu Kaliningrado srityje, buvusia Tilže), Gražuoliai, Sėliai, Taikūnai (analogija su gyvenviete Mirnu, deimantų sostine Jakutijoje), Saulėnai, Saulėtekiai, Uranija, Gabija.[2]

Pavadinimo pasirinkimą sąlygojo ir kalbiniai ypatumai. Norėta, kad jį būtų galima lengvai ištarti rusiškai ir daugeliu kitų kalbų. Pasirinkta Atomava, kurį esą ir japoniškai nesunkiai būtų galima ištarti. Tačiau vėliau buvo nutarta miestą pavadinti Sniečkumi – Lietuvos TSKP funkcionieriaus Antano Sniečkaus (1903–1974) garbei. Toks pavadinimas patvirtintas 1977 m. rugsėjo 26 d. LTSR AT prezidiumo įsaku.

1992 m. rugsėjo 22 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu miestas pervadintas Visaginu pagal greta telkšantį Visagino ežerą (vandenvardinis vietovardis) ir anksčiau čia buvusį Visagino palivarką. Kiti labiausiai svarstyti variantai buvo Drūkšiai ir Sėliai.

Geografija

redaguoti
 
Visagino geležinkelio stotis

Miestą supa miškai, jis yra labiausiai į rytus nutolęs Lietuvos miestas. Prie miesto yra Latvijos ir Baltarusijos sienos. Pietuose telkšo Visagino ežeras, pietvakariuose – Kukuižės ežeriukas.

Mieste kelios plačios gatvės ir nedaug šalutinių gatvių.[3] Visų gatvių ilgis – 45 km. Visagino geležinkelio stotis yra ant svarbaus geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva, iki 2015 m. kursavo Vilniaus–Sankt Peterburgo traukiniai, sujungę Visaginą taip pat ir su Pskovu bei Latvijos miestais – Daugpiliu ir Rezekne. Kursuoja vietinės reikšmės traukiniai Vilnius-Turmantas.

Autobusu galima nuvažiuoti į Vilnių, Kauną, Uteną, Daugpilį ir aplinkinių rajonų gyvenvietes. Prie miesto eina  113  DūkštasVisaginas  taip pat  177  VisaginasIgnalinos AE . Po miestą kursuoja 8 maršruto autobusas (Gel. stotis – Taikos pr. – Energetikų g. – Jaunystės g. – Santarvės g. – Parko g. – Kosmoso g.). Keleivius mieste veža už fiksuotą kainą žiediniu maršrutu važinėjantys taksi automobiliai (mikroautobusai iki 8 sėdimų vietų, taip pat ir keli lengvieji automobiliai). Keleiviai įlipa ar išlipa daugiausiai autobusų stotelėse; į automobilį vairuotojas priima keleivių tiek, kiek yra sėdimų vietų. Pavasario – rudens periodu organizuojami priemiestinių autobusų reisai į sodininkų bendrijas ir kapines (4 maršrutai).

Istorija

redaguoti
 
Ignalinos atominė elektrinė

Dabartinėje Visagino teritorijoje anksčiau buvo keli kaimai. Pradėjus Ignalinos AE statybas, pradėti kurti ir naujo miesto planai. 1975 m. vasarą jėgainės statybininkai atvilko ir prie pirmųjų daugiabučių namų pamatų pastatė didžiulį riedulį, kurio kontūrai daug kam primena Lietuvą. Šis riedulys tapo kertiniu miesto akmeniu, o diena (rugpjūčio 10 d.), kai jis čia buvo pastatytas, paskelbta miesto gimimo diena. Gyvenvietės projektą parengė architektas V. Akutinas.

Visaginas (tuometinis Sniečkus) buvo plečiamas, kadangi Ignalinos AE galėjo turėti net keturis reaktorius. Dalis suplanuoto miesto taip ir liko nepastatyta. 1977 m. rugsėjo 26 d. Sniečkus tapo miesto tipo gyvenviete, pakartotinai jos teisės patvirtintos 1984 m. gegužės 29 d. 1984 m. išvakarėse paleistas pirmasis Ignalinos AE reaktorius.

Atgavus nepriklausomybę buvo įkurta Visagino savivaldybė, suteiktos miesto teisės. 1992 m. rugsėjo 22 dieną LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu grąžintas Visagino pavadinimas – toks pavadinimas buvo vieno iš kaimų, stovėjusių šioje vietoje iki juos griaunant ir statant miestą.

Nepriklausomybės laikotarpiu mieste pradėti rengti country muzikos festivaliai „Visagino Country“, pastatytos šventovės stačiatikiams ir katalikams. Miestas buvo tapęs populiariu dėl žemų būstų kainų, todėl nemažai pensijinio amžiaus žmonių persikeldavo gyventi į Visaginą.

1992–1995 m. mieste buvo įvestas tiesioginis Vyriausybės valdymas. 1995 m. suteiktos miesto teisės. 1996 m. patvirtintas Visagino herbas.

 
Visaginas
Administracinis-teritorinis pavaldumas
1971 m. Rimšės apylinkė Ignalinos rajonas
19771995 m. miesto tipo gyvenvietė Ignalinos rajonas
19952000 m. Ignalinos rajono savivaldybė Utenos apskritis
20002002 m. Visagino savivaldybė
2003 Visagino savivaldybės centras

Ekonomika

redaguoti
 
Tipiniai gyvenamieji namai

Net ir po reaktorių sustabdymo Ignalinos atominė elektrinė lieka didžiausia regiono įmonė, kurioje dirba dirba daugiau kaip 2000 darbuotojų. Įmonės misija – saugiai ir laiku įgyvendinti analogų pasaulyje neturintį projektą – racionaliai naudojant išteklius nutraukti atominės elektrinės su RBMK tipo reaktoriais eksploatavimą.

1992 m. įsteigta UAB „Kogus“, gaminanti sušaldytus pusgaminius (koldūnus, virtinius, lietinius blynelius ir kita produkcija su įvairiais įdarais). Įmonės produkcija gerai žinoma Lietuvos vidaus rinkoje, taip pat didelė produkcijos dalis eksportuojama į užsienį. Pagrindiniai partneriai Lietuvoje yra stambiausi prekybos tinklai, tokie kaip: MAXIMA LT, UAB; UAB „Palink“; UAB „Norfos mažmena“; UAB „RIMI LIETUVA“ ir kt. Įmonėje dirba apie 90 darbuotojų.

1997 metais Visagine, bankrutavusio „Trilypio“ siuvimo fabriko patalpose, įsikūrė vokiečių kapitalo vyriškų kostiumų siuvimo bendrovė „Visatex“. Per metus „Visatex“ pasiuva apie 200 tūkst. vyriškų kostiumų. Lietuvoje lieka tik maždaug 2 proc. bendrovės produkcijos – juos įmonė pagal užsakymus siuva „Aprangai“. Likę gaminiai eksportuojami į Europos Sąjungos šalis. Didžiausi „Visatex“ užsakovai – Ispanijos, Vokietijos, Švedijos bei Suomijos įmonės. Fabrike dirba 600–650 darbuotojų.

Nuo 2006 metų Visagino pramoninėje zonoje, Karlų kaime, veikia baldų gamykla „Visagino linija“, priklausanti lietuviško kapitalo koncernui SBA. Pagaminta produkcija yra eksportuojama ir parduodama Vakarų ir Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Tolimuosiuose Rytuose, Japonijoje.  Pagrindinis UAB „Visagino linija“ klientas ir partneris yra koncernas IKEA, kuriam gaminami keleto tipų skirtingų apdailų svetainės stalai, komodos bei įvairių tipų lentynos. Įmonėje dirba apie 650 darbuotojų.

Visagine įsikūrusios kelios statybos, metalo konstrukcijų, betono ir gelžbetonio gaminių gamybos įmonės.

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2021 m.
1902 m. 1921 m. 1931 m.[4] 1979 m.sur.[5] 1981 m. 1985 m.[6] 1989 m.sur.[7]
27 28 30 6 212 9 800 22 000 32 438
2001 m.sur.[8] 2011 m.sur.[9] 2014 m. 2017 m. 2019 m. 2021 m.sur.[10] -
29 554 22 361 20 532 19 076 18 205 19 446 -

Sovietiniais metais buvo statomi daugiausiai tarnybiniai daugiabučiai, kuriuose buvo apgyvendinami elektrinės darbuotojai. Jie buvo atsiųsti iš kitų Sovietų Sąjungos pakraščių, daugiausia rusų, kadangi Lietuvoje nebuvo daug AE specialistų.

Šiuo metu daugumą sudaro rusai, o lietuviai – didžiausia tautinė mažuma. Gana nemažai yra baltarusių, lenkų, ukrainiečių, o kitų tautybių gerokai mažiau. Rusų kalba Visagine – „lingua franca“ (bendruomenės kalba). Visagine užrašai bei dokumentai neretai rašomi ir rusų kalba. Visaginas yra vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą.

Referendumo dėl stojimo į ES metu balsuota gana pasyviai, didesnė dalis gyventojų balsavo „už“.[11]

Tautinė sudėtis

redaguoti

2011 m. gyveno 22 361 žmonės:[12]

2001 m. gyveno 29 554 žmonės:[13]

Urbanizacija

redaguoti

Nuo 1990 metų, pastaruosius tris dešimtmečius mieste gyventojų skaičius sparčiai mažėjo. Palyginimui, 1989 metais mieste gyveno 32 438 žmonės, 2010 metais 23 790, o 2020 metais – 18 024 žmonės[14]. Prijungus prie Visagino savivaldybės dalį Ignalinos rajono teritorijos, atsirado kaimo gyventojų.

Sudėtis pagal lytį

redaguoti
  • vyrai – 14035 (47,49 %)
  • moterys – 15519 (52,51 %)

Religinė sudėtis

redaguoti

Visagine musulmonai sudaro 0,46 % gyventojų – tai yra antra pagal gausumą musulmonų bendrija Lietuvoje.

Žymūs žmonės

redaguoti

Švietimo ir ugdymo įstaigos

redaguoti
 
Sporto centras

Yra rekonstruotas Visagino centrinis stadionas.

Futbolas

redaguoti

Populiarioje kultūroje

redaguoti

2017 m. čia filmuotas Olgos Černovaitės dokumentinis filmas apie Visaginą – „Drugelio miestas“.[16]

2018 m. vasarą Visagine buvo filmuotas HBO mini-serialas „Černobylis“.[17] Serialo kūrėjus sudomino jau nebeveikianti Ignalinos atominė elektrinė, kurioje buvo įdiegtas toks pat reaktorius (RBMK) kaip ir Černobylio atominėje elektrinėje.[18]

Miestų partnerystė

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Goda Ferensienė. Prisiminimų knyga „Rytoj to nebus“.
  3. „Žemėlapis koordinatėmis 55.60 ir 26.44“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  4. ''Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, Warszawa 1938, s. 12.
  5. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  6. Sniečkus. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 54
  7. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  8. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  9. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  10. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  11. Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje: Referendumo rezultatai Archyvuota kopija 2008-10-26 iš Wayback Machine projekto.
  12. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  13. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  14. osp.stat.gov.lt / Šiuolaikinė Lietuva 1991-dabar | Miestai
  15. Visagino Technologijų ir verslo profesinio mokymo centras
  16. https://www.imdb.com/title/tt6844294/
  17. https://www.imdb.com/title/tt7366338/
  18. https://www.lzinios.lt/Gimtasis-krastas/kodel-hbo-pasirinko-lietuva-filmuoti-seriala-cernobylis-/265298 Archyvuota kopija 2019-06-02 iš Wayback Machine projekto.
  19. Tarptautinis bendradarbiavimas, visaginas.lt

Literatūra

redaguoti
  • Po išskleistais sparnais: iš Visagino ir apylinkių kultūros istorijos: 1970–2008 (autorius Algirdas Kavaliauskas). – Utena: Utenos Indra, 2009. – 311 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8004-31-1
  • Europos miestai: Visaginas: albumas (sud. Tatjana Bogdanovič). – Vilnius: Sapnų sala, 2009. – ISBN 978-9955-611-50-9
  • Visaginas: bibliografijos rodyklė, 1975–2009 / Visagino viešoji biblioteka. – Utena: Utenos Indra, 2010. – 600 p. – ISBN 978-609-8004-53-3

Nuorodos

redaguoti