Ateizmas

(Nukreipta iš puslapio Ateistai)
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Ateizmas (nuo gr. ἄθεος (atheos), iš a 'ne, be' (neigiamasis afiksas) + theos 'dievas') – filosofinis požiūris[1][2], kurio pagrindą sudaro netikėjimas Dievu ar dievybėmis, teizmo atmetimas. Platesne prasme, tiesiog netikėjimas dievų egzistavimu.

Vienas iš siūlomų ateizmo simbolių – stilizuotas atomo modelis

Ateizmas dažnai siejamas su agnosticizmu. Ateizmas apibūdina tikėjimą, požiūrį. Agnosticizmas apibūdina žinojimą, teigia, jog nežinoma, ar negali būti žinoma pakankamai, kad būtų pateintas teizmą. Gnosticizmas priešinamas su agnosticizmu ir teigia, jog galima būti pagrįstai užtikrintam dėl savo pozicijos teizmo klausimu.

Tarybų Sąjungoje buvo įprasta su ateizmu sieti aktyvią kovą (ateizmo priešininkų vadinamas karinguoju ateizmu) prieš bet kokius religinius tikėjimus. Šiai aktyviai pozicijai labiau tinka antiteizmo terminas, kadangi ateizmo terminas neatitinka aktyvių priešpriešos veiksmų, tai tik nebuvimo įtikintam pozicija.

Etimologija redaguoti

 
Žodis ἄθεος „Laiške į Efesianą“.

Būdvardis ἄθεος senovės graikų kalboje reiškė „bedievis“. Taip pat šis žodis tapo dažnai vartojamas nuo V amžiaus pr. m. e., jis virto ἀσεβής („nepagarbus“) sinonimu ir įgavo naujus apibrėžimus: „nutraukęs ryšius su Dievu“, „atsisakęs Dievo“ ir „nedievobaimingas“. Taip pat atsirado daiktavardis ἀθεότης („ateizmas“). Romėnų rašytojas Ciceronas žodį ἄθεος lotyniškai transliteravo į atheos, jis tapo labai populiarus tarp krikščionių ir pagonių.

Angliškasis atheism kilo iš prancūziškojo athéisme 1587 m. Pirmą kartą anglų kalboje panaudotas 1571 m. žodis atheist reiškė „asmuo, kuris atsisakė arba netiki dievais“. Terminas атеист rusų kalboje atsirado 1577 m. Vėliau pasirodė ir susiję žodžiai: deistas (1621 m.), teistas (1662 m.), teizmas (1678 m.) ir deizmas (1682 m.). Dėl ateizmo įtakos 1700 m. deizmas ir teizmas pakeitė savo reikšmes, deizmas virto filosofijos dalimi, o teizmas tikėjimo.

Apibrėžimas redaguoti

Ateizmas neigia Dievo, antgamtinių reiškinių ir antgamtinių būtybių egzistavimą. Senovės Graikijoje ateistais (gr. atheoi) buvo pavadinami ir tikintys žmonės, jei jie išpažįsta ne valstybinę religiją (tame tarpe krikščionys).[3]

Sąvoka ateizmas XVIII a. Europoje reiškė netikėjimą monoteizmo religijomis. Tik dėl globalizacijos XX a. ateizmas atrado naują visų dievų netikėjimo reikšmę.[reikalingas šaltinis]

Ateizmas ir agnosticizmas redaguoti

Ateizmas ir teizmas yra pozicijos, susijusios su įsitikinimu ar egzistuoja dievybės, ar ne. Šiame kontekste agnosticizmas ir gnosticizmas susiję su žinojimu – agnosticizmas teigia, jog dar nežinoma, arba negali būti žinoma pakankamai apie tai, ar egzistuoja dievybės. Gnosticizmas laikosi tvirtos pozicijos, kad tai gali būti ir yra žinoma. Pavyzdžiui: ateistas agnostikas teigia, jog nėra įtikintas tam tikros religijos, ir kartu teigia, jog kol kas negali žinoti pakankamai informacijos, kad pateisintų priešingą nuomonę. Teistas gnostikas teigia, jog tiki ir tuo pačiu yra užtikrintas savo žinojimu.

Ateistas Teistas
Agnostikas Netikiu, negaliu žinoti iki galo Tikiu, negaliu žinoti iki galo
Gnostikas Netikiu, užtikrintai žinau Tikiu, užtikrintai žinau

Didžiąją dalį ateistų tiksliau galima apibūdinti kaip ateistus agnostikus – tai žmonės, kurie nėra įsitikinę pateiktais antgamtiniais teiginiais, tačiau tuo pat metu neteigia turintys absoliučią informaciją apie realybę ir visatą.

