Vikipedija

Zarasai

Zarasai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 49 km į šiaurės rytus nuo Utenos. Zarasų rajono savivaldybės centras, Zarasų miesto seniūnija, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija. Stovi Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1878 m.), stačiatikių Zarasų Visų Šventųjų cerkvė, Zarasų sentikių cerkvė (nuo 1992 m.). Veikia krašto muziejus, kultūros centras, paštas, rajono centrinė ligoninė, Gražutės regioninio parko direkcija, kempingas, vandens sporto centras. Išlikęs iki 1941 m. buvusios Zarasų sinagogos pastatas.

Zarasai
            
Zarasai
Zarasai
55°43′48″š. pl. 26°14′49″r. ilg. / 55.730°š. pl. 26.247°r. ilg. / 55.730; 26.247 (Zarasai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė Zarasų rajono savivaldybė Zarasų rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 5 942
Plotas 13,26 km²
Tankumas (2023) 448 žm./km²
Pašto kodas LT-32001
Vikiteka Zarasai
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Zarasaĩ
Kilmininkas: Zarasų̃
Naudininkas: Zarasáms
Galininkas: Zãrasus
Įnagininkas: Zarasaĩs
Vietininkas: Zarasuosè

lenk. Jeziorosy, Nowoaleksandrowsk, rus. Езеросы, Новоалександровскъ,[2], rus. Езёросы, Новоалександровск, Езiоросы[3] vok. Ossersee

11,1 m aukščio ketaus obeliskas 1830–1836 m. nutiestam keliui Kaunas-Daugpilis atminti. Pastatytas 1845 m., skulptorius Peter Šteinleller

Etimologija

redaguoti
 
Zarasų simbolis miesto prieigose (nuo Daugpilio pusės)

Dar 1522 m. Zarasai minimi vardu Jeziorosy. 1613 m. Zarasai pažymėti LDK žemėlapyje vardu Jeziorosa. Miesto vardas Zarasai – vandenvardinis vietovardis, oficialiai vartotas iki 1836 m.,[4] kai čia viešėjo caras ir vietovė jam taip patiko, kad jo įsakymu miestas pervadintas sūnaus ir sosto paveldėtojo Nikolajaus garbei kaip Novoaleksandrovskas (rus. Новоалександровск; galiojo iki 1918 m.). 1919 m. miestas gavo lietuvišką pavadinimą Ežerėnai – norėta vietovardį sulietuvinti, kadangi lenkiškai nuo XVI a. pradžios buvo rašoma Jeziorosy (lenk. jezioro – „ežeras“), 1920 m. Lietuvos žemėlapyje aptinkamas vertimas Jarosai. Tačiau jau Kazimieras Būga išaiškino, kad Zarasai yra iš sėlių kalbos atėjęs vietovardis (sėliškai ezaras – „ežeras“, o Zaraso ežeras vadinosi Ezerasas arba Ezarasas). Iš ežero pavadinimo palaipsniui radosi ir miesto vardas (panašiai kaip Jūžintai, Svėdasai ir kiti šiaurės Aukštaitijos vietovardžiai), tiesa, iš pradžių kaip Azarasai (išnykus sėliams), o paskui ir Zarasai, kuris ir prigijo tarp vietos gyventojų (priešingai nei Ežerėnai – jau 1929 m. oficiali miesto vardo lytis pripažinta Zarasai).[5]

Liaudies etimologija pasakoja tokią miesto atsiradimo legendą. Kadaise ant didelės kalvos gyvenusi milžinų šeima, kurioje augęs milžinukas Azerasas – linksmas, greitas ir mėgstąs žaisti slėpynių. Tėvai labai mylėję savo sūnų ir dažnai žaisdavę su juo. Viena dieną šeimą išėjusi miškan. Milžinukas taip pasislėpęs, kad tėvai jau nebesugebėję jo rasti. Tėvai šaukę – „Azerasai! Azerasai! Azerasai!“, bet aidas atkartojęs tik „Zarasai! Zarasai! Zarasai!“ Nuo balsų pabudęs milžinukas suskubęs pas tėvus ir visi apsidžiaugę, kad surado vieni kitą. Vėliau ant kalvos apsigyvenę žmonės čia įkūrė miestą ir pavadino milžinų šeimos atminimui Zarasais.

Geografija

redaguoti
 
Zarasų parkas Sėlių aikštėje

Zarasų miestas išsidėstęs ežerų apsuptoje kalvotoje vietoje, Zarasų aukštumoje (Aukštaičių aukštumos dalis), šiaurinėje rajono dalyje, netoli Latvijos sienos. Miestas apsuptas ežerų – miesto pietvakariuose telkšo Zarasas, pietuose – Zarasaitis, pietryčiuose – Baltas, rytuose – Griežtos ežeras. Zarasaitį su Griežta jungia Laukesos upelis, su Zarasu ir Baltu skiria tiltai. Miesto pietryčiuose – Magučių miškas. Aukščiausia vieta yra rytiniame Zarasaičio ir Balto ežerų krante – Skautų kalnas (170 m virš jūros lygio), ant kurio iki 1944 m. stovėjo aukščiausias Baltijos šalyse šuolių su slidėmis tramplinas.[6]

1994 m. liepos 30 d. Zarasuose užfiksuota aukščiausia Lietuvoje temperatūra (nuo matavimų pradžios), siekusi 37,5 °C.[7]

Zarasus iš visų pusių supa ežerai. Savo užuomazgoje miestas išsiteko vienoje Zaraso ežero saloje, o dabar jo ribos remiasi į septynis ežerus. Iš miestą supančių kalnelių Zarasai atrodo lyg iškilę virš ežerų.

Veikia Zarasų autobusų stotis, Zarasų aerodromas. Mieste susikerta automobilių keliai:

Istorija

redaguoti
 
Zarasų planas, 1907 m.
 
Katalikų bažnyčia (kairėje) ir buvusi Kristaus Atsimainymo cerkvė
 
Miestelis Pirmojo pasaulinio karo metu (dail. C. Franis // Scheinwerfer. Bildbeilage zur Zeitung der 10. Armee. Nr. 95, 5.01.1918.)

Nors archeologinių ar rašytinių šaltinių nerasta, bet daugelis autorių teigia, kad Zarasų įkūrimo pradžios reikia ieškoti XVI a. pradžioje. Iki tol čia gyveno sėliai. Oficialiai miesto pradžia laikoma 1506 metai. Tuo metu dabartinio miesto teritorijoje buvęs Zarasų dvaras, o Zaraso ežero Didžiojoje saloje – vienuolynas (tikriausiai karmelitų) su mūrine bažnyčia, kurių griuvėsius dar XX a. pradžioje zarasiškiai ardė miesto statyboms. Salą su ežero krantu jungęs 200 m ilgio medinis tiltas. Nors vietovė nepažymėta nė viename XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ar Livonijos žemėlapyje, gyvenvietei čia atsirasti tuo laiku sąlygos buvo palankios, nes vietovė labai tinkama gyventi, per ją nuo seno ėjo vienas iš pagrindinių prekybos kelių iš centrinės Lietuvos į Rygą ir Pskovą. 1530 m. Zaraso ežero salos vienuolynas perkeltas į Antalieptę, o Zarasų bažnyčia – į krantą, dabartinę jos vietą.

Vietovė nuo XIV iki XVIII a. priklausė Vilniaus vyskupui. XV a. pabaigoje minimas Zarasų dvaras, 1522 m. miestelis. 1598 m. minimas Zarasų valsčius. 1610 m. Zarasuose pastatyta nauja Zarasų bažnyčia, kuri kartu su miestelio dalimi sudegė 1654–1667 m. kare ir tik 1674 m. buvo atstatyta. Nuo 1613 m. Zarasai žymimi LDK žemėlapiuose. 1669 m. miestelyje gyveno daugiau kaip 300 žmonių, buvo smuklė, kalvė, susiformavęs penkių gatvių tinklas – pagrindiniai keliai į kitus miestus.

Miestelis sunyko per Šiaurės karą, jo gyventojus praretino 1708–1711 m. siautėjęs maras. 1721 m. inventoriaus žiniomis, čia gyveno apie 100 žmonių, amatininkų nebuvo. Vėlesnių inventorių šaltiniai nurodo nežymų gyventojų skaičiaus svyravimą, nebuvo turgų, gyveno viena prekybininkų žydų šeima, keitėsi tik pavienių amatininkų sudėtis. Miestelis virto žemdirbių gyvenviete. Jie atlikinėjo daug prievolių dvarui: taisė miestelio tiltą, špitolę, smuklę, vyko su pastotėmis į Vilnių, Rygą. Zarasai kiek atgijo XVIII a. 2-ojoje pusėje: įsteigta mokykla, taip pat muitinė, kuri davė valstiečiams leidimus parduoti Rygoje linus. 1735 m. Baraukoje pastatyta pirmoji Zarasų sentikių cerkvė.

Karo su Napoleonu metu ties Zarasais įvyko rusų ir prancūzų kariuomenių susirėmimas, per juos ėjo vienas iš Napoleono kariuomenės kelių. Tolesniam Zarasų augimui didelę reikšmę turėjo 1830 m. pradėtas tiesti Kauno–Daugpilio traktas. 1831 m. prie miesto keliskart su caro kariuomene kovėsi sukilėliai. Miesteliui žymių nuostolių padarė 1834 m. prekymečio metu kilęs gaisras, kuris sudegino visą centrinę jo dalį. 1843 m. paskelbti caro įsakai įkurti miesto rotušę ir patvirtinti 1836 m. nurodymus, padaryti miestą apskrities centru, suteikti herbą ir pervadinti Novoaleksandrovsku. Miestas išaugo 1836–1842 m. nutiesus traktą Sankt Peterburgas-Varšuva. Per du dešimtmečius gyventojų pagausėjo 7 kartus (iki 5520). 1847 m. sentikių cerkvė sugriauta. 1872 m. įkurta vientikių cerkvė, bet vėliau sentikiai atsiskyrė nuo stačiatikių. XIX a. pabaigoje Zarasai – Kauno gubernijos Zarasų apskrities centras.[8]

Zarasai su netvarkingai išsidėsčiusiais pastatais nuolat degė. Siekiant to išvengti, 1837 m. patvirtintas Zarasų miesto planas su įdomiu, labai tinkančiu vietovaizdžiui aikštės ir gatvių sprendimu. Projekte buvo numatyta keturkampė, viename gale pusapvalė aikštė, iš kurios eina radialinės gatvės, besikertančios su žiedinėmis. Nuo tų laikų miesto centrinės dalies išplanavimas su mažais pakitimais išliko iki mūsų dienų. Zarasai – vienintelis tokio plano respublikos rajono centras.

1919 m. rugpjūčio 25 d. miestas išvaduotas nuo bolševikų (vėliausiai iš visų Lietuvos miestų). 1932 m. Zarasams suteiktas kurortinio miesto ir vasarvietės statusas.

1941 m. rugpjūčio 26 d. II pasaulinio karo metu vyko Zarasų žydų žudynės: nužudyti 767 vyrai, 1173 moterys, 687 vaikai, 1 lietuvis, 1 rusas, viso − 2569 aukos pagal K. Jagerio raportą).[9]

Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Lokio partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1955 m. pastatytas paminklas Marijai Melnikaitei (skulpt. Jonas Mikėnas, archit. G. Valiuškis), įsteigtas jos garbei muziejus, 1975 m. pastatytas dabartinis savivaldybės pastatas (archit. V. Geibūnas), 1976 m. pašto rūmai (archit. E. Pšenisnovas).

1992 m. pašventinta nauja sentikių cerkvė, parapijai priklauso apie 1000 tikinčiųjų. 1996 m. patvirtintas Zarasų herbas. 2008 m. Zarasai paskelbti pirmąja Lietuvos kultūros sostine. 2008 m. rugsėjo 10 d. Zarasams suteiktas kurortinės teritorijos statusas. 2011 m. Zaraso ežero pakrantėje įrengtas įspūdingas kraštovaizdžio apžvalgos ratas. Unikalus ir vienintelis Lietuvoje statinys yra 17 m aukščio ir 34 m pločio, jis įrengtas remiantis Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektu.[10]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1598 m. Zarasų valsčiaus centras
1836–1843 m. ? Breslaujos apskrities centras
1843–1915 m. — Zarasų apskrities centras Kauno gubernija
1915–1950 m. —
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas,
Zarasų apylinkės centras 		Zarasų rajono centras Vilniaus sritis
1953–1995 m.
1995– Zarasų miesto seniūnija,
Zarasų seniūnijos centras 		Zarasų rajono savivaldybės centras Utenos apskritis

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1857 m. ir 2021 m.
1857 m. 1865 m.[3] 1896 m.[2] 1897 m.sur.[11] 1906 m. 1923 m.sur.[12] 1939 m. 1959 m.sur.[13]
3 469 4 770 7 556 6 359 7 037 3 785 4 500 4 700
1970 m.sur. 1976 m.[14][15] 1979 m.sur.[16] 1989 m.sur.[17] 2001 m.sur.[18] 2011 m.sur.[19] 2017 m. 2021 m.sur.[20]
6 624 7 400 7 250 8 916 8 365 7 165 6 458 6 077

Tautinė sudėtis

redaguoti

2011 m. gyveno 7 165 žmonės:[21]

2001 m. gyveno 8 365 žmonės:[22]

1923 m. gyveno 3 785 žmonės:[23]

1897 m. gyveno 6 359 žmonės:[24]

 
Paminklas Dominykui Bukontui miesto parke (skulpt. Leonas Strioga)

Žymūs žmonės

redaguoti

Švietimo įstaigos

redaguoti

Miestų partnerystė

redaguoti

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Новоалександровскъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 21 (41) : Нибелунги — Нэффцер. С.-Петербургъ, 1897., 259 psl. (rus.)
  3. ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 514 psl.
  4. ↑ Езероссы. // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, 1890–1907.
  5. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 267–269
  6. ↑ „Zarasai XX a.“. zarasai.lt. Suarchyvuotas originalas 2013-12-15. Nuoroda tikrinta 2013-12-15.
  7. ↑ Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.
  8. ↑ Nowoaleksandrowsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 240 psl. (lenk.)
  9. ↑ Corona Brezina. 'Nazi Architects of the Holocaust. The Rosen Publishing Group, 2014, p. 27
  10. ↑ „Kelionės plane – Zarasų apžvalgos ratas? Ką dar aplankyti netoliese“. lrt.lt. 2020-06-18. Nuoroda tikrinta 2024-02-20.
  11. ↑ http://elib.shpl.ru/ru/nodes/15159-vyp-5-okonchatelno-ustanovlennoe-pri-razrabotke-perepisi-nalichnoe-naselenie-gorodov-spb-1905#mode/inspect/page/13/zoom/6
  12. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  13. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  14. ↑ Zarasai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 425 psl.
  15. ↑ Zarasai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 613
  16. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  17. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  18. ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  19. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  20. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  21. ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  22. ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ 1923 m. surašymo duomenys[neveikianti nuoroda]
  24. ↑ 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  25. ↑ OFICIALUS VIZITAS PRANCŪZIJOJE – TĘSIAMA ZARASŲ IR BALLAN-MIRE MIESTŲ DRAUGYSTĖ
  26. ↑ „Koplytėlė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-10-08.

Literatūra

redaguoti

  • Po Zarasų apylinkes / S. Navardauskas. – Vilnius: Mintis, 1973. – 23 p.: iliustr.
  • Vadovas po Zarasų kraštą / Gražina Ragauskaitė. – Vilnius: Atkula, 1996. – 64 p.: iliustr. – ISBN 9986-536-25-1
  • Zarasų kraštas: nuo žinomo iki naujai atrasto. – Kaunas: Lututė, 2004. – 31 p.: iliustr. – ISBN 9955-575-67-0
  • Zarasai laiko vilnyse / Laima Raubiškienė. – Utena: Utenos Indra, 2006. – 207 p.: iliustr. – ISBN 9955-676-35-3
  • Su šeima po Zarasų kraštą: informacinis leidinys. – Kaunas: Lututė, 2007. – 36 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-023-9
  • Kultūra kaip gyvas vanduo: Zarasai – Lietuvos kultūros sostinė 2008 / Danutė Pulokaitė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 44 p.: iliustr.
  • Zarasų krašto gyvieji tradiciniai amatai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2009–2011.
    • D. 1: Audimas ir medžio drožyba / Ilona Vaitkevičienė. – 2009. – 80 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-038-0
    • D. 2: Kalvystė, paprotinė dailė, tekstilė, tapyba, popieriaus karpiniai, pynimas iš vytelių, armonikos ir kulinarinis paveldas / Ilona Vaitkevičienė, Danutė Pulokaitė, Gražina Zolotuchina. – 2011. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-118-9
  • Zarasų kraštas: albumas / Alvydas Stauskas. – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2011. – 109 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-488-48-4
  • Zarasų miesto ir apylinkių senoji architektūra: fotoalbumas / Ilona Vaitkevičienė. – Utena: Zarasų krašto muziejus, 2011. – 90 p.: iliustr. – ISBN 978-609-455-024-9
  • Gimtinė gyva: Zarasų krašto literatų kūrybos rinktinė / Danutė Pulokaitė, Vasilijus Trusovas, Gitana Vasalauskienė, Danutė Karlienė. – Zarasai: Utenos spaustuvė, 2012. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-139-9

Nuorodos

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Zarasai&oldid=7427366"