Naujoji Prancūzija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Naujoji Prancūzija (pranc. Nouvelle-France) buvo teritorija Šiaurės Amerikoje, kurią kolonizavo prancūzai XVI–XVIII amžiuje. Ji egzistavo nuo 1534 m., kai Žakas Kartjė atrado Šv. Lauryno upę, iki 1763 metų, kai regionas atiteko Jungtinei Karalystei. Didžiausias regionas buvo apie 1712 metus, prieš Utrechto sutartį, kai Naujoji Prancūzija buvo nusidriekusi nuo Niufaundlando iki Aukštutinio ežero ir nuo Hadsono įlankos iki Meksikos įlankos. Vėliau teritorija padalinta į 5 kolonijas: Kanadą, Akadiją, Hadsono Įlanką, Niufaundlandą ir Luizianą.

Nouvelle-France
Naujoji Prancūzija
nebėra
1534 – 1763
 

 

Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Naujoji Prancūzija
Location of Naujoji Prancūzija
Sostinė Kvebekas
Valdymo forma kolonija
Era Imperializmas
 - Įkūrimas 1534 m.
 - Padalinta tarp Britanijos ir Ispanijos 1763 m.
Kanados istorija
Šiaurės Amerikos indėnai
Naujoji Prancūzija
Kanada, Akadija
Britų Amerika > Britų Šiaurės Amerika:
Ruperto žemė, Niufaundlandas, Kvebekas (Kanada), Princas Edvardas, N. Brunsvikas, N. Škotija, Šiaurės Vakarų t., Britų Kolumbija
Dominijos:
Kanados, Niufaundlendo
Kanada nuo 1949 m.
Naujoji Prancūzija apogėjuje, 1712 m. prieš Utrechto taiką

Šaltiniai

redaguoti