Karaliaučiaus pilis
Karaliaučiaus pilis (vok. Königsberger Schloss) – viena iš pagrindinių Vokiečių ordino pilių, pastatyta Kryžiaus karų metu kryžiuočių okupuotoje Senovės Prūsijos Sembos žemėje, Priegliaus upės žiotyse 1255 m., davusi pradžią Karaliaučiaus miestui. 1312–1525 m. joje rezidavo ordino didysis maršalas, 1457–1525 m. – didysis magistras.
.JPG)
Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, per antivokiškos koalicijos sąjungininkų antpuolius degė ir buvo labai apgriauta. Panaudojant sprogmenis galutinai nugriauta 1967 m. ir dalyje jos teritorijos 1970 m. buvo pradėtas statyti Tarybų namo administracinis pastatas, kuris tapo neoficialiu tarybinio ir rusiškojo Karaliaučiaus, dabar oficialiai vadinamo Kaliningradu, simboliu.
Istorija redaguoti
1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Čekijos karalius Pšemislas Otokaras II, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį. Karaliaus garbei pilis, o vėliau ir prie jos išsiplėtęs miestas pavadintas Kionigsbergu. Pirmasis pilies komtūras – Burhardtas von Hornhausenas.
Pilis stovėjo Priegliaus dešiniojo kranto aukštumoje, apie 8 km į rytus nuo upės žiočių, netoli Aistmarių. Buvo apjuosta ąžuolų kamienų tvora, sutvirtinta lauko akmenimis bei žemių pylimu. 1257 m. pradėta statyti mūrinė pilis, kuri vėliau daug kartų plėsta ir perstatinėta. XIV a. viduryje stačiakampį apie 100 m pločio ir 160 m ilgio pilies kiemą juosė mūrinė siena su 9 masyviais bokštais ir kalėjimu. Kiemo vakariniame gale stovėjo konventas – Vokiečių ordino riterių, kurių iš pradžių buvo 36, buveinė, vidinė gynybinė citadelė. Tarp konvento ir pilies sienos, pietvakarinėje dalyje pastytas 84 m aukščio bokštas. Kiemo pakraščiuose buvo įrengtos patalpos kryžininkams, arklidės, maisto sandėliai.
Pilį per 1260–1274 m. Didįjį prūsų sukilimą 1262 m. pradžioje puolė Herkaus Manto vadovaujami prūsų sukilėliai. Tačiau Karaliaučiaus apgultis baigėsi nesėkmingai. XIV–XV a. pradžioje įgula rengė žygius į Lietuvą. 1454–1455 m. per Trylikametį karą su Lenkija (1454–1466 m.) Karaliaučiaus pilį buvo užėmę ir labai apgriovę Senamiesčio gyventojai.
Karaliaučiaus pilis po Marienburgo pilies tapo didžiausia Prūsijoje Vokiečių ordino pilimi. 1312–1525 m. joje rezidavo didysis ordino maršalas, 1457–1525 m. – didysis ordino magistras. 1457 m. ordino sostinė iš Marienburgo buvo perkelta į Karaliaučių.
1541 m. sprogus parako statinėms, sugriuvo didelė Karaliaučiaus pilies dalis. Pilis buvo perstatyta. Prūsijos kunigaikščio Albrechto laikais (1525–1568 m.) pilis paversta puošniais rūmais. Buvusio konvento vietoje, pilies vakariniame šone 1594 m. pastatyta renesansinė bažnyčia įgulai, vakarinė siena iš išorės paremta kontraforsais, kampuose pastatyti apvalūs bokštai. Bažnyčioje buvo vainikuojami Prūsijos karaliai, vėliau įšventinami evangelikų kunigai, tarp jų 1743 m. spalio 21 d. čia buvo įšventintas Kristijonas Donelaitis.[1] Rytinė dalis 1712 m., o šiaurės rytų korpusas 1810 m. perstatyti baroko stiliumi.[2] Pilyje susiliejo gotika, renesansas, barokas, rokoko stiliai, tačiau ji turėjo savo veidą. Didžiausia pilies salė (Moskowitersaal) buvo 83 m ilgio ir 18 m pločio.
Nors Prūsijos oficiali sostinė buvo Berlynas, pilyje buvo vainikuojami Prūsijos kunigaikščiai. 1701 m. vainikuotas pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I Vilhelmas. Pilyje veikė Prūsijos muziejus, turėjęs daugiau, kaip 240 000 archeologijos radinių kolekciją. Pilyje buvo ir Karaliaučiaus archyvas – Prūsijos slaptasis valstybinis archyvas, miesto paveikslų galerija, buvo turtinga kunigaikščio Albrechto biblioteka. Nuo 1941 m. pabaigos buvo saugomas Gintaro kambarys.
Pilis buvo smarkiai apgriauta per 1944 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. Didžiosios Britanijos ir JAV aviacijos bombardavimus ir per 1945 m. balandžio mėn. TSRS kariuomenės puolimą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. viduryje dar stovėjo didysis bokštas bei dalis sienų, o pilies viduje buvo nepažeistų patalpų. Dalį pilyje esančių vertybių spėta išgabenti, kitos dingo. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo pilies teritorija kasinėta. Pilis kaliningradiečių pamažu buvo naikinama, bet iki 1956 m. sienos, dalis bokšto išliko.
Karaliaučiaus pilies sienos, bokštai ir kitos patalpos TSKP generalinio sekretoriaus L. Brežnevo, TSRS vyriausybės, Kaliningrado srities ir Karaliaučiaus miesto valdžios nurodymu, nepaisant studentų ir inteligentijos protestų, 1967 m. buvo išsprogdinta. Pašalinus liekanas ir Kaliningrado srities TSKP pirmojo sekretoriaus Konovalovo nurodymu nukasus apie 8 m kalvos, pilies vietoje 1978 m. įrengta pagrindinė aikštė, jos rytiniame gale pradėtas statyti Tarybų namo administracinis pastatas. Jo statyba 9-ame dešimtmetyje buvo sustabdyta, tačiau baigta 2006 m. Šiuo metu pastate įrengtas verslo centras.
Nuo 2001 m. pilies teritorijoje vykdomi Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ finansuojami tyrimai, kurių metu 2005 m. birželio mėn. buvo rasta sidabrinė dėžė su medaliais ir amuletais iš muziejaus kolekcijos. Rusijos prezidento V. Putino paliepimu rengiamas ir pilies atstatymo projektas.
2015 m. regiono valdžia surengė tarptautinį architektūros konkursą „Miesto širdis“, kad būtų sukurta Karaliaučiaus istorinio centro – Karalių kalvos ir aplinkinės teritorijos – plėtros koncepcija. Per konkursą taip pat buvo svarstomos galimybės atstatyti pilį.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 178 p. ISBN 9986-830-82-6.
- ↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Karaliaučiaus pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 406 psl.
- ↑ „Gubernatorius: Karaliaučiaus karališkoji pilis nebus atstatoma“. 15min. Nuoroda tikrinta 2018-06-16.
Literatūra redaguoti
- Adolf Boetticher, Die Bau- und Kunstdenkmäler frt Provinz Ostpreussen, H. 7., Königsberg, Königsberg, Teichert, 1897
- Friedrich Lahrs, Das Königsberger Schloss, Stuttgart, Kohlkammer, 1956
- Dehio-Handbuch der Kunstdenkmäler West- und Ostpreussen. Die ehemaligen Provinzen West- und Ostpreussen (Deutschordensland Preussen) mit Bütower und Lauenburger Land, bearb. von Michael Antoni, München; Berlin, Dt. Kunstverl., 1993, ISBN 3-422-03025-5
- Prusy Wschodnie – dokumentacja historycznej prowincji. Zbiory fotograficzne dawnego Urzędu Konserwatora Zabytków w Królewcu = Ostpreussen – Dokumentation einer historischen Provinz. Die photographische Sammlung des Provinzialdenkmalamtes in Königsberg, oprac. i red. bazy danych Jan Przypkowski, Warszawa, Instytut Sztuki PAN, [2006], ISBN 83-89101-44-0
