Tilžė

(Nukreipta iš puslapio Sovetskas)

Tilžė (vok. Tilsit; nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. Sovetskas, rus. Советск) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srityje, Nemuno pakrantėje. Su Panemunės miestu Pagėgių savivaldybėje jį jungia Karalienės Luizos tiltas ir Tilžės geležinkelio tiltas. Yra Tilžės geležinkelio stotis,[3][4] geležinkelio mazgas, išvystyta trikotažo, avalynės, medienos pramonė.[5]

Tilžė
rus. Советск
vok. Tilsit
            
Viena iš Tilžės senamiesčio gatvių
Tilžė
Tilžė
55°04′00″ š. pl. 21°54′00″ r. ilg. / 55.06667°š. pl. 21.90000°r. ilg. / 55.06667; 21.90000 (Tilžė)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Įkūrimo data 1289 m.
Gyventojų (2021) 38 514
Plotas 44,4 km²
Tankumas (2021) 867 žm./km²
Altitudė 10 m
Tinklalapis www.sovetsk-tilsit.ru
Vikiteka Tilžė
Kirčiavimas Til̃žė,[1] Sovètskas[2]

Istorija

redaguoti
 
Atstatytas paminklas karalienei Luizei 2014 m.
 
Lietuvių bažnyčia Tilžėje, nufotografuota apie 1910–1930 m.

XIII a. dabartinio miesto teritorijoje, Nemuno žemupyje stovėjo skalvių medinė Tilžės pilis. 1289 m., Vokiečių ordinas jos vietoje pastatė Skalvos pilį (Schalauerburg), kurią 1293 m. apgulė lietuvių kariai. 14061410 m. pastatyta mūrinė pilis. 1411 m. buvo apgulta Ramauto Valimantaičio vedamų žemaičių. Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos, pilis buvo įtraukta į Prūsijos kunigaikštystės sudėtį ir 1552 m. jai suteiktos miesto teises. 1565 m. pastatyta renesansinė, 1755 m. – nauja rotušė. 1807 m. Nemune, šalia miesto, ant plūduriuojančio plausto, pasirašyta Tilžės taika. XIX a. pabaigoje į Tilžę nutiestas Klaipėdos-Tilžės geležinkelis.

Tilžės miestiečių evangelikų liuteronų bažnyčioje (pastatyta po 1525 m.) apie 1536 m. įvestos lietuviškos pamaldos (pamokslus sakė J. Tartyla ir kiti). Ją nugriovus 1610 m. pastatyta vadinama Vokiečių bažnyčia (vok. Deutsche Kirche), arba Miesto bažnyčia (vok. Stadtkirche). Paskutinį kartą lietuviškos pamaldos joje įvyko 1944 m. pabaigoje artėjant frontui. Tilžės Lietuvių bažnyčia, arba Kaimo bažnyčia (vok. Landkirche), veikė nuo 1757 m. iki 1945 m.

XIX a. Spaudos draudimo metais Tilžėje buvo spausdinama lietuviška literatūra, iš kur knygnešiai ją nešdavo į rusų valdytą Lietuvos dalį (Tilžę tuo metu valdė Vokietija). 1896 m. balandžio 1 d. Tilžės miestas buvo atskirtas iš Tilžės apskrities ir įgijo atskiros apskrities teises.

1918 m. lapkričio 30 d. mieste, Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos narių buvo priimtas Tilžės aktas, reikalaujantis prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

1989 m. Tilžėje įkurta Tilžės miesto Vydūno lietuvių kultūros draugija, 1996 m. atkurta Lietuvių kultūros draugija Birutė, kuri 1998–2012 m. miesto lietuviams leido laikraštį „Naujoji aušra“. 1998 m. Tilžės katalikų parapijoje įsteigta lietuviška sekmadieninė mokykla (nuo 2000 m. veikusi Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje). Nuo XX a. 10-to dešimtmečio Tilžės 3 pagrindinėje mokykloje veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas, vaikų darželyje „Rodničiok“ – lietuviška grupė.

Žymūs žmonės

redaguoti
  • Ludwig Karl James Aegidi, politikas ir publicistas
  • Paul Gotthilf Reinhold Baumgarten, architektas
  • Sabine Bethmann, aktorė
  • Johannes Bobrowski, rašytojas
  • Carl Brinkmann, sociologas
  • Ernst Cohn-Wiener, meno istorikas
  • Klaus Endruweit, nacių gydytojas
  • Hans von Felgenhauer, karo rašytojas
  • Edgar Froese, muzikinės grupės „Tangerine Dream“ įkūrėjas
  • John Kay, muzikinės roko grupės „Steppenwolf“ (Stepių vilkas) muzikantas
  • Armin Müller-Stahl, Vokietijos ir JAV kino aktorius.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
  2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. Tilžė. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-31).
  4. Tilžė . Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2024-03-31).
  5. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 394

Nuorodos

redaguoti