Nikolajus II

Paskutinis Rusijos imperatorius
Nikolajus II
Rusijos imperatorius
Nicolas II photographie couleur.jpg
Coat of arms of Schleswig-Holstein.svg
Romanovų dinastija
Visas vardas Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas
Gimė 1868 m. gegužės 18 d.
Sankt Peterburgas
Mirė 1918 m. liepos 17 d. (50 metų)
Jekaterinburgas
Tėvas Aleksandras III
Motina Dagmara Gliuksburg (Marija Fiodorovna)
Sutuoktinis (-ė) Aleksandra Hohencolern
Vaikai Olga
Marija
Anastasija
Tatjana
Aleksejus Nikolajevičius
Šventasis
Įšventintas XX a. pabaigoje
Russian imperiam.png
Rusijos imperatorius
Valdė 1894 m. lapkričio 2 d. – 1917 m. kovo 2 d. (22 metai)
Karūnavimas 1896 m. gegužės 26 d.
[pagal J.K.: gegužės 14 d.]
Pirmtakas Aleksandras III
Įpėdinis de jure Michailas II
de facto Georgijus Lvovas
Medium Coat of Arms of Congress Poland.svg
Lenkijos Karalius
Valdė 1894 m. – 1917 m. (~23 metai)
Pirmtakas Aleksandras III
Įpėdinis -
Kiti titulai
Coat of arms of Finland.svg
Suomijos didysis kunigaištis
Valdė 1894 m. – 1917 m. (~23 metai)
Pirmtakas Aleksandras III
Įpėdinis Fridrikas Karolis Hesė
Žymūs apdovanojimai
Order Św. Cyryla i Metodego (Bułgaria)
Commons-logo.svg Vikiteka Nikolajus IIVikiteka
Parašas
Nicholas II Signature.svg

Nikolajus II (dar kitaip Mikalojus II, rus. Николай II, rus. Николай Александрович Романов, 1868 m. gegužės 18 d. Carskoje Selo – 1918 m. liepos 17 d. Jekaterinburgas[1]) – paskutinis Romanovų dinastijos Rusijos imperatorius.[2]

Nikolajaus II monograma

Imperatoriumi tapo po tėvo mirties 1894 m. lapkričio 1 d. Nikolajaus II-ojo valdymo laikotarpis pasižymėjo sparčiu Rusijos ekonomikos augimu, vykdyta Stolyno žemės reforma. Tuo metu pačiu didėjo socialiniai-politiniai prieštaravimai, augo revoliucinis judėjimas, kuris pasireiškė 1905–1907 m. revoliucija, 1917 m. Vasario revoliucija ir Spalio revoliucija; užsienio politikos svarbiausiais bruožais buvo ekspansija Tolimuosiuose Rytuose, karas su Japonija, Rusijos dalyvavimas Europos valstybių kariniuose blokuose. Kaip valstybės vadovas 1914 m. rugpjūtį patvirtino mobilizacijos skelbimą, kas buvo pirmasis žingsnis į Pirmąjį pasaulinį karą, revoliuciją ir Romanovų dinastijos žlugimą. Per jo valdymo laikotarpį buvusi pasaulinė galia Rusija žlugo karine ir ekonomine prasme.

Nikolajaus II valdymas baigėsi 1917 m. Vasario revoliucijos metu – grįžtantį iš karinio štabo į sostinę imperatoriaus traukinį revoliucionieriai sustabdė Pskove.[3] Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto brolio Michailo Aleksandrovičiaus labui, kuris tevaldė vieną dieną. Po to buvo laikomas namų arešto sąlygomis Carskojė Selo Aleksandro rūmuose. 1917 m. vasarą Laikinosios vyriausybės sprendimu kartu su šeima ir artimaisiais išsiųstas į tremtį Tobolske, 1918 m. pavasarį bolševikų perkeltas į Jekaterinburgą, kur 1918 m. liepą Ipatjevo namo rūsyje sušaudytas su šeima (žmona, keturiomis dukterimis ir sūnumi) ir keturiais artimaisiais (imperatoriaus gydytoju, tarnu, tarnaite ir virėju). Įvykdyti egzekuciją iš Maksvos nurodė sovietų lyderiai Leninas ir Jakovas Sverdlovas.[4]

2000 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios kanonizuotas kaip tikėjimo kankinys.[5] Laikomas penktuoju turtingiausiu žmogumi ir antruoju turtingiausiu valstybės vadovu pasaulio istorijoje, jo turtas 1918 m. vertinamas 900 mln. dolerių (atitinka 234 mlrd. eurų 2012 m.).[6]

Vardai, titulai, pravardėsKeisti

Berniukas gavo tradicinį Romanovams vardą – „Nikolajus“. Taip pavadintas savo jauno mirusio dėdės, tėvo brolio ir motinos jaunikio caraičio Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1843–1865 m.) garbei.

Nuo gimimo tituluotas Jo imperatoriškąja aukštybe didžiuoju kunigaikščiu Nikolajumi Aleksandrovičiumi. Po narodnikų teroro akto 1881 m. kovo 1 d. mirus seneliui imperatoriui Aleksandrui II ir sostą užėmus tėvui imperatoriui Aleksandrui III tapo sosto paveldėtoju su titulu „caraitis paveldėtojas“ („наследник цесаревич“).

Oficialus titulas buvo „Dievo malone visos Rusijos imperatorius ir patvaldys“ (Божию Милостию, Император и Самодержец Всероссийский), taip pat Lenkijos caras (karalius) ir Suomijos didysis kunigaikštis.

Dėl 1905 m. sausio 9 d. įvykių Chodynkoje ir Kruvinojo sekmadienio radikalios opozicijos pramintas Nikolajumi Kruvinuoju, tokiu vardu vadintas ir populiariojoje sovietinėje istoriografijoje. Žmona jį vadino „Niki“.

BiografijaKeisti

ŠeimaKeisti

Jis buvo sosto įpėdinio (vėliau – imperatoriaus) Aleksandro III ir Marijos Fiodorovnos (Danijos princesės Dagmaros) sūnus. Priklausė Romanovų-Holšteinų-Gotorpų dinastijai, kuri buvo susigimiavusi su daugeliu Europos karališkųjų šeimų. Seneliais iš tėvo pusės buvo imperatorius Aleksandras II-asis ir Heseno Darmštato princesė Marija, seneliais iš motinos pusės – Danijos karalius Kristianas IX ir Heseno Kaselio princesė Luiza. Pagal motinos liniją Nikolajus buvo keleto Europos monarchų sūnėnas – Graikijos karaliaus Jurgio I, Danijos karaliaus Frederiko VIII-ojo, Anglijos karalienės Aleksandros, Hanoverio princesės Thyros.[7]

Vaikystė, jaunystė ir auklėjimasKeisti

Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas gimė 1868 m. gegužės 6 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimęs gavo Rusijos didžiojo kunigaikščio titulą. Nikolajaus gimimo dieną Stačiatikių bažnyčia mini šv. Jobą. Tai visą gyvenimą Nikolajus II laikė blogu ženklu[8], dažnai kartojo, kad gimė Jobo kančios dieną.[9] Jis buvo vyriausias iš imperatoriškosios šeimos vaikų, tarp kurių dar buvo Aleksandras (1869–1870), Georgijus (1871–1899), Ksenija (1875–1960), Michailas (1878–1918) ir Olga (1882–1960).

Aleksandro III-ojo vaikai jo paties asmeniniu prašymu buvo auginami kuo paprasčiau, jis teigė, kad norėjęs turėti „paprastus Rusijos vaikus, o ne šiltnamio augalus“.[10] Nikolaujus ir jo broliai bei seserys miegojo kietose lovose, prausėsi šaltu vandeniu ir kiekviena jų diena buvo kruopščiai planuojama.[10] Aleksandro III-ojo vaikai augo praktiškai visiškoje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio. Aleksandras III tiesiogiai mažai rūpinosi vaikų auklėjimu, carienė Marija skyrė jiems daug daugiau laiko. Ypač Nikolajus, ligotas pirmaisiais savo gyvenimo metais, susilaukė ypatingos savo auklės ir motinos globos. Iki trylikos metų gyveno Aničkovo rūmuose, vėliau Gatčinos rūmuose.

Ankstyvojoje vaikystėje Nikolajaus ir jo brolių auklėtoju buvo Rusijoje gyvenęs anglas Charles Heath (1826–1900 m.). Jo kaip sosto paveldėtojo oficialiu auklėtoju buvo paskirtas generolas G.G.Danilovičius. Nikolajus buvo mokomas namuose pagal gimnazijos kursą; 1885–1890 m. – pagal specialiai paruoštą programą, kuri apjungė universiteto teisės fakulteto valstybės ir ekonomikos skyrių kursą su Generalinio štabo akademijos kursu. Užsiėmimai vyko 13 metų: pirmaisiais aštuoneriais metais mokėsi pagal išplėstą gimnazijos kursą, kur ypatingas dėmesys buvo skiriamas politinės istorijos, rusų literatūros, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų mokymui (anglų kalba Nikolajus Aleksandrovičius kalbėjo kaip gimtąja[11][12]); po to penkeri metai buvo skirti kariniam, teisės ir ekonomikos mokslams, kurie reikalingi valstybės veikėjui. Paskaitas skaitė pasaulinio lygio mokslininkai: N.N. Obručevas (karinė statistika), C.A. Kiuji (fortifikacija), M.I. Dragomirovas (karinis armijos parengimas), N.H.Bungė (ekonomika ir finansai), K.P. Pobedonoscevas (teisė) ir kiti.[13] Jie tik skaitė paskaitas, tikrinti kaip įsisavintas kursas neturėjo teisės.[14] Protopresbiteris Joanas Janyševas vcaraitį mokė kanoninės teisės kartu su bažnyčios istorija, teologija ir religijos istorija.[15]

Sosto paveldėtojas (1881–1894 m.)Keisti

1881 m. kovo 13 d. teroristinio išpuolio metu narodnikai nužudė imperatorių Aleksandrą II. Dvylikametis Nikolajus matė kaip jo sunkiai sužeistas senelis buvo atvežtas į Žiemos Rūmus, kur mirė. Sostą užėmė Aleksandras III, o Nikolajus pagal sosto paveldėjimo tvarką tapo naujuoju paveldėtoju. Saugumo sumetimais po pasikėsinimo šeima iš Žiemos rūmų persikėlė į Gatčiną [16], o sostinėje lankėsi tik oficialiomis progomis. Jei iki tol Nikolaujus augo gana izoliuotoje aplinkoje ir jo vieninteliais žaidimo draugais buvo jo broliai ir seserys bei guvernantė, tai persikėlus į Gatčiną izoliacija dar sustiprėjo.

1884 m. gegužės 6 (18) d. kaip sosto paveldėtojas tapęs pilnamečiu prisiekė Didžiojoje Žiemos rūmų cerkvėje. Pirmuoju jo vardu paskelbtu aktu buvo nurodymas Maskvos generalgubernatoriui V.A. Dolgorukovui išdalinti „Maskvos gyventojams, kuriems labiausiai reikia pagalbos“.[17]

Nuo 1888 m. dvejus metus Nikolajus tarnavo jaunesniuoju karininku Preobražensko pulke. Nuo 1890 m. du vasaros sezonus leibgvardijos husarų pulke tarnavo eskadrono vadu, 1892 m. buvo karininku artilerijos brigadoje.[13] Iš jaunojo Nikolajaus Aleksandrovičiaus dienoraščių galima spręsti, kad jis žavėjosi kareivinių gyvenimu, paradais ir jaunų kareivių gyvenimu sostinėje. Taip pat jis galėjo ilgą laiką bendrauti su bendraamžiais. 1892 m. rugpjūčio 6 (18) d. pakeltas į pulkininkus.

1890 m. spalio 23 d. jis kartu su broliu Georgijumi ir pusbroliu Graikijos karaliaus Jurgio I-ojo sūnumi Jurgiu caro įsakymu kreiseriu „Pamiat' Azova“ išvyko į Tolimuosius Rytus. Per devynis mėnesius kartu su svita Nikolajus aplankė Austriją-Vengriją, Graikiją, Egiptą, praplaukė Sueco kanalu, nukeliavo į Indiją, Ceiloną, Tailandą, Singapūrą, Javą. 1891 m. pavasarį lankėsi Japonijoje, kur į Nikolajų buvo pasikėsinta; jo marškiniai su kraujo žymėmis saugomi Ermitaže.[18] Vėliau sausuma iš Vladivostoko per Sibirą grįžo į Rusijos sostinę.[13] Kelionės metu rašė asmeninį dienoraštį. Tais metais buvo paskelbta apie caraičio mokymosi pabaigą. Sulaukęs 23 metų paveldėtojas buvo įgavęs plačias žinias įvairiose srityse ir buvo labiausiai lavintas Rusijos monarchas.

Grįžus iš kelionės metu tėvas pradėjo įtraukti jį valstybės valdymo reikalus, kvietė į Valstybės tarybos ir Ministrų kabineto posėdžius. Į lavinimo programą įėjo kelionės po įvairias Rusijos gubernijas, kartu su tėvu. Susisiekimo kelių ministro S.J. Vitės pasiūlymu 1892 m. Nikolajus buvo paskirtas Sibiro geležinkelio komiteto pirmininku, kuriuo i6buvo iki 1905 m. Visgi jo valstybinės pareigos buvo ribotos, nes nebuvo tikimasi, kad jis greitai užims sostą, nes tėvui dar nebuvo nė 50 metų.

Nuo mažų metų Nikolajus buvo auginamas religingumo dvasioje ir buvo nuoširdžiai susidomėjęs stačiatikybės doktrina.[19]

Politikas opozicionierius, pirmojo šaukimo Valstybės Dūmos narys V.P. Obninskis savo antimonarchistiniame kūrinyje „Paskutinis patvaldys“ tvirtino, kad Nikolajus „vienu metu atkakliai atsisakinėjo sosto“, bet buvo priverstas nusileisti Aleksandro III reikalavimams ir „tėvui esant gyvam pasirašyti manifestą apie savo įžengimą į sostą“.[20]

Santuoka ir vaikaiKeisti

1884 m., būdamas šešiolikos metų, savo dėdės didžiojo kunigaikščio Sergėjaus Aleksandrovičiaus vestuvėse pirmą kartą susitiko su savo būsimąja žmona, antros eilės pussesere, vokiečių Heseno-Darmštato princese Alisa Viktorija Ellen Luize Beatrise. Su ja Nikolajų siejo romantiniai ryšiai, tačiau galimai santuokai priešinosi tiek imperatorius, tiek imperatorienė, o Aleksandras III spaudė Nikolajų Aleksandrovičių atsisakyti bet kokių tokio ryšio vilčių. Nikolajus užmezgė meilės ryšius su Marijos teatro Sankt Peterburge prima balerina Matilda Kšesinskaja. Nepaisant to jis neužmiršo princesės Alix (taip ją vadino Nikolajus) ir savo dienoraščiuose rašė, kad jo svajonė yra ją kažkada vesti.[21] Tėvai tikėjosi Nikolajų apvesdinti su Prancūzijos Orleano dinastijos princese Elena (Hélène d’Orléans) ir taip sustiprinti Rusijos ir Prancūzijos ryšius, tačiau turėjo nusileisti Nikolajaus užsispyrimui.[22]

1894 m. balandžio 8 d. Koburge įvyko Nikolajaus ir Heseno-Darmštato princesės Alix sužadėtuvės. Alix buvo Heseno didžiojo kunigaikščio Liudviko IV ir jo sutuoktinės Jungtinės Karalystės princesės Alice duktė ir Britanijos karalienės Viktorijos anūkė. Alisa kurį laiką nepriėmė vedybų pasiūlymo, nes ji turėjusi pereiti į stačiatikybę ir atsižadėti ankstesnės religijos. Perėjimo į stačiatikybę ceremonijoje galiausiai buvo atsisakyta atsižadėjimo dalies ir Alisa galėjusi ramia sąžine 1894 m. lapkritį priimti naująjį tikėjimą. Į stačiatikybę perėjusi Alix pasikeitė vardą į Aleksandrą Fiodorovną.

1894 m. Aleksandro III sveikata ėmė sparčiai prastėti ir 1894 m. lapkričio 1 d. jis mirė nuo inkstų ligos. Dėl netikėtos Aleksandro III mirties vestuvės buvo paskubintos ir įvyko 1894 m. lapkričio 26 d., nors buvo planuotos tik 1895 m. pavasarį. Santuoka įvyko Žiemos rūmų didžiojoje koplyčioje, dalyvaujant gausybei Europos dinastijų atstovų, tačiau dėl tebesitęsiančio gedulo ceremonija buvo sąlyginai kukli.

Šioje santuokoje gimė penki Nikolajaus vaikai. Visi jie buvo nužudyti bolševikų 1918 m. liepos 17 d. kartu su tėvais Jekaterinburge.

Vaizdas Vardas Gimė
  Olga Nikolajevna 1895 m. lapkričio 15 d.
[pagal J.K.: lapkričio 3 d.]|
  Tatjana Nikolajevna 1897 m. birželio 10 d.
[pagal J.K.: gegužės 29 d.]
  Marija Nikolajevna 1899 m. birželio 26 d.
[pagal J.K.: birželio 14 d.]
  Anastasija Nikolajevna 1901 m. birželio 18 d.
[pagal J.K.: birželio 5 d.]
  Aleksejus Nikolajevičius 1904 m. rugpjūčio 12 d.
[pagal J.K.: liepos 30 d.]

Imperatoriškoji pora ilgą laiką nesusilaukė sūnaus, sosto paveldėtojo. Tik 1904 m., po to, kai gimė keturios dukterys, pora susilaukė Aleksėjaus, turėjusio pratęsti Romanovų dinastiją. Džiaugsmą dėl naujagimio įpėdinio greitai užtemdė žinia, kad jis serga iš motinos paveldėta „kraujo liga“ (hemofilija). Ši sunki liga labai paveikė tėvus, ypač motiną, kuri pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Nikolaujus su savo šeima persikėlė iš oficialiosios imperatorių rezidencijos Žiemos rūmų į Aleksandro rūmus Carskoe Selo. Kuklioje rezidencijos jis ir pats praleido dalį savo vaikystės ir jautėsi čia geriau nei Žiemos rūmų prabangoje. Čia jis galėjo mėgautis šeimyniniu gyvenimu ir Sankt Peterburge lankėsi tik oficialiomis progomis ir vyriausybiniais reikalais.

Tuo tarpu Aleksandra pasinėrė į gilų religingumą. Aleksėjaus mirtinai pavojingam kraujavimui stabdyti carienė pasitelkė keliaujantį pamokslininką ir gydytoją maldomis Grigorijų Jefimovičių Rasputiną (1906 m.), kuris greitai caro rūmuose ėmė jaustis kaip namuose. G. Rasputinui pavyko stabdyti berniuko kraujavimą ir taip jis įgijo didelę įtaką Aleksandrai, o tai greitai apaugo visokiais gandais.

Nikolajus tęsė dar tėvo Aleksandro III pradėtą tradiciją kasmet Velykų proga dovanoti vieną ar du Peter Carl Faberge gamybos Velykų kiaušinius. Jie tapo žinomi visame pasaulyje ir iki šiol kelia žniasklaidos susidomėjimą.

Imperatorius (1894–1917 m.)Keisti

 
Nikolajus II vaizduojamas kaip šventasis (viršuje) kartu serbų šventaisiais – šv. Savos katedra, Belgradas

Nikolajaus II karūnaciją paženklino tragiški įvykiai, kai dalinant dovanas liaudžiai kilo spūstis, kurioje žuvo daug žmonių (Chodynka).[13]

Nors vizito Anglijoje metu Nikolajus II buvo matęs bendruomenių rūmus ir demokratija jam padarė tam tikrą įspūdį, tapęs caru jis nesiruošė dalintis valdžia su rinktais atstovais. Netrukus po karūnacijos jis atmetė įvairių zemstvų valstiečių delegacijų pasiūlymus imtis reformų ir paversti Rusiją konstitucine monarchija. Nors ir išdėstyti labai lanksčiai ir švelniai šie pasiūlymais sukėlė tik Nikolajaus II-ojo pyktį.[23] Vaikystėje auklėtas K. Pobedonoscevo jis siekė išsaugoti patvaldystę.[5]

Ekonominėje sferoje skatino šalies industrializaciją, kuri buvo prasidėjusi jau prie Aleksandro III, teigiamai žiūrėjo į užsienio investicijas.[13]

Užsienio politikoje laikėsi sąjungos su Prancūzija, tačiau kai kurie sprendimai buvo nevisai nuoseklūs. Pvz., 1905 m. jis sudarė sąjungą su Vokietijos imperatoriumi Vilhelmu II, nors tebebuvo tradicinės Vokietijos priešininkės Prancūzijos sąjungininkas.[24] Didelį dėmesį skyrė Azijai, siekė plėsti Rusijos įtaką Mandžiūrijoje, o tai sukėlė nesėkmingą 1904-1905 m. Rusijos-Japonijos karą.[25]

Monarchijos žlugimasKeisti

1917 m. caras Nikolajus II buvo iškviestas iš fronto, kur pats asmeniškai vadovavo armijai. 1917 m. kovo 15 d. Pskove Nikolajus II atsisakė sosto.[26]

Imperatoriškajai šeimai buvo paskirtas namų areštas Carskoje Selo. Kartu su Nikolajumi, cariene Aleksandra ir caraičiu, arba kronprincu, Aleksejumi buvo dar keturios vyresnės dukros nuo 16-os iki 22-ejų metų amžiaus: didžiosios kunigaikštytės Olga, Tatjana, Marija ir Anastasija.

1918 m. naujasis Rusijos vadovas Vladimiras Leninas įsakė šeimą perkelti į Jekaterinburgą, dviejų aukštų pirklio Ipatjevo rezidenciją.

1918 m. iš liepos 16-tos į 17-tą, tuoj po vidurnakčio, Jakovas Jurovskis, vietinės slaptosios bolševikų policijos vadas, pažadino Romanovų šeimą ir nuvedė juos į vieną apatinio aukšto kambarių. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, Jurovskis šovė Nikolajui į galvą – tai buvo ženklas kitiems jo egzekucijos būrio nariams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais.

NuorodosKeisti

  1. Николай II / Шацилло К. Ф. // Никко – Отолиты. – М. : Советская энциклопедия, 1974. – (Большая советская энциклопедия : [в 30 т.] / гл. ред. А. М. Прохоров ; 1969–1978, т. 18).
  2. John L.H. Keep, Nicholas II, tsar of Russia, Encyclopedia Britannica, britannica.com.
  3. Massie, Robert K. Nicholas and Alexandra. Ballantine Books, 2000. P. 412–413 ISBN 9780345438317 (anglų k.)
  4. Massie, Robert K. Nicholas and Alexandra. Ballantine Books, 2000. P. 522. ISBN 9780345438317
  5. 5,0 5,1 Nikolajus II, vle.lt
  6. Sebastian Cap, L’uomo più ricco della storia, in altervista.com, 2012-10-19. Tikrinta 2020-08-27 (suarchyvuota iš originalo 2013-08-13).
  7. Steinberg, Mark D.; Khrustalëv, Vladimir M.; Tucker, Elizabeth (1997). The Fall of the Romanovs: Political Dreams and Personal Struggles in a Time of Revolution (en inglés). Yale University Press. P. 396–397. ISBN 9780300070675.
  8. Robert D Warth: Nicholas II. The Life and Reign of Russia’s Last Monarch. London: Praeger Publishers, 1997. P.4. ISBN 978-0-275-95832-9.
  9. Elisabeth Heresch: Mikołaj II. „Tchórzostwo, kłamstwo i zdrada”. Życie i upadek ostatniego cara Rosji. Gdynia: Uraeus, 1995. P.14. ISBN 978-83-85732-07-5.
  10. 10,0 10,1 Elisabeth Heresch: Mikołaj II. „Tchórzostwo, kłamstwo i zdrada”. Życie i upadek ostatniego cara Rosji. Gdynia: Uraeus, 1995. P.15. ISBN 978-83-85732-07-5.
  11. Воспоминания великого князя Александра Михайловича Романова / Предисловие Н. Старикова – М.: Питер, 2014. – С. 162. – 320 с. – ISBN 5-496-01400-X.
  12. Зимин, 2011, Филологическая подготовка российских монархов.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 И. В. Лукоянов НИКОЛА́Й II, Большая российская энциклопедия, bigenc.ru. Tikrinta 2020-10-09.
  14. Радциг Е. С. [Николай II в воспоминаниях приближённых] // Новая и новейшая история. – 1999. – № 2.
  15. Платонов О. Николай Второй в секретной переписке. – М.: Алгоритм, 2005. – С. 11.
  16. Massie, Robert K. (1967), Nicholas and Alexandra (angl.k.), Atheneum. P.38.
  17. Правительственный вестник, 8 (20) мая 1884, № 102, с. 1.
  18. Plačiau žr.: Мещеряков А. Покушение на жизнь цесаревича Николая // Додзё. – 2005. – № 5.
  19. Robert D Warth: Nicholas II. The Life and Reign of Russia’s Last Monarch. London: Praeger Publishers, 1997. P.6.ISBN 978-0-275-95832-9.
  20. Обнинский В. П. Последний самодержец. Очерк жизни и царствования императора России Николая II-го. P. 38. – Berlin: Eberhard Frowein Verlag, 1912.
  21. Henri Troyat, Nicola II. L’ultimo zar e la tragica fine dei Romanov, traduzione di Beppe Gabutti, San Paolo, 2001. P.26. ISBN 88-315-2094-6.
  22. Massie, Robert K. (1967), Nicholas and Alexandra (angl.k.), Atheneum. P.27.
  23. Radziwill, Ekaterina; Vassili, Paul (1931), Nicholas II: the last of the tsars , Cassell and company. P.100.
  24. John L.H. Keep. Nicholas II, britannica.com. Tikrinta 2020-10-09.
  25. Nicholas II (1868-1918), BBC History. Tikrinta 2020-10-09.
  26. Czar Nicholas II abdicates Russian throne, history.com. Tikrinta 2020-10-09.
Nikolajus II
Gimė: 1868 m. gegužės 18 d. Mirė: 1918 m. liepos 17 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Aleksandras III
Rusijos imperatorius
18941917
Po to:
de jure Michailas II
de facto Georgijus Lvovas
Prieš tai:
Aleksandras III
Lenkijos karalius
18941916
Po to:
-
Prieš tai:
Aleksandras III
Suomijos didysis kunigaikštis
18941917
Po to:
Fridrikas Karolis Hesė