Neringa
Kitos reikšmės – Neringa (reikšmės).
Neringa – miestas Kuršių nerijoje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių (vakarinė pakrantė); kurortas. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Miestas administraciškai yra Neringos savivaldybė, jis apima didžiąją dalį Kuršių nerijos, jo adm. centras – Nida. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Yra du pašto skyriai (centrinis Nidoje LT-93012).
| Neringa | ||
|---|---|---|
.svg)
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Neringos savivaldybė
| |
| Gyventojų | 4 022 | |
| Plotas | 94,4 km² | |
| Tankumas | 43 žm./km² | |
| Pašto kodas | centrinis Nidoje LT-93012 | |
 Vikiteka |
Neringa | |
Neringa – ypač populiari poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio kopų, Juodkrantėje – Raganų kalnas, Nidoje – Parnidžio kopa. Neringą aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, ypač – iš Vokietijos (iki II pasaulinio karo čia daug gyveno kuršininkų, vokiečių, po karo turėjusių palikti gimtąsias žemes).
Nidos turizmo informacijos centro 2001 m. duomenimis, per tris vasaros sezono mėnesius Neringoje apsilankė 700 tūkst. turistų. Daugiausia Neringoje ilsisi poilsiautojai iš Lietuvos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos.[2]
Etimologija
redaguotiMiesto vardas iš esmės yra naujas – senuosiuose raštuose tokia forma nėra aptinkama. Jis yra kilęs nuo kuršiško žodžio nerija (nuo veiksmažodžio nerti), kuriuo buvo vadinamas ilgas pusiasalis (išsamiau žr. apie Kuršių neriją), vokiškos lyties – Neringe, Nerunge, Nehrung ir kt.[3] Aleksandras Vanagas šaknį ner- siejo su veiksmažodžiu „nerti, gramzdinti“. Seniausia forma buvusi Nerija ir tik vokiečių įtakoje tapo Neringa.[4]
Liaudies etimologija pasakoja ir daugiau įvairių istorijų apie gražią ir stiprią mergelę Neringą, kuri galbūt buvusi net valdovo Karvaičio dukra.[5] Viena jų byloja:
|
Neatmenamais laikais, kai dar Kuršių nerijos nebuvo, o jos vietoje kyšojo tik salų grandinė, vienoje iš jų gimė mergina, kurią tėvai pavadino Neringa. Geltonkasė gražuolė išaugo į milžinę. Ji visaip padėdavo žmonėms – gelbėdavo žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus. Kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjo, kad jūra nenurimo visus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringą apsaugoti juos nuo siautulingų bangų. Neringa jų paklausė ir ėmė semti į prijuostę smėlį bei pilti jį tarp tų salų. Kur pylė yra matyti iki šiol – ten aukštesnės kopos pūpso. Taip ji supylė didžiulį pylimą, kuris nuo jūros atskyrė ramų užutekį. Jame žvejai galėjo gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti toli jūron. |
|
Geografija
redaguoti
Didžiausią dalį Neringos teritorijos sudaro miškai (83,9 %), keliai – 1,7 %, užstatyta teritorija – 0,7 %, vandenys – 0,01 %, žemės ūkio naudmenos – 0,2 %, kita žemė – 13,5 %.[6]
Iš pietų į šiaurę išsidėsčiusios kelios gyvenvietės – Nida (prie jos Purvynė ir Skruzdynė), Preila, Pervalka, Juodkrantė (prie jos buvę Karvaičiai), Alksnynė. Iš rytų miestą skalauja Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų – Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
Neringoje šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, jo vidutinė temperatūra – apie 17 °C. Čia daugiau giedrų dienų, negu Vidurio ar Rytų Lietuvoje. Vyrauja pietvakarių bei šiaurės vakarų vėjai. Poilsiavietės išsidėsčiusios rytinėje nerijos dalyje, prie Kuršių marių, ir nuo jūros vėjų jas saugo didžiųjų kopų gūbrys, apaugęs mišku.