Ateizmo formos redaguoti

Plačiausias ateizmo apibrėžimas yra tarp praktinio ir teorinio ateizmo. Skirtingos teorinio ateizmo formos įgyja tam tikrą logišką problemos išaiškinimą ar filosofinį argumentą, o praktiniam ateizmui nereikalingas joks specifinis argumentas.

Praktinis ateizmas redaguoti

Apateizmas, praktinis (pragmatinis) ateizmas – tam tikra filosofinio požiūrio į dievus forma, kuomet žmogui iš esmės nerūpi, ar dievai egzistuoja bei kiti teologiniai ir religiniai klausimai. Apateistu gali būti tiek teistas, tiek ateistas, tiek agnostikas. Pragmatinis ateistas Dievo egzistavimo klausimą laiko visiškai neįdomiu ir nesvarbiu žmogaus gyvenime bei veikloje.

Praktinis ateizmas gali būti įvairių formų:

  • tikėjimo veiklos nebuvimas;
  • interesų susijusių su religijomis nebuvimas;
  • visiškas religinių klausimų ignoravimas.

Teoriškas ateizmas redaguoti

Teoriškas ateizmas aiškiai nustato argumentus prieš dievų egzistavimą, ieškomi bendri teistiniai paaiškinimai. Teoriškos priežastys įgauna įvairias psichologines, sociologines, metafizines, ekonominės ir epistemologines formas.

Epistemologinis ateizmas redaguoti

Epistemologinė ateizmo forma teigia, kad žmonės negali pažinti dievų ar nustatyti jų egzistavimo, nes žmogus filosofiškai negali nustatyti savo hipotezių. Ši ateizmo forma grindžiama agnosticizmu, vengiama klausimo apie galutinę tikrovę.

Metafizinis ateizmas redaguoti

Metafizinio ateizmo forma yra pagrįsta metafizikos kryptimi, monizmo pažiūra, kad visa tikrovė yra vieninga. Metafizikos ateistai aiškiai paneigia nefizinių būtybių egzistavimą, dažniausiai jų tyrinėjimų objektai yra panteizmas, deizmas ir panenteizmas.

Psichologiniai, sociologiniai ir ekonominiai ateizmai redaguoti

Psichologiniai, sociologiniai ir ekonominiai ateistai tarpusavyje panašūs, visi jie teigia, kad tikėjimas dievais ir religijos yra socialinės funkcijos, panaudotos valdžioje engti darbininkų klasės. Istorikas Eduardas Gibonas savo veikaluose rašė: „Visi Romos imperijos religiniai kultai buvo teisingi gyventojams, melas filosofams ir nauda valdininkams.“

 
Karlas Marksas gyveno loginio ateisto pažiūromis.

Loginis ateizmas redaguoti

Loginių ateistų pažiūra grindžiama omnipotencijos paradoksu, kad dievai negali egzistuoti, nes visagalybės paradoksas parodo, kad visagalė būtis yra visagalė, todėl negalima, kad ji būtų nevisagalė. Paradoksas tyrinėja, ar visagalis gali apriboti savo galias, ar ne. Bet kokio atsakymo atveju atsiranda prieštaravimas, ar Dievas – visagalis egzistuoja.

Antropocentrinis ateizmas redaguoti

Antropocentrinis (aksiologinis) ateizmas tyrinėja ne dievus, o žmonijos gamtą. Joje ieškomi visi ateistinių klausimų atsakymai, antropocentriniai ateistai mano, kad problemų sprendimams nereikalingas dievų egzistavimas. Antropocentrinis ateizmas teigia jog visagalio Dievo pripažinimas bei nuolankumo jam aukštinimas neprotingai ir be naudos apriboja žmogaus vidinę laisvę ir trukdo ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės.[4]

Istorija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Ateizmo istorija.

Ateizmo terminas atsirado XVI a. Prancūzijoje, nors jo sąvoka viešpatavo jau Senovės Egipto, Vedų civilizacijos ir Antikos laikais.

Senovės Egiptas redaguoti

Senovės Egipte buvo sukurtas kritikuojantis teizmą kūrinys „Arfisto daina“, tai ko gero buvo pirmasis ateizmą palaikantis dokumentas.

Ankstyvosios indų religijos redaguoti

Pirmosios ateizmo mokyklos susikūrė hinduizmo religijoje. Viena iš jų buvo materialistinės filosofijos mokykla čarvaka, kuri susidarė VI amžiaus pr. m. e. Indijoje. Joje buvo mokomi chemijos pagrindai ir neigiami antgamtinių jėgų egzistavimai. Taip pat dar buvo Sankhjos mokykla, kuri teigė, kad dievai neegzistuoja, kadangi jų egzistavimo neįmanoma įrodyti.

Antika redaguoti

Ateizmo tema buvo populiari ir antikos laikais, Graikijos poetas ir „pirmasis ateistas“ Diagoras (V amžiaus pr. m. e.) labai ryškiai kritikavo religijas. Jis teigė, kad religijos yra tik žmonijos išmonė. Atomistas Demokritas viską tyrinėjo tik materialistiniais būdais, o sofistai Protagoras ir Prodikas turėjo ateistines pažiūras.

381 m. Romos Imperijoje ateistus pradėjo kaltinti erezija ir persekioti.

 
Viljamas Okamas

Nuo Ankstyvųjų viduramžių iki Renesanso redaguoti

Ateizmas viduramžiais buvo retenybė, daugelis buvo tikintieji, tačiau atsirado žmonių, kurie turėjo ir kitokią nuomonę. Viljamas Okamas teigė, kad žmogus negali tyrinėti dievų, nes tam trukdo nominalistinės bei psichologinės ribos. Okamos pasekėjai buvo Džonas Vyklifas, Janas Husas ir Martynas Liuteris.

Renesanso laikais atsirado daugiau ateizmo tyrinėtojų. Leonardas da Vinčis vykdė begalę eksperimentų, ginčijosi su religijos atstovais. Nikolas Makiavelis ir Fransua Rablė kritikavo tikinčiųjų bendruomenes.

 
Artūras Šopenhaueris

Naujieji laikai redaguoti

Reformacijos sąjūdžio pradžioje religijos bendruomenių valdžia nusilpo, atsirado žymiai daugiau ateizmo filosofų. anglų filosofas Tomas Hobsas neigė antgamtinių jėgų egzistavimą, o vokietis Paulas Golbachas atvirai pasisakė esąs ateistu.

Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu ateizmas virto laisvai kalbama tema, 1793 m. norėta uždrausti krikščionybės mokymą.

Labiausiai ateizmą XIX amžiaus pabaigoje išpopuliarino filosofai – laisvamaniai: Ludvikas Andreasas Feuerbachas, Artūras Šopenhaueris, Karlas Marksas ir Frydrichas Nyčė.

XX amžius redaguoti

XX a. ateizmas tapo plačiai minimas įvairių mokslininkų darbuose. Filosofas ir matematikas Bertranas Raselas tvirtino, kad visų pasaulio dievų neegzistuoja, jie tik išmonė. Britas Alfredas Ayeras teigė, kad religijos požiūriai nelogiški ir neįmanomi patvirtinimui. Džonas Diujis viską tyrinėjo be tikėjimo mokymų.

Nuo 1956 m. Indijoje bei pasaulyje prasidėjo aktyvus ateistų sąjūdis, prasidėjo kova prieš hinduizmą ir brahmanus, buvęs Albanijos pirmininkas Enveris Hodžas uždraudė visas religines bendruomenes savo šalyje.

Po Berlyno sienos griuvimo ateizmo banga nurimo, tačiau vis tiek šis filosofinis požiūris išliko populiarus.

Demografija redaguoti

 
Ateistų pasiskirstymas pasaulyje

Sudėtinga pasakyti ateistų skaičių pasaulyje, daugelis ateizmo sąvoką supranta įvairiai. Taip pat yra žmonių, kurie dėl diskriminacijos ir persekiojimo nepasisako savo nuomonės.

2005 m. buvo atlikta pasaulinė apklausa, kuri parodė, kad pasaulyje yra apie 11,9% nereligingų žmonių, kurių gretose apie 2,3 % buvo ateistai. Šie skaičiai neapėmė ateistinėmis laikomų religijų atstovų.

2006 m. apklausa tarp suaugusiųjų parodė, kad labiausiai tikintys Europoje buvo italai (62 %), mažiausiai prancūzai (27 %). Prancūzijoje 32 % paskelbė save ateistais ir 32 % agnostikais.

2012 m. 7 % Europos Sąjungos gyventojų priskyrė save ateistams.[5]

2017 m. apklausos duomenimis Lietuvoje 34 % respondentų apibūdino save kaip esančius nereligingais, 6 % – ateistais.[6]

Išnašos redaguoti

Nuorodos redaguoti

 

Vikicitatos

 
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose