Atverti pagrindinį meniu

Austrijos įpėdinystės karas

Valstybės, dalyvavusios Austrijos įpėdinystės kare: mėlynai pažymėta Austrija ir jos sąjungininkės, žaliai – jos priešininkės
Fontenoy mūšis

Austrijos įpėdinystės karas – karas dėl Šventosios Romos imperatoriaus Karolio VI vyresniojo dukters Marijos Terezės teisės paveldėti Habsburgų dinastijos valdas. Karas vyko Europoje ir Šiaurės Amerikoje, į jį įsitraukė beveik visos Europos valstybės, tačiau po karo įvyko tik nedideli teritoriniai pokyčiai.

PradžiaKeisti

Karas prasidėjo 1740 metais, spalio 20 dieną mirus Karoliui VI. Pagal Pragmatinę sankciją Marija Terezė turėjo paveldėti Vengriją, Bohemiją (Čekiją), Austriją ir kitas žemes, o jos vyras Francas Steponas turėjo tapti imperatoriumi. Tačiau Prūsijos valdovas Frydrichas II nesutiko su Pragmatine sankcija ir 1740 m. gruodžio 16 d. įsiveržė į Austrijos valdomą Sileziją. Vėliau į karą prieš Austriją įsitraukė Prancūzija, Ispanija, Saksonija, Švedija ir Bavarija. Austriją palaikė Anglija ir Jungtinės Nyderlandų Provincijos, o vėliau ir Rusija, kurios įsikišimas paspartino taikos sudarymą

PasekmėsKeisti

1742 metais Austrija atidavė Prūsijai Sileziją, bet išstūmė buvusius Prūsijos sąjungininkus iš Bohemijos ir 1743 metais įsiveržė į Bavariją. Po šių žingsnių Prūsija vėl įsitraukė į karą, pradėdama II Silezijos karą ir įsiverždama į Bohemiją. 1745 metais mirė imperatorius Karolis VII, jo sūnus Maksimilianas sutiko remti Marijos Terezės vyrą rinkimuose į imperatorius su sąlyga, kad austrai gražins užimtas Bavarijos žemes, tais pačiais metais užbaigtas Silezijos karas, dar kartą patvirtinant Silezijos atitekimą Prūsijai.

PabaigaKeisti

Karas baigėsi 1748 m. spalio 18 d., pasirašant Aacheno taiką, pagal kurią patvirtinta Franco Stepono teisė į imperatoriaus sostą, bet austrai neteko Silezijos ir žemių Italijoje (Parmos, Pjančenzos ir dalies Milano kunigaikštystės). Karo metu Austrija buvo susilpninta, tuo tarpu Prūsija po karo gerokai sustiprėjo.


 

Vikiteka