Šventosios Romos imperijos imperatorius
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šventosios Romos imperijos imperatorius (vok. Römisch-deutscher Kaiser, lot. Romanorum Imperator) buvo renkamas monarchas[1] valdantis visą Šventąją Romos imperiją – Centrinės Europos valstybę, kuri egzistavo nuo viduriniųjų amžių iki ankstyvosios šiuolaikinės epochos. Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankijos karalystės valdant Karoliui Didžiajam. Pirmuoju Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo Saksonijos karalius imperatorius Otonas I. Jį 962 m. vasario 2 d. imperatoriumi karūnavo popiežius Jonas XII, nors pati imperija buvo pradėta vadinti Šventąja Romos imperija tik vėliau. Šventosios Romos imperatoriai buvo popiežiaus karūnuojami iki XVI a. Paskutinis imperatorius Pranciškus II atsižadėjo sosto 1806 m. Napaleono karo metu, ir imperija nustojo egzistavusi.
Žodis „Romos“ imperatoriaus titule atspindėjo translatio imperii (valdymo perdavimo) principą, pagal kurį Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo laikomi paveldėtojais Vakarų Romos imperijos imperatorių titulo, į kurį niekas Vakaruose nepretendavo po Julijaus Nepočio mirties 480 m.
Šventosios Romos imperijos įkūrimasKeisti
Valdant Otonui I (912–973) didžioji dalis buvusio Karolingų valdytos Rytų Frankijos karalystės tapo Šventąja Romos imperija. Vokiečių kunigaikščiai vieną iš savo tarpo išrinkdavo Vokietijos karaliumi, kurį po to imperatoriumi karūnuodavo popiežius. Paskutinis popiežiaus karūnuotas imperatorius buvo Karolis V. Visi vėlesni imperatoriai teisiškai buvo išrinktieji imperatoriai, paprastai vadinti tiesiog imperatoriais.
Konfliktas su popiežiaisKeisti
Imperatorius titulas buvo svarbus ir tuo, kad jis reiškė, kad jo turėtojas yra Katalikų bažnyčios gynėjas. Viduriniaisiais amžiais augant popiežių galiai popiežiai ir imperatoriai pradėjo konfliktuoti dėl bažnyčios administravimo. Geriausiai žinomas ir aštriausias konfliktas buvo žinomas kaip „Kova dėl investitūros“, vykęs XI a. tarp imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII.
PaveldėjimasKeisti
Karaliaus titulo paveldėjimas priklausė nuo įvairių prieštaringų veiksnių. Rinkimų buvimas rodo, kad Vokietijos karaliaus buvo paveldimas tik iš dalies, skirtingai nuo Prancūzijos karaliaus titulo. Paprastai valdžia likdavo tai pačiai dinastijai, kol giminėje nelikdavo vyriškos lyties atstovų.
Dalis mokslininkų mano, kad rinkimai dažniausiai būdavo naudojami tik sprendžiant konfliktus, kai dinastinio paveldėjimo taisyklės būdavo neaiškios. Rinkimų proceso buvimas reiškė, kad pirmieji kandidatai turėdavo daryti tam tikras nuolaidas, kad rinkikus išlaikytų savo pusėje. Tai buvo vadinama (vok. Wahlkapitulationen) 'rinkimų kapituliacija'.
Pagal 1356 m. aukso bulę Rinkikų tarybą sudarė septyni kunigaikščiai (trys arkivyskupai ir keturi kunigaikščiai pasauliečiai). Ši taisyklė galiojo iki 1648 m., kuomet po Trisdešimties metų karo prireikė tarybą papildyti dar vienu rinkiku, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp protestantų ir katalikų grupuočių imperijoje. Taryba dar vienu rinkiku buvo papildyta 1690 m. 1803 m., likus trejiems metams iki imperijos išformavimo, visa rinkėjų taryba buvo pergrupuota.
Po 1438 m. Habsburgai ir Habsburgai Lotaringai išlaikė karaliaus titulą savo rankose, išskyrus vieną išimtį – Imperatorių Karolį VII, priklausiusį Vitelsbachų dinastijai. Maksimilijonas I (buvęs imperatoriumi 1508–1519 m. ir jo pasekėjai nebekeliaudavo į Romą, kad ten popiežius juos karūnuotų kaip imperatorius. Nuo tada imperatoriai buvo išrinktieji Romos imperatoriai (vok. Erwählter Römischer Kaiser). Vienintelis imperatorius Karolis V buvo popiežiaus karūnuotas, o iki tos karūnacijos irgi buvo išrinktasis imperatorius.
Keisti
Imperatoriai buvo karūnuojami specialioje ceremonijoje, tradiciškai vykdytoje Popiežiaus Romoje, naudojant imperatoriaus regalijas. Be šios karūnacijos Vokietijos karalius, nežiūrint turimų valdovo galių, negalėjo vadintis imperatoriumi. 1508 m. Popiežius Julijus II leido Maksimilijonui I naudoti imperatoriaus titulą be karūnacijos Romoje, Jo titulas buvo kvalifikuotas kaip (lot. Electus Romanorum Imperator) 'išrinktasis romėnų imperatorius'. Maksimilijono įpėdiniai perėmė tą patį titulą, kurį jie paprastai naudodavo tapę vieninteliais Šventosios Romos imperijos valdovais. Pirmasis Maksimilijono I įpėdinis Imperatorius Karolis V buvo paskutinysis Šventosios Romos imperijos imperatorius, kuris buvo popiežiaus karūnuotas imperatoriumi.