Sovietų Sąjunga
Sovietų Sąjunga[1] arba Tarybų Sąjunga[a], formaliai Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) – valstybė Rytų Europoje ir Azijoje, gyvavusi nuo 1922 m. gruodžio 30 d. iki 1991 m. gruodžio 25 d. (šią dieną atsistatydino Sovietų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas).
.svg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
;_Flag_of_Kazakhstan_(1991%E2%80%931992).svg){kind=small}
;_Flag_of_Turkmenistan_(1991%E2%80%931992).svg){kind=small}
;_Flag_of_Kyrgyzstan_(1991%E2%80%931992).svg){kind=small}
;_Flag_of_Tajikistan_(1991%E2%80%931992).svg){kind=small}
Valstybę subūrė ir jos pagrindą (78 % teritorijos 1990 m.) sudarė po 1917 m. lapkričio 7 d. Spalio revoliucijos iš Rusijos imperijos susiformavusi Rusijos TFSR.
Geografija
redaguotiDidžiausia SSRS teritorija buvo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki valstybės suirimo. Antrojo pasaulinio karo metu SSRS okupavo Baltijos valstybes (Estiją, Latviją, Lietuvą), Besarabiją, Tuvą, šiaurinę Rytprūsių dalį, taip pat dalį Suomijos, Lenkijos, Čekoslovakijos ir Japonijos teritorijų.
Po 1945 m. Sovietų Sąjunga vakaruose ribojosi su Rumunija (sienos ilgis – 1208 km), Vengrija (103 km), Čekoslovakija (97 km), Lenkija (1258 km), Baltijos jūra, Suomija (1340 km), Norvegija (196 km); šiaurėje – su Barenco jūra, Karos jūra, Laptevų jūra ir Rytų Sibiro jūra; rytuose – su Ochotsko jūra, Beringo jūra ir Ramiuoju vandenynu; pietuose – su Šiaurės Korėja (19 km), Kinija (6513 km), Mongolija (3485 km), Afganistanu (2264 km), Iranu (2013 km) ir Turkija (529 km). Sovietų Sąjungos teritorija apėmė 22,4 mln. kvadratinių kilometrų (apie šeštadalį Žemės sausumos).
Rytų-vakarų kryptimi Sovietų Sąjungos teritorija tęsėsi beveik 8800 km, o iš šiaurės į pietus – 5200 km. Sovietų Sąjunga apėmė 11 laiko juostų.
Respublikos
redaguotiNuo 1956 m. Sovietų Sąjungą sudarė 15 respublikų:
Armėnijos Tarybų Socialistinė Respublika (1936–1991)
Azerbaidžano Tarybų Socialistinė Respublika (1936–1991)
Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika (1922–1991)
Estijos Tarybų Socialistinė Respublika (1940–1991)
Gruzijos Tarybų Socialistinė Respublika (1936–1991)
Kazachijos Tarybų Socialistinė Respublika (1936–1991)
Kirgizijos Tarybų Socialistinė Respublika (1936–1991)
Latvijos Tarybų Socialistinė Respublika (1940–1991)
Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika (1940–1990)
Moldavijos Tarybų Socialistinė Respublika (1940–1991)
Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika (1922–1991)
Tadžikijos Tarybų Socialistinė Respublika (1929–1991)
Turkmėnijos Tarybų Socialistinė Respublika (1924–1991)
Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika (1922–1991)
Uzbekijos Tarybų Socialistinė Respublika (1924–1991)
1940–1956 m. taip pat egzistavo Karelijos-Suomijos Tarybų Socialistinė Respublika.
1922–1936 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija buvo sujungtos į vieną Užkaukazės Tarybų Federacinę Socialistinę Respubliką.
Istorija
redaguotiPaskutinysis Rusijos imperatorius Nikolajus II valdė iki 1917 m. kovo mėn., kai buvo pašalintas iš valdžios. Įkurta trumpai gyvavusi respublika, kurios Laikinąją vyriausybę 1917 m. spalio mėn. nuvertė bolševikai. Nuo 1917 iki 1922 m. didžiojoje buvusios Rusijos imperijos dalyje gyvavo Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika (RTFSR), o kitos sovietinės respublikos, susikūrusios tuo pačiu metu, buvo laikomos nuo jos nepriklausomomis. Po Spalio revoliucijos bolševikų valdoma Sovietų Rusija ilgai buvo didžiųjų valstybių nepripažįstama, tačiau, pasibaigus pilietiniam karui, situacija pasikeitė.
Sąjungos pradžia – 1922 m. gruodžio 30 d., kai Rusijos TFSR, Užkaukazės TFSR, Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR atstovai Maskvos Didžiajame teatre pasirašė Sovietų Sąjungos sukūrimo sutartį. 1924 m. buvo priimta pirmoji SSRS konstitucija. XX a. trečiajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, siekiant įgyvendinti planinės ekonomikos tikslus, įvesti penkmečio planai, valstiečiai pradėti varyti į kolūkius.
1934 m. rugsėjo 18 d. Sovietų Sąjunga buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai, nepaskelbusi karo, Sovietų Sąjunga 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos taryba pašalino SSRS iš organizacijos ir paragino savo nares remti Suomiją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą SSRS pasirašė nepuolimo sutartį su nacistine Vokietija, kuria taip pat pasidalino įtakos sferomis Rytų Europoje. Pagal šio padalijimo sutartis SSRS atiteko ir Lietuva, kuri kartu su Latvija ir Estija buvo okupuotos 1940 m. birželį, o rugpjūtį – aneksuotos.
1941 m. Vokietijai sulaužius Nepuolimo sutartį, Sovietų Sąjunga įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, kurį kartu su Vakarų sąjungininkais laimėjo 1945 m. SSRS–Vokietijos karas buvo daugiausia aukų pareikalavęs karinis konfliktas istorijoje. Žuvo 27 mln. SSRS piliečių – 8,6 mln. kariškių ir 18,3 mln. civilių.[2] Po karo prasidėjusiame Šaltajame kare Sovietų Sąjunga buvo viena pagrindinių konfliktuojančių šalių. 1957 m. sovietų mokslininkai paleido į kosmosą pirmąjį dirbtinį palydovą „Sputnik 1“. 1961 m. kosminiu laivu „Vostok“ pakilo pirmasis pasaulyje žmogus Jurijus Gagarinas.
1985 m. į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo reformos (glasnost, perestroika), užbaigusios Šaltąjį karą bei privedusios prie taikaus valstybės suirimo. 1991 m. gruodžio 8 d. Rusijos TFSR, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė Belovežo susitarimas, kuriame konstatuotas SSRS suirimas, bei skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimą. Gruodžio 25 d. atsistatydino SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. Gruodžio 31 d. valstybė galutinai nustojo egzistuoti, o jos tęsėja tapo Rusijos Federacija.[3]
Ekonomika
redaguotiEkonomikos raida ir ekonominė politika
redaguoti
SSRS ekonomika ilgą laiką buvo viena iš pirmaujančių pasaulio ekonomikų. Pagal BVP dydį SSRS ekonomika buvo antra pasaulyje po Jungtinių Amerikos Valstijų[4] Joje buvo pagaminama 1/5 viso pasaulio pramonės produkcijos.[5]
Iki SSRS įkūrimo 1922 metais, pilietinio karo metu, ekonomika būsimose SSRS valstybėse buvo organizuojama laikinuoju karinio komunizmo principu. 1920 metais Rusijoje parengtas pirmas ekonominis planas – „RTFSR elektrifikacijos planas“, kurį parengė Valstybinė Rusijos Elektrifikacijos Komisija. Šis planas rėmesi V. I. Lenino iškeltu šūkiu: „Komunizmas – tai sovietų valdžia plius šalies elektrifikacija“.
1921 metais, karui einant į pabaigą, buvo paskelbta Naujoji ekonominė politika (NEP’as). Joje suteikta laisvė privačiai iniciatyvai ir rinkai. Įsteigtas SSRS valstybinis bankas, leidęs pinigus, atlikęs kitas bankines operacijas, taip pažabodamas šuoliuojančią infliaciją.
1927 metais, XV VKP (b) suvažiavimo metu faktiškai buvo nuspręsta užbaigti NEP’o politiką ir pradėta kurti centralizuotą, stiprią planinę ekonomiką. Planavimo vienetu pasirinktas penkmetis. Iš viso SSRS buvo 13 penkmečių:
- Pirmasis: 1928/29 – 1932/33;
- Antrasis: 1933–1937;
- Trečiasis: 1938–1942 (nutrūko dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo);
- Ketvirtasis: 1946–1950;
- Penktasis: 1951–1955;
- Šeštasis: 1956–1960;
- Septintasis: 1961–1965 (1959 m. paskelbtas septyntmečiu ir prasidėjo 1959 m.);
- Aštuntasis: 1966–1970;
- Devintasis: 1971–1975;
- Dešimtasis: 1976–1980;
- Vienuoliktasis: 1981–1985;
- Dvyliktasis: 1986–1990;
- Tryliktasis: 1991–1995 (dėl SSRS žlugimo jis truko tik vienerius metus).
Nuo Spalio revoliucijos iki Sovietų Sąjungos sukūrimo Rusijos vadovybė skelbė, kad šalyje kuriama socialistinė ekonominė-visuomeninė santvarka[reikalingas šaltinis]. Deklaruojamas socializmo principas – „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“. Socializmas – tai pirmoji komunizmo fazė. Oficialus Komunistų Partijos tikslas buvo po socialistinės santvarkos pastatyti komunistinę santvarką.
Stalino valdymo metu šalyje buvo įvykdyta industrializacija ir kolektyvizacija, ekonomika centralizuota ir įvesta griežta jos kontrolė. Visiškai panaikinta privati nuosavybė, vietoj jos įvesta asmeninė, visuomeninė (socialistinė) ir kooperatinė. 1937 m. įkurtas Kovos su Socialistinio Turto Grobstymu Skyrius (rus. Отдел по борьбе с хищениями социалистической собственности, sutrumpinimas ОБХСС ГУМ НКВД СССР), baudęs už ekonominių nusikaltimus, spekuliaciją, bei socialistinio turto grobstymą. Ilgą laiką už socialistinio turto grobstymą buvo baudžiama itin griežtai, netgi mirties bausme (priklausomai nuo nusikaltimo mąsto).
Nikita Chruščiovas XXII TSKP suvažiavimo metu paskelbė, jog pagal planus[reikalingas šaltinis] 1980 m. Sovietų Sąjungoje turėtų būti sukurta komunizmo ekonominė bazė, o, skirtingų politikų vertinimais[reikalingas šaltinis], komunistinė santvarka Sovietų Sąjungoje turėjo būti pastatyta 2000 metais.
1965 m., lėtėjant ekonominiam augimui, buvo įvykdyta Kosygino reforma. Ji buvo pavadinta tuometinio Ministrų tarybos pirmininko Aleksejaus Kosygino [6] garbei. Vakaruose dar žinota kaip Libermano reforma – taip pavadinta šios reformos koncepcijos tikrojo autoriaus vardu (Евсей Григорьевич Либерман). Po jos prasidėjo laikotarpis, vadinamas „Auksiniu penkmečiu“[reikalingas šaltinis]. Aštuntojo penkmečio metu (1966–1970 m.) Sovietų Sąjungos ekonomika visais atžvilgiais stabiliai augo ir lenkė daugumą pasaulio ekonomikų[reikalingas šaltinis]. Po „Auksinio penkmečio“ SSRS ekonomika vis labiau ėmė artėti prie stagnacijos.
1980 m. jau buvo aiškūs artėjančios ekonominės krizės ženklai. 1982 m. TSKP CK generaliniu sekretoriumi tapęs Jurijus Andropovas nutarė sureguliuoti SSRS ekonomiką, įvesdamas griežtą jos kontrolę, dingusią Brežnevo laikotarpiu. Įvesta griežta darbo drausmė, pradėta kovos su korupcija ir ekonominiais nusikaltimais kampanija: iš viso atleista 18 Sovietų Sąjungos ministrų. Jis pirmąsyk viešai paskelbė faktus apie ekonominę stagnaciją ir mokslinius trukdžius Sovietų Sąjungos komunizmo statyboje. 1983 m. Andropovas nutraukė visų kosminių ginklų tyrimų programas[reikalingas šaltinis], nes manė, jog besaikis ginklavimasis ir neaiškių perspektyvų tyrimai buvo nereikalinga našta Sovietų Sąjungos ekonomikai.
1984 m. jį pakeitęs Konstantinas Černenka buvo itin ligotas ir senas (72 metų), didžiąją dalį savo valdymo praleidęs ligoninėje. Todėl ekonomikos gaivinimo tempai, lyginant su Andropovo laikais, sulėtėjo. Toliau vykdytos reformos: viduriniojo mokslo reforma, šiaurinių upių vagų nukreipimas į sausros regionus, profsąjungų vaidmens ekonomikoje didinimas.
1985 m. generaliniu sekretoriumi išrinktas jaunosios kartos atstovas Michailas Gorbačiovas, kuris buvo senosios ekonomikos politikos priešininkas. Jis pradėjo ekonominę reformų grandinę, pavadintą „Pertvarka“ (rus. „перестройка“). „Perestroikos“ metu sudarytos sąlygos kurtis kooperatyvams, vėliau įteisinta privati nuosavybė. Visa tai privedė prie visiškos suirutės: administracinė sistema nebuvo pritaikyta tokio tipo rinkos kontrolei, prasidėjo masiniai ekonominiai nusikaltimai. Suirutės pasekmė – masinis deficitas ir hiperinfliacija, šalis pateko į gilią ekonominę krizę, pasibaigusią Sovietų Sąjungos žlugimu.
Ekonominė doktrina
redaguotiOficialiai Sovietų Sąjunga rėmėsi marksizmo-leninizmo principais sudaryta politine ekonomija. Tačiau iš tikro K. Marksas buvo klasikinės politinės ekonomijos kritikas, o savo naujo „idealaus“ ekonominės raidos scenarijaus jis nesuformavo, tik paliko itin abstraktų socialistinės ekonomikos aprašymą „Gotos programos kritikoje“. Čia jis teigė, jog komunizmas susideda iš dviejų fazių – socializmo ir komunizmo. Socializmo principas – „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal darbą“, komunizmo – „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“.
Užsienio komunistai bei nelegali opozicija kritikavo SSRS ekonomiką kaip nesocialistinę. Levas Trockis suformavo teoriją, pagal kurią SSRS – „deformuota darbininkų valstybė“. Jo sekėjas Tony Cliff savo knygoje „State Capitalism in Russia“ iškėlė teoriją, jog Sovietų Sąjungoje vyrauja valstybinio kapitalizmo ekonomika.
Bandymų atsakyti, kokia iš tikro turi būti socialistinė ekonomika, taip pat būta įvairių. Kaip vakarietiškų marksizmo ekonomikos pavyzdžius galima pateikti prancūzų marksisto Michel Aglietta „reguliavimo mokyklą“ (Régulation School), taip pat „Judėjimą už Radikalią Politinę Ekonomiją“ (Union for Radical Political Economy), italų marksisto Antonio Negri autonomizmą.
Vadovai
redaguoti
- Vladimiras Leninas (1922 – 1924)
- Josifas Stalinas (1924 – 1953)
- Nikita Chruščiovas (1953 – 1964)
- Leonidas Brežnevas (1964 – 1982)
- Jurijus Andropovas (1982 – 1984)
- Konstantinas Černenko (1984 – 1985)
- Michailas Gorbačiovas (1985 – 1991)
Taip pat skaitykite
redaguotiPastabos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Arvydas, Anušauskas (2017-08-30). „A. Anušauskas. Laisvės diena ir okupantų padaryta žala: priminimas trumpą atmintį turintiems politikams“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ SSRS–Vokietijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-12).
- ↑ SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste-Teisinis Rusijos atsakomybės pagrindas Archyvuota kopija 2012-03-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.theodora.com/wfb/1990/rankings/gdp_million_1.html
- ↑ http://www.umsl.edu/services/govdocs/wofact90/world12.txt Archyvuota kopija 2011-04-27 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.istorya.ru/referat/7290/1.php
Nuorodos
redaguoti
Trumpai gyvavusios tarybų respublikos
| |||||
|---|---|---|---|---|---|
.svg) |
|
.svg){kind=small}
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |