Svaras (pinigai)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Svaras (angl. pound), livras (pranc. livre) ar lira (it. lira) – Europos šalyse nuo viduramžių naudojamas piniginio vieneto tipas, nuo XVIII a. kolonizacijos metu paplitęs didelėje pasaulio dalyje. Šiuo metu kaip savo nacionalinės valiutos pavadinimą svarą ar lirą naudoja 7 pasaulio valstybės.

Visi trys pavadinimai yra alternatyvūs ir kilę iš lotynų kalbos libra pondus (t. y. masės svaras): liros pavadinimas yra paplitęs Pietų Europoje, livro – Prancūzijoje, o svaro (lokalūs variantai yra pound, pfund, funt ir kt.) – Šiaurės ir Rytų Europoje. Artimųjų Rytų šalyse vietinis svaro pavadinimas yra lira arba al-Gunaih (Egipte, Sudane). Svarai, livrai ir liros žymimi tuo pačiu ženklu: £.

Iki decimalizacijos svarą, livrą ar lirą sudarė 20 sudėtinių dalių (šilingų, soldų, solidų, sueldų, solis ir t. t.) ir 240 dinarų (pensų, pfeningų).

Dabar naudojami svarai ir liros

Šiuo metu pasaulyje kursuoja šios svaru ar lira vadinamos valiutos:

• svaras sterlingų (angl. pound sterling) − Didžiosios Britanijos piniginis vienetas. Atskirose teritorijose jis turi vietinius atitikmenis, kurie yra susieti su svaru sterlingų, santykiu 1:1:
  • Džersio svaras;
  • Folklando svaras;
  • Gernsio svaras;
  • Gibraltaro svaras;
  • Meno salos svaras;
  • Šv. Elenos svaras;
• Egipto svaras (arab. الجنيه المصرى = al-gunaih al-Miṣrīyy);
• Libano svaras (arab. ليرة لبنانية = al-lira al-Lubnānīyah);
• Sirijos svaras(arab. الليرة السورية = al-līra as-Sūriyya);
• Sudano svaras (arab. جنيه سوداني = al-gunaih as-Sūdān);
• Pietų Sudano svaras (angl. South Sudanese pound);
• Turkijos lira (turk. Türk lirası);

Raida

Florencijos florinas, XIV a.

1653 m. Anglijos junitas

Milano sidabrinė lira (testonas) 1474 m.

Viduramžiai

Svaras kaip piniginis vienetas Europoje atsirado VIII a. diegiant Karolingų pinigų sistemą. Jo pavadinimas kilo iš masės vieneto – svaro. Svaras, kaip piniginis vienetas, atitiko svarą sidabro. Karolio Didžiojo svaras buvo tolygus 408,25 g, tačiau ilgainiui skirtingose Europos vietovėse nusistovėjo skirtingi svarai, svyruojantys nuo 350 iki 520 g. Svarbiausi svarai naudojami piniginei vertei nustatyti buvo Tauerio (349,914 g) ir Trojos svaras (373,241 g) Anglijoje, Paryžiaus livras (459 g) ir Tūro livras (365,783 g) Prancūzijoje, Florencijos lira (339 g) ir kiti.

Kadangi ankstyvaisiais viduramžiais Europos ekonomiką tenkino smulkesnės vertės monetos, t. y. denarai (1/240 svaro vertės), soldai (1/20 svaro vertės) ir t. t., svaras buvo daugiau piniginės vertės išraiška, nei reali moneta. Svaras sidabro buvo gana sunkus, todėl jo monetizacija ilgai užtruko. Tik tada, kai XIII a. Europos pinigų apyvartoje pasirodė auksas (t. y. pereita prie bimetalinės sistemos), galėjo atsirasti svaro sidabro vertės pinigai, tačiau dažniausiai jie nebuvo vadinami nei svarais, nei livrais, nei liromis. Svaro monetizacija pirmą kartą įvyko Florencijoje, kur 1252 m. pradėtas kaldinti auksinis florinas. Jo aukso masė sudarė apie 3,5 g. (t. y. 1/96 Florencijos svaro, kuris buvo apie 339 g), ir pagal vertę atitiko svarą sidabro. Kuomet 1523 m. Florencija nustojo kaldinti florinus, juos pakeitė iš Venecijos kilę tos pačios aukso masės dukatai (čia kaldinti nuo 1284 m.), savo vertę daugiau ar mažiau pastovią išlaikę iki pat XIX a.

Florinas, o vėliau dukatas, netruko išplisti po visą krikščioniškąją Europą ir tapo svarbiausiu tarptautinio atsiskaitymo piniginiu vienetu. Jie buvo kaldinami ir naudojami kaip pinigas apie 150 Europos valstybių ir de facto tapo visos Europos bendra valiuta. Gana greitai iš florinų arba greta jų išsivystė ir tos pačios ar panašios vertės vietinės monetos: pvz., eskudas (Ispanijoje), guldenas (Šventojoje Romos imperijoje), zlotas (Lenkijoje ir Abiejų Tautų Respublikoje) ir pan. Prancūzijoje 1266 m. Liudvikas IX nukaldino auksinę monetą ekiu (pranc. écu d'or), kurios vertė atitiko vieną sidabrinį Tūro livrą, o 1360–1641 m. buvo kaldinamos vieno Tūro livro vertės auksinės monetos, vadinamos frankais.

Anglijoje pirmosios svaro vertės monetos nukaldintos 1489 m. Jos buvo auksinės (7.322 g aukso), ir vadintos soverenais. 1606 m. jas pakeitė auksinės monetos junitai (angl. Unite). Nuo 1662 m. Anglija neturėjo svaro vertės monetų, tačiau artimiausia savo verte svarui buvo auksinė ginėja (21 šilingas). Tik 1817 m. jų kaldinimas (atgaivinus sovereną) atnaujintas. Škotijoje ir Airijoje taip pat buvo kaldinamos svarų monetos.

Greta florinų ir dukatų atskirose šalyse kursavo ir smulkesnės vertės sidabrinės monetos. Tačiau dėl netolygaus šių monetų nuvertėjimo ir kintančio aukso-sidabro santykio, jų santykis su palyginus pastovaus kurso auksinėmis monetomis buvo nevienodas. Pvz., pačioje Florencijoje XIII a. florinas atitiko 1 sidabro lirą, tuo tarpu 1500 m. jis jau buvo vertas 7 sidabro lirų. Kai kuriose šalyse buvo siekiama palaikyti pastovų santykį tarp auksinio florino/dukato vertės ir vietinių sidabrinių monetų vertės. Pvz., Abiejų Tautų Respublikoje ilgą laiką fiksuotas santykis tarp sidabrinio grašio ir auksinio dukato (zloto) buvo 1:30.

Greta aukso monetų, kurios išlaikė nevienodą santykį su sidabriniais dinarais ir soldais, Europoje ilgainiui atsirado ir sidabriniai svarai bei liros, tačiau įvertinti ne pagal svorį ar vertę, o pagal nominalą. Tai buvo įmanoma tik po to, kai sidabriniai denarai ir soldai nuvertėjo. Išlaikant Karolingų pinigų sistemos principus, 20 soldų (šilingų) vertės monetas kartais irgi buvo priimta vadinti svarais, livrais ar liromis. Italijoje 1472 m. Venecijoje išleista Trono lira (ji turėjo 6,52 g sidabro). Netrukus atsirado Milano, Genujos, Sardinijos, Toskanos liros.

Decimalizacija ir nacionalinės valiutos

1775 m. Europoje prasidėjo pinigų decimalizacija, kurios metu nuo Karolingų pinigų sistemos buvo pereinama prie šiuolaikinės. Pirmoji decimalizaciją įvykdžiusi šalis buvo Prancūzija, kuri suskaidė franką į 100 dalių – santimų. Napoleono valdymo vykusių karų metu siekė decimalizaciją išplatinti Europoje.

1862 m. suvienytoji Italija lirą pavertė nacionaline valiuta ir ją decimalizavo: Italijos lira padalinta į 100 čentesimų. Kitos Apeninų pusiasalio valstybės (San Marinas, Vatikanas) taip pat įtvirtino lirą kaip savąsias nacionalines valiutas.

XIX a. Kipras ir Malta svaru (lira) savo valiutas pavadino Britanijos įtakoje. Tuo metu jos nebuvo decimalizuotos. 1971 m. Didžioji Britanija ir Airija vienos iš paskutiniųjų pasaulio šalių decimalizavo savo svarą, atsisakydamos nuo VIII a. išlikusios Svaro-šilingo-penso (Karolingų) sistemos. Svaras sterlingų ir Airijos svaras padalintas į 100 pensų. Kad atskirti nuo senųjų pensų, šiuos vadino „naujaisiais“. Tuo pat metu savo svarus decimalizavo ir Kipras bei Malta: Kipro svaras ir Maltos lira padalinti į 100 centų.

Paplitimas už Europos ribų

Svarus, livrus ir liras naudojančioms Europos valstybėms vykdant kolonizaciją, šios valiutos nuo XVIII a. buvo diegiamos kitose pasaulio šalyse. Prancūzija įdiegė livrą kaip vietinę valiutą Haityje (Haičio livras), Naujojoje Prancūzijoje.

Britų imperijos piniginė sistema, t. y. svaras, šilingas ir pensas, įdiegta daugybėje šalių: atskiros svaro ir pensų rūšys buvo kaldinamos Amerikos kolonijose, Karibuose, vėliau – Afrikoje. Netgi po dekolonizacijos kai kurios buvusios britų kolonijos išlaikė valiutas, vadintas svaru: iki šiol buvusios Britanijos kolonijos Egiptas, Sudanas ir Pietų Sudanas naudoja valiutas, vadinamas svarais.

1844 m. Turkija savo piniginį vienetą kurušą pakeitė į lirą ir ją decimalizavo: vieną lirą sudarė 100 kurušų. Byrant Osmanų imperijai, daug Artimųjų Rytų šalių perėmė lirą kaip savo piniginį vienetą. Tarp jų Sirija ir Libanas to pavadinimo valiutą naudoja iki dabar.

Italija lira pavadintas valiutas įdiegė savo kolonijose. Ji leido Somalio lirą (1925–1938), vėliau – Italijos Rytų Afrikos lirą (1936–1941). Pasibaigus Italijos okupacijai, Libijoje 1943–1951 m. naudota Tripolitanijos lira.