Vikipedija

Prūsų kalba

Prūsų kalba
Prūsiskan[1]
Kalbama-
Kalbančiųjų skaičiusRekonstruotą bendrinę kalbą raštu vartoja ~10 žmonių, skaito ir domisi ~30[reikalingas šaltinis]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
 Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė)
  Baltų prokalbė
   Vakarų baltų kalbos
    Prūsų kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Kalbos kodai
ISO 639-1-
ISO 639-2bat
ISO 639-3prg
SILprg

Prūsų kalba (Prūsiskan[1]) – vakarų baltų kalba, kuriai artimiausia buvo jotvingių kalba. Kilo iš baltų prokalbės. Prūsų kalba galutinai išnyko, manoma, XVIII a. pradžioje.[2]

Prūsiškai buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės rytuose). Spėjama, kad I–III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę gotai. VIII a. buvo šios prūsų gentys: pamedėnai (Pamedė), pagudėnai (Pagudė), varmiai (Varmė), notangai (Notanga – Herkaus Manto, prūsų sukilėlių vado gimtinė), bartai (Barta), sembai (Semba – gintaro kraštas), nadruviai (Nadruva – čia XVIII a. gyveno Kristijonas Donelaitis), skalviai (Skalva). Prūsų gyventa ir Kulmo žemėje.

Prūsų vardas pirmąkart minimas Bavarų Geografo „Šiaurinio Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašyme“ (IX a.). Ten užrašytas krašto vardas Bruzi („Bruzi plus est undique…“). Enchiridiono forma „prūsiskan“ frazėje „en prūsiskan tautan“ „prūsiškame krašte“ (III 17) rodo, kad buvo etnonimas „prūsas“. Tad kraštas pačių prūsų galėjo būti vadinamas *Prūsā „Prūsija, Prūsa“. Šis vardas galėjo atsirasti iš upėvardžio *Prūsā. Dabar vartojama lytis Prūsija – aplotynintas Prūsos variantas.

Manoma, kad prūsų (bei jotvingių) kalba ėmė formuotis apie V a. pr. m. e., kai atskilo nuo centrinio baltų arealo tarmių. Prūsų kalba turi daug bendrų bruožų su kitomis baltų kalbomis (fonetikos, gramatinės struktūros ir t. t.). Tačiau būdama archajiškesnė už kitas baltų kalbas, ji išlaikė daug dalykų, kurie lietuvių ir ypač latvių kalbose neseniai pakeisti. Prūsų kalba yra artimesnė lietuvių kalbai nei latvių.

Ryškesnės prūsų kalbos ypatybės

redaguoti
 
Prūsų katekizmas, išleistas Karaliaučiuje 1545 m. (antras leidimas)

Kirčiavimas ir fonetika

redaguoti

Prūsų kalboje, kaip ir lietuvių, buvo laisvas kirtis, dažnai kirčio vieta sutapo su lietuvių kalbos žodžių kirčio vieta, nors būta ir skirtumų. Priegaidėmis prūsų kalba daugiau sutapo su latvių kalba ir skyrėsi nuo lietuvių kalbos. Prūsų akūtinė priegaidė, kaip ir latvių (taip pat slavų), buvo kylanti, o lietuvių krintanti; cirkumfleksinė priegaidė prūsų, kaip ir latvių (taip pat slavų), buvo krintanti, o lietuvių kylanti. Prūsų ir latvių priegaidžių tarimo būdas – senoviškesnis.

Prūsai išlaikė senąjį dvibalsį ei, o lietuvių ir latvių kalbose kirčiuotas jis palaipsniui virto ie: pr. Deiws, liet. Dievas, latv. Dievs; pr. deinan, liet. dieną, latv. dienu ir kt. Junginiai dj, tj, kurie lietuvių kalboje virto afrikatomis dž, č, latvių – šnypščiamaisiais priebalsiais ž, š, prūsų kalboje, atrodo, buvo virtę minkštaisiais d, t : pr. median „miškas“, lie. dial. medžias „t. p.“, la. mežs „t. p.“ Minkštieji priebalsiai g', k' prūsų kalboje išlaikyti kaip ir lietuvių, o latviai juos yra pakeitę: pr. gerwe, liet. gervė, latv. dzērve ir kt. Tačiau prūsų kalba, kaip ir visos kitos geriau paliudytos mirusios baltų kalbos bei latvių kalba (visų slavų kalbos – tai pat), senesniuosius priebalsius š, ž yra pavertusios s, z. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba iš visų sateminių kalbų (indoiranėnų satem – „šimtas“) išsiskiria minėtuoju fonetiniu archajiškumu. O praslavų, baltų ir kitų tam tikro arealo kalbų pučiamieji priebalsiai š, ž savo ruožtu yra kilę iš indoeuropiečių prokalbės minkštųjų k, g (žr. satemizacija ir kentuminės kalbos – iš sen. lotynų centum [sk. kentum] – „šimtas“). Mišrieji dvigarsiai an, en, in, un prūsų kalboje išlaikyti visose pozicijose, lietuvių kalboje – tik prieš sprogstamuosius priebalsius, o latvių kalboje visur pakitę: pr. rancko, liet. ranka, latv. ruoka; pr. naktin, liet. naktį, latv. nakti ir kt.

Morfologijos ypatybės

redaguoti

Prūsų kalboje buvo išlikusių bevardės giminės daiktavardžių: pr. assaran [azaran], liet. ežeras, latv. ezers; pr. meltan, liet. miltai, latv. milti ir kt. Prūsai išlaikė senąją o kamieno vardažodžių vns. kilm. galūnę -as, o latviai ir lietuviai turi kitą galūnę: pr. Deiw-as, liet. Diev-o, latv. Diev-a; pr. swynt-as, liet. švent-o, latv. svēt-a. Taip pat o kamieno būdvardžiai prūsų kalboje dgs. vard. turi tą pačią galūnę -ai kaip ir daiktavardžiai: pr. mīl-ai, liet. miel-i, latv. mīļ-i; pr. tickr-ai, liet. tikr-i. Pasitaiko ir galūnė -ei: pr. wert-ei, plg. liet. vert-ie-ji, latv. vērt-ie. Manoma, kad tiek -ei, tiek -ai yra antrinės, įvardinės kilmes galūnės.

Prūsų kalbos skaitvardžiai, išskyrus vieną kitą, nesiskiria nuo lietuvių ir latvių skaitvardžių, bet gerokai skiriasi įvardžiai bei jų linksniavimas.

Prūsų kalboje būta tarmių. Tai atspindi prūsų kalbos paminklai. Elbingo žodynėlis parašytas pamedėnų tarmės pagrindu, o visi trys katekizmai remiasi Sembos tarme. Iš šių tekstų galima spręsti, kad pamedėnai buvo išlaikę sveikus ilguosius ī, ū, tuo tarpu sembai juos buvo sudvibalsinę į ej/ij, ui. Sembai, atrodo, buvo išlaikę sveiką ā (kaip dauguma latvių), o pamedėnai jį buvo susiaurinę į o (kaip dalis lietuvių), plg. III katekizmo brāti „brolis“ ir Elbingo brote „t. p.“

Kryžiuočių ordinui XIII a. užkariavus prūsus (1230–1283), prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai išnyko maždaug didžiojo maro metu (apie XVIII a. pradžią). Lietuvių kalboje yra du ryškesni prūsų kalbos skoliniai: malūnas ir savaitė.

XIX amžiuje, susikūrus lyginamajai kalbotyrai, prūsų kalbą tyrė daugiausia vokiečiai. Tačiau labiausiai prūsistikai nusipelnė baltų tautų kalbininkai – du didieji baltistai Janis Endzelynas (Endzelīns) ir Kazimieras Būga, įvairius prūsų kalbos dalykus nagrinėję ir aptarę daugybėje studijų ir straipsnių. Tie ir kiti jų darbai yra išleisti rinktiniuose raštuose. Didžiausias šių dienų prūsistas yra akademikas Vytautas Mažiulis, kuris naujai išleido visų žinomų prūsų kalbos paminklų šaltinius, parengė jų akademinį leidimą su vertimu į lietuvių kalbą ir komentarais, taip pat parašė keturių tomų prūsų kalbos etimologijos žodyną, kuriame prūsų kalbos medžiaga susiejama ne tik su baltų, bet ir su kitų indoeuropiečių kalbų faktais, išleido prūsų kalbos istorinę gramatiką, taip pat parašė daug straipsnių įvairiais prūsistikos klausimais.

Kalbos paminklai

redaguoti
 
Bazelio epigrafas

Prūsų kalbos paminklai, nors ir negausūs, bet senesni už lietuvių ir latvių. Pagrindiniai išlikę kalbos paminklai:

  • Seniausias išlikęs prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas – vadinamasis Bazelio tekstelis, kurį Bazelio universiteto bibliotekoje 1973 metais surado Viskonsino (JAV) universiteto profesorius S. C. McCluskey. Tai dviejų eilučių eleginis distichas, kurį vienas studentas ironizuodamas įrašė kitam studentui (XIV a. vidurys);
  • Elbingo žodynėlis (802 vokiečių ir prūsų kalbų žodžiai), kurio nuorašas apie 1400 m. darytas Marienburge iš originalo (XIII a. pab. – XIV a. pr.) ar jo nuorašo;
  • Simono Grūnavo žodynėlis (100 žodžių), XVI a. pr.;
  • 1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai);
  • Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, taip pat išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šį katekizmą išvertė Pabėčių (dab. Romanovo 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) klebonas Abelis Vilis, kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas (Paul Megott), dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaidžių vietą. Taigi, šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.

Prūsų kalbos būdvardžių galūnė -ai, kaip ir lietuvių kalbos I linksniuotės daiktavardžių -ai, yra įvardinės kilmės, tačiau kito vokalizmo laipsnio, nei lietuvių kalbos būdvardžių, plg. liet. balt-ie-ji, kur ie iš ei. Dėl ei ir ai kaitos: l-ei-sti (leido) ir l-ai-da, ž-ei-sti (žeidė) ir ž-ai-zda. Taigi tiek prūsų būdvardžių, tiek lietuvių I linksniuotės daiktavardžių bei I linksniuotės būdvardžių galūnės ai/ie(ei) yra įvardinės kilmės.

Kalbos atkūrimas

redaguoti
    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 
Prūsų neofolklorinė grupė „Kellan“ 2018 m. festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, remiantis lyginamąja istorine baltų kalbotyra, paliudyta senosios kalbos leksika, V. Mažiulio nustatytu prūsų kalbos leksikos santykiu su kitomis baltų kalbomis ir su slavų kalbomis, žodžių daryba, taip pat istorine lokaline buv. Rytų ir Vakarų Prūsijos leksika bei moderniais internacionalizmais, pavyko atkurti prūsų kalbos gramatinę sandarą ir patrigubinti žodyną (šiuo metu apie 7000 žodžių, kurie eksperimento dalyvių ir toliau pildomi). 2006-ųjų vasario mėnesį įkurtas virtualus diskusijų forumas prūsiškai Archyvuota kopija 2007-11-02 iš Wayback Machine projekto.. 2007 m. Pasaulio lietuvių centras Kaune išleido pirmąją knygą dabartine prūsų kalba. Dabar prūsų kalba sparčiai plinta. 2009 m. SIL International rekonstruotą prūsų kalbą paskelbė gyva.[3]

Mokslinio kalbos atkūrimo principai išdėstyti straipsnyje Palmaitis L. Linguistic principles of the recovery of Old Prussian / Western Balts: A historical perspective, Humanities and Social Sciences Latvia, 3 (49) / 2006, p. 44 – 67 (žr. ankstesnę elektroninę versiją Archyvuota kopija 2017-11-07 iš Wayback Machine projekto.).

Kalba atkurta ir standartizuota paliudytos sembų tarmės pagrindu. Atkurtąja kalba laisvai bendrauja keli žmonės Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, raštu vartoja arti 10 žmonių, skaito ir domisi – keliasdešimt žmonių.[reikalingas šaltinis] Dalyvių skaičius nuolat auga, daugiausia Varmijoje-Mozūruose Lenkijoje bei Karaliaučiaus srityje. Pastaruoju metu[kada?] pagyvėjo susidomėjimas Lietuvoje.[1] Archyvuota kopija 2007-01-06 iš Wayback Machine projekto. Vokietijoje įkurta organizacija „Tolkemita“ taip pat bandė atkurti prūsų kalbą, kviesdami V. Mažiulį ir V. Toporovą.[4]

Prūsų kalbos abėcėlė

redaguoti

Dabartinė prūsų kalba turi 29 abėcėlės raides:[5]

Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
1 A a a [ ɑ ]
2 Ā ā ā [ ɑː ]
3 B b bē [ b ]
4 C c cē [ t͡s ]
5 D d dē [ d ]
6 E e e [ ɛ ] [ æ ]
7 Ē ē ē [ ɛː ] [ æː ]
8 F f ef [ f ]
9 G g gā [ g ]
10 H h hā [ x ] [ ɣ ]
11 I i i [ ɪ ]
12 Ī ī ī [ iː ]
13 J j jot [ j ]
14 K k kā [ k ]
Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
15 L l el [ l ]
16 M m em [ m ]
17 N n en [ n ]
18 O o o [u̯ɐ] [ ɔ ] [ ɔː ]
19 Ō ō ō [ o: ]
20 P p pē [ p ]
21 R r er [ r ]
22 S s es [ s ]
23 Š š eš [ ʃ ]
24 T t tē [ t ]
25 U u u [ u ]
26 Ū ū ū [ uː ]
27 V v v [ v ]
28 W w wē [ v ]
29 Z z zē [ z ]

Prūsų kalboje raidės Qq, Xx, Yy naudojamos tik svetimiems vardams užrašyti.

Teksto pavyzdžiai

redaguoti
Malda „Tėve mūsų“ (iš pirmojo katekizmo prūsų kalba):
redaguoti
Thawe nuson kas tu asse Andangon,
Swintits wirst twais Emmens;
Pergeis twais Laeims;
Twais Quaits audasseisin na Semmey, key Andangon;
Nusan deininan Geittin deis numons schindeinan;
Bha atwerpeis numans nuson Auschautins, kay mas atwerpimay nuson Auschautenikamans;
Bha ny wedais mans Enperbandan;
Sclait is rankeis mans assa Wargan. Amen.

„Bazelio epigrama“:

Kayle rekyse toneaw labonache thewelyse
Eg Koyte poyte nykoyte penega doyte
‘Sveikas, pone! Tu nesi geras tėvelis (dėdelis),
jeigu nori gerti, bet nenori pinigą duoti’.
Dešimt Dievo įsakymų prūsų kalba (santykinė rekonstrukcija):
redaguoti

Stai desimts palaipsāi.

  • Pirmais. Tū ni tur turītwei kitans dēiwans.
  • Anters. Tū ni tur nienbāndan westwei twāise Dēiwas emnen.
  • Tirts. Tū tur swintintwei lānkinan dēinan.
  • Ketwirts. Tū tur zmūnintwei twajan tāwan be mūtin.
  • Pēnkts. Tū ni tur galintwei.
  • Ušts. Tū ni tur limtwei salubiskan.
  • Septmas. Tū ni tur ranktwei.
  • Asmus. Tū ni tur waiţātun redi wīdikausnan preīken twajjan tawišan.
  • Newīnts. Tū ni tur palaipsītwei twāisis tawišas butan.
  • Desīmts. Tū ni tur palaipsītwei twāisis tawišas genan, wāikan, mērgan, peku ader ka tenesan est.

Literatūra

redaguoti
  • G. H. F. Nesselmann, Thesaurus linguae Prussicae, Berlin, 1873.
  • E. Berneker, Die preussische Sprache, Strassburg, 1896.
  • R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910.
  • G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig, 1922.
  • R. Trautmann, Die altpreussischen Personnennamen, Göttingen, 1925.
  • J. Endzelīns, Senprūšu valoda. – Gr. Darbu izlase, IV sēj., 2. daļa, Rīga, 1982. 9.-351. lpp.
  • V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, t. I 1966, t. II 1981.
  • W. R. Schmalstieg, An Old Prussian Grammar, University Park and London, 1974.
  • W. R. Schmalstieg, Studies in Old Prussian, University Park and London, 1976.
  • V. Toporov, Prusskij jazyk: Slovar', A – L, Moskva, 1975–1990 (nebaigtas, not finished).
  • V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, Vilnius, t. I–IV, 1988–1997.
  • M. Biolik, Zuflüsse zur Ostsee zwischen unterer Weichsel und Pregel, Stuttgart, 1989.
  • R. Przybytek, Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreussens, Stuttgart, 1993.
  • M. Biolik, Die Namen der stehenden Gewässer im Zuflussgebiet des Pregel, Stuttgart, 1993.
  • M. Biolik, Die Namen der fließenden Gewässer im Flussgebiet des Pregel, Stuttgart, 1996.
  • G. Blažienė, Die baltischen Ortsnamen in Samland, Stuttgart, 2000.
  • A. Kaukienė, Prūsų kalba, Klaipėda, 2002.
  • A. Kaukienė & D. Pakalniškienė, 2011. Prūsų kalba: vadovėlis, Klaipėda: Klaipėdos Univ. Leidykla. ISBN 978-9955-18-582-6
  • V. Mažiulis, Prūsų kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 2004.
  • LEXICON BORVSSICVM VETVS. Concordantia et lexicon inversum. / Bibliotheca Klossiana I, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007.
  • OLD PRUSSIAN WRITTEN MONUMENTS. Facsimile, Transliteration, Reconstruction, Comments. / Bibliotheca Klossiana II, Universitas Vytauti Magni / Lithuanians' World Center, Kaunas, 2007.
  • Mikkels Klussis. Atkurtosios prūsų kalbos žodynas: bazinis lietuvių-prūsų kalbų žodynas tolesnei leksikos rekreacijai (sembos tarmė). – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2007. – 463 p.: portr. – ISBN 978-9986-418-48-1

Apžvalginiai straipsniai

redaguoti
  • A. Butkus, Latviai, Kaunas, 1995, 164–169 p.
  • J. Kabelka, Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982, 40-62 p.
  • Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 1999, 512–515 p.
  • V. Mažiulis, Pasaulio kalbos, Vilnius, 2001, 18-21 p.

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ 1,0 1,1 Palmaitis, Mykolas Letas (2007). Dictionary of revived Prussian: basic English-Prussian dictionary for further lexical reconstruction. Lithuanian's World Center for Advancement of Culture, Science and Education. p. 353. ISBN 978-9-986-41855-9.
  2. ↑ Prūsų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-05.
  3. ↑ „Kalbos statusas“.
  4. ↑ „Prūsai šiandien“. Suarchyvuotas originalas 2016-08-19. Nuoroda tikrinta 27 May 2018.
  5. ↑ Bilā: Read[neveikianti nuoroda]. Bilā. Nuoroda tikrinta 2022-03-11.

Nuorodos

redaguoti
 
Wikimedia Incubator
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Prūsų_kalba&oldid=7395206"