Neringai būdinga savita sodybų architektūra, tik pamario kraštui būdinga namų puošyba. Liaudies architektūros statiniai baigiami restauruoti ir pritaikomi šių dienų poreikiams.
Vienas vaizdingiausių Neringos gamtos paminklų – Parnidžio kopa ties Nida. Nuo šios didelės nejudrios kopos, iškilusios 68 m virš jūros lygio atsiveria vaizdinga panorama. Naglių gamtos rezervate, tarp Pervalkos ir Juodkrantės, driekiasi Pilkosios kopos. Kuršių marių pakrantė išraižyta kyšulių, Baltijos pajūrio paplūdimiai, 2002 metais buvo apdovanoti Mėlynąja vėliava.[7]
Kopos dėl vėjo jos palaipsniui yra nešamos ir slenka, pvz., XX a. 2-ojoje pusėje Nidos Didžioji kopa pažemėjo 15 metrų. Be to, daug žalos padaro uraganiniai vėjai, kaip kad 1967, 1981 ir 1983 m., kartais – gaisrai (pvz., 2006 m. gaisras Alksnynėje).
Istorija
redaguotiNerija – jauniausia Lietuvos pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens kyšojo salų viršūnės – klostėsi povandeninė sekluma. Palaipsniui ant seklumos slinko smėlis, užpildydamas tarpsalius, keldamas baltą pylimą. Pradžiuvusį smėlį vėjas pustė į kauburius, iš kurių augo kopos, ištisi kopagūbriai, pradėjo želti žolė, augti medžiai. Manoma, kad Neringos teritorijoje pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug prieš 4000 metų. Padavimai pasakoja, kad čia buvusi mitinio kunigaikščio Videvučio pilis.
Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – Pilsotui ir Lamatai. Pirmoji gyvenvietė Kuršių nerijoje minima 1385 m., nors pirmuoju istoriniu Neringos paminėjimu laikoma 1437 m. lapkričio 11 d., kai paminėta Nidos smuklė.[8] Apie 1500 m. prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.) kalbėjo Neringos kuršininkų kalba, tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi kuršininkai suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos.
XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, velėna suiro, ir vėjas ėmė gainioti smėlį po neriją. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias trobas ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji Agila, Naujieji Pilkopiai, Prėda, Kunčiai, Senoji ir Naujoji Latenvaldė, Karvaičiai ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.
Vėliau imtasi kopų tvirtinimo darbų. Ties Nida to didelio reikalo pradžią padarė pašto stoties tarnautojas Georgas Dovydas Kuvertas, apželdindamas Urbo kalvą. Pasodino iš Vakarų Europos atvežtas kalnų pušis, jas kruopščiai prižiūrėjo, skatindamas ir kitus tęsti šį darbą.
Iki XX a. pradžios gyvenvietės buvo tik žvejų kaimai. 1904 m. suformuota prieškopė (apsauginė kopa). Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo lankytis vasarotojai. Čia juos traukė nepaprastai gražus ir savitas gamtovaizdis: pustomo smėlio kopos, puikūs paplūdimiai.
1946 m. vasarvietės Nida, Preila ir Juodkrantė pripažintos miesto tipo gyvenvietėmis, bet 1947 m. buvo prijungtos prie Klaipėdos. Neringos miestas suformuotas 1961 m. lapkričio 15 d. sujungus penkias gyvenvietes – Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Administraciniu centru paskirta Nida, tuo pat metu Neringai suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 1976 m. Neringa paskelbta miško parku. Miestas plėtotas pagal 1968, 1980 ir 1994 m. bendruosius planus.
1997 m. patvirtintas naujasis Neringos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1946–1947 m. | miesto tipo gyvenvietės: Juodkrantė, Nida, Preila | ||
| 1947–1950 m. | Klaipėdos miestas | ||
| 1950–1953 m. | Klaipėdos sritis | ||
| 1953–1961 m. | |||
| 1961–1995 m. | — | respublikinio pavaldumo miestas | |
| 1995–2000 m. | Juodkrantės seniūnija, Preilos-Pervalkos seniūnija | Neringos miesto savivