Vikipedija

Liudvikas XV

Prancūzijos ir Navaros karalius
Liudvikas XV
Prancūzijos ir Navaros karalius
Louis XV of France.jpg
Žano Marsialio Fredu portretas, apie 1760 m.
Arms of the King of France.svg Burbonai
Prancūzijos karaliaus herbas
Prancūzijos karaliaus herbas
Gimė 1710 m. vasario 15 d.
Versalis
Mirė 1774 m. gegužės 10 d. (64 metai)
Versalis
Palaidotas (-a) Sen Deni bazilika
Tėvas Liudvikas, Burgundijos kunigaikštis
Motina Marija Adelaidė Savojietė
Sutuoktinis (-ė) Marija Leščinska
Vaikai Luiza Elžbieta
Ona Henrietė
Liudvikas Ferdinandas
(žr. kitus)
Prancūzijos ir Navaros karalius
Valdė 1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d.
Pirmtakas Liudvikas XIV
Įpėdinis Liudvikas XVI
Kiti titulai
Andoros princas
Valdė 1715–1774 m.
Pirmtakas Liudvikas XIV
Įpėdinis Liudvikas XVI
Žymūs apdovanojimai
Ordre du Saint-Esprit Chevalier ribbon.svg Ordre de Saint-Michel Chevalier ribbon.svg Ordre Royal et Militaire de Saint-Louis Chevalier ribbon.svg Order of the Golden Fleece ribbon bar.svg
Commons-logo.svg Vikiteka Liudvikas XV
Parašas
SignatureLouisXV.svg

Liudvikas XV (pranc. Louis XV, 1710 m. vasario 15 d. – 1774 m. gegužės 10 d.), žinomas kaip Liudvikas Mylimasis (pranc. Louis le Bien-Aimé) − Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs nuo 1715 m. rugsėjo 1 d. iki mirties. Liudviko XIV provaikaitis, jo vaikaičio Burgundijos kunigaikščio Liudviko sūnus. Karaliumi tapo penkerių metų, 1715–1723 m. už jį valdė regentas Pilypas II Orleanietis. 1726–1743 m. kaip ministras pirmininkas Prancūzijos karalystę valdė buvęs Liudviko auklėtojas kardinolas Andrė Herkulis de Fleri. Po jo mirties Liudvikas XV neskyrė vyriausiojo ministro ir įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžią.

Liuviko XV 59 metus (1715–1774) trukęs viešpatavimas buvo antras ilgiausias Prancūzijos istorijoje, pralenktas tik Liudviko pirmtako.

Regentystė ir ankstyvasis valdymasKeisti

 
Devynerių metų Liudvikas XV. Regento užsakytas portretas, 1719 m. (Žanas Rankas)

Liudvikas XV gimė 1710 m. vasario 15 d. Versalio rūmuose. Buvo Liudviko XIV provaikaitis ir Burgundijos kunigaikščio, „Mažojo Dofino“, ir jo žmonos Marijos Adelaidės Savojietės sūnus. 1712 m. mirus abiem jo tėvams ir vieninteliam išgyvenusiam broliui, penkerių metų Liudvikas po Liudviko XIV mirties (1715 m. vasario 1 d.) tapo karaliumi. Iki pilnametystės, tai yra 13 metų, jo vardu valdė regentas Pilypas II Orleanietis – Liudviko XV pirmtako Liudviko XIV brolio sūnus.[1] Liudvikas XV Reimso katedroje karūnuotas 1722 m. spalio 25 d. Netrukus, 1723 m. vasario 16 d., teisingumo patalo (pranc. Lit de justice)[a] ceremonijos metu Paryžiaus parlamente karalius paskelbtas pilnamečiu.[3] 1726 m., sekdamas savo pirmtako pavyzdžiu, panaikino pirmojo ministro pareigybę, bet valdžia vis vien atiteko jo auklėtojui, Andrė Herkuliui de Fleri, valdžiusiam iki pat mirties 1743 m.[4] Fleri vykdė taikią užsienio politiką: išvengta didesnių karų, išskyrus dėl Liudviko XV uošvio Stanislovo Leščinskio pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos sostą kilusio 1733–1738 m. ATR įpėdinystės karo.[5] Po jo Leščinskiui atiteko Prancūzijai jau ilgai grėsmę kėlusi Lotaringijos kunigaikštystė.[6][7]

SantuokaKeisti

Taip pat skaitykite – Marija Leščinska

1725 m. vedė nuversto Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Leščinskio dukterį Mariją Leščinską. Santuoka per įgaliotinį Strasbūro katedroje įvyko rugpjčio 15 d. Ceremonija rugsėjo 5 d. patvirtinta Fontenblo rūmų koplyčioje, dalyvaujant pačiam Liudvikui. Jaunąją lydėjo karaliaus siųsta madmuazelė de Klermon, daugybė karietų ir tarnų, tačiau Marijai Leščinskai sutikti nebuvo surengtos naujoms Prancūzijos karalienėms įprastos oficialios demonstracijos, diplomatiniai sutikimai ar pompastiškas priėmimas sostinėje.[8] 1727–1737 m. pora susilaukė 10 vaikų.[1]

Austrijos įpėdinystės karasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Austrijos įpėdinystės karas.

1740 m. spalio 29 d. pasiuntinys Liudvikui XV, medžiojusiam Fontenblo, pranešė apie Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio VI mirtį ir numatomą jo dukters Marijos Teresės įpėdinystę. Dvi dienas mąstęs karalius nusprendė nesikišti, nebent būtų nuspręsta išrinkti protestantą.[9] 1738 m. Prancūzija sutiko palaikyti Bavarijos kurfiursto Karolio VII pretenziją į imperatoriaus sostą, nors 1735 m. buvo pripažinusi Pragmatinę sankciją, sostą užtikrinusią Marijai Teresei.[10] Netrukus kilo Austrijos įpėdinystės karas, trukęs 1740–1748 m. Karą pabaigusia Acheno taika patvirtinta Pragmatinė sankcija ir pripažinta Marijos Teresės teisė į imperijos sostą.[11]

Vėlesnis gyvenimasKeisti

 
Liudviko XV portretas, 1748 m. (Morisas Kantenas de La Turas)

1743 m. sausį mirus Andrė Herkuliui de Fleri, karaliaus karo ministras jam parodė Liudviko XIV vaikaičiui Pilypui V rašytą laišką, kuriame šis jį skatino „nesileisti valdomam kitų, klausyti savo Tarybos, tačiau spręsti pačiam“.[12] Paklausęs pirmtako patarimo, Liudvikas ėmė valdyti asmeniškai.[5] Po Stanislovo Leščinskio mirties 1766 m. Abiejų Tautų Respublikos įpėdinystės karo metu įgyta Lotaringijos kunigaikštystė prijungta prie Prancūzijos ir pertvarkyta į generalitetą (pranc. généralité), valdomą karaliaus intendanto.[13]

Liudviko XV laikais klestėjo įvairios intrigos, karaliaus naudotos valdyti užsienio politiką – buvo įsteigta le Secret du roi („Karaliaus paslapties“) privačių diplomatinių ryšių sistema. Jo neveiksmingas valdymas sumenkino karaliaus galią ir paskatino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžią.[1]

Susirgęs raupais, Liudvikas XV 1774 m. gegužės 10 d. mirė Versalio rūmuose. Prancūzijos karalystės sostas atiteko Liudvikui XVI.[4][14]

Septynerių metų karasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Septynerių metų karas.
 
Liudviko XV meilužė Madam de Pompadur, 1756 m. (Fransua Bušė)

Po Austrijos įpėdinystės karo Acheno sutartimi įtvirtinta taika truko vos septynerius metus: (teisingai) manydamas, kad Prūsijos karalystę pulti ketina Austrija ir Rusija, karą 1756 m. rugpjūčio 29 d. peržengęs Saksonijos sieną pradėjo Frydrichas II, taip pat manęs, jog prie priešų prisidėti planuoja Saksonija ir Prancūzija. Prūsijos sustiprėjimo išsigandusios į karą Austrijos pusėje stojo Prancūzija, vėliau Rusija ir Švedija. Iš pradžių karas buvo nepalankus Prūsijai, bet 1762 m. mirus Rusijos imperatorei Jelizavetai į sostą atėjęs Petras III pasitraukė iš karo ir palengvino Prūsijos padėtį. Jį nuvertusi Jekaterina II laikėsi neutraliteto. Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo sudaryta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Sutartis numatė taiką status quo ante bellum[b] sąlygomis ir nenulėmė jokių teritorinių pokyčių.[15]

„Po mūsų – nors ir tvanas“Keisti

Liudvikui XV ar Madam de Pompadur dažnai priskiriama frazė „Po mūsų – nors ir tvanas“ (pranc. Après nous, le déluge). Tačiau šis sakinys paprastai pristatomas be konteksto: kalbėdamas apie „tvaną“, karalius turėjo omenyje ne revoliuciją, o Halio kometą, kurios pasirodymas buvo pranašaujamas 1757 m. Manyta, jog ši kometa sukėlė Tvaną, minimą Biblijoje. Biografo Mišelio Antuano teigimu, tai tebuvo karaliaus mokslinį išsilavinimą parodęs juodasis humoras. Kometai pro Žemę praskriejus 1759 m. balandį ji sulaukė daug dėmesio ir nerimo, bet jokio potvynio visgi nesukėlė.[16]

Šeima ir vaikaiKeisti

 
Marija Leščinska su sūnumi Liudviku, Prancūzijos dofinu, apie 1730 m. (Aleksi Simonas Belis)

1725 metų rugsėjo 5 d. Liudvikas vedė 7 metais vyresnę Mariją Leščinską, nuversto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio dukterį. Jie kartu susilaukė 10 vaikų:

  • Marija Luiza Elžbieta (1727 m. rugpjūčio 14 d. − 1759 m. gruodžio 6 d.)
  • Henrietė Ona (1727 m. rugpjūčio 14 d. − 1752 m. vasario 10 d.)
  • Marija Luiza (1728 m. liepos 28 d. − 1733 m. vasario 19 d.)
  • Liudvikas Ferdinandas (1729 m. rugsėjo 4 d. − 1765 m. gruodžio 20 d.)
  • Pilypas (1730 m. rugpjūčio 30 d. − 1733 m. balandžio 7 d.)
  • Marija Adelaidė (1732 m. kovo 23 d. − 1800 m. vasario 27 d.)
  • Viktorija Luiza Marija Teresė (1733 m. kovo 11 d. − 1799 m. birželio 11 d.)
  • Sofija Pilypa Elžbieta Justina (1734 m. liepos 27 d. − 1782 m. kovo 3 d.)
  • Marija Teresė Felicija (1736 m. gegužės 16 d. − 1744 m. rugsėjo 28 d.)
  • Luiza Marija (1737 m. liepos 15 d. − 1787 m. gruodžio 23 d.)

Liudvikas su įvairiomis meilužėmis taip pat susilaukė daugelio nesantuokinių vaikų (pavainikių), tačiau kiek – nežinoma.

HerbasKeisti

Liudviko XV herbas
 

Naudotas

1715–1774 m.

Papuošalas

Prancūzijos karaliaus karūna

Šalmas

Atviras auksinis šalmas su mėlyna ir auksine skraiste

Skydai

Kairiajame mėlyname skyde pavaizduotos trys auksinės lelijos (Prancūzijai), dešiniajame raudoname skyde pavaizduota auksinė sukryžiuota ir skydą juosianti grandinė (Navarai)

Skydininkai

Skydus laiko du angelai. Kairysis angelas laiko Prancūzijos herbinę vėliavą ir dėvi apsiaustą su tuo pačiu herbu. Dešinysis angelas taip pat laiko Navaros herbinę vėliavą ir tokį patį apsiaustą. Abu stovi ant debesų

Devizas

Ant mėlynos juostos auksinėmis raidėmis užrašytas Prancūzijos karo šūkis „MONTJOIE SAINT DENIS“

Ordinai

Skydai apjuosti Šv. Mykolo ordino grandine (centre) ir Šventosios Dvasios ordino grandine (išorėje)

Kiti elementai

Pačiame viršuje auksinėmis lelijomis apkaustytas paviljonas su karaliaus karūna. Nuo paviljono leidžiasi mėlyna mantija, nuklota auksinių lelijų

Vėliava

  Prancūzijos karaliaus vėliava

GalerijaKeisti

  • Liudviko XV vedamos kariuomenės pergalė Fontenua mūšyje, 1747 m. (Pjeras Lenfanas)

  • „Liudvikas XV pristato taiką Europai“, 1730 m. (Lorano Karo graviūra pagal Fransua Lemuaną)

  • Liudvikas paskutiniais savo gyvenimo metais, 1773 m. (Fransua Huberas Druė)

  • Liudviko XV Versalio soduose 1762–1768 m. pastatytas Mažasis Trianonas (architektas Anžas Žakas Gabrielis)

IšnašosKeisti

Pastabos

  1. ↑ Lit de justice (liet. Teisingumo patalas) – išskirtinė Paryžiaus parlamento sesija, kurioje karalius kreipėsi į parlamentą. Atvykus karaliui negaliojo jokia magistratų valdžia – taip įtvirtinti dekretai ir privilegijų raštai, kuriuos parlamentas buvo atsisakęs priimti. Pavadinimas kilo iš patalo, ant kurio ceremonijos metu sėdėjo karalius.[2]
  2. ↑ Status quo ante bellum (lot.) – padėtis, buvusi prieš karą.

Šaltiniai

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Louis XV“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-04. 
  2. ↑ „Parlement“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-04. 
  3. ↑ Bernier, 1984, pp. 42–43
  4. ↑ 4,0 4,1 Kasperavičius, Algis. „Liudvikas XV“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-04. 
  5. ↑ 5,0 5,1 „André Hercule de Fleury“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-05. 
  6. ↑ „The Polish Question as a Political Issue within Philosophical Dispute: Leszczyński versus Rousseau“ (pdf). Oriens Aliter. Journal for Culture and History of the Central and Eastern Europe. 2014. Nuoroda tikrinta 2023-02-05. 
  7. ↑ Bernier, 1984, p. 81
  8. ↑ Latour, Louis Thérèse (1927). Princesses Ladies and Salonnières of the Reign of Louis XV. Translated by Clegg, Ivy E. London: Kegan Paul, Trench, Trubner & Co. p. 9–10. 
  9. ↑ Antoine, 1989, p. 301
  10. ↑ Black, James (1999). From Louis XIV to Napoleon: The Fate of a Great Power. Routledge. p. 82. ISBN 978-1-85728-934-3. 
  11. ↑ „Austrijos įpėdinystės karas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-05. 
  12. ↑ Antoine, 1989, p. 354
  13. ↑ „Lorraine“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-05. 
  14. ↑ Bernier, 1984, p. 249
  15. ↑ „Septynerių metų karas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-05. 
  16. ↑ Antoine, 1989, pp. 740–741

LiteratūraKeisti

NuorodosKeisti

Karališkieji titulai
Anksčiau valdė
Liudvikas XIV 		Prancūzijos ir Navaros karalius
1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d. 		Po to:
Liudvikas XVIII
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Liudvikas_XV&oldid=6907036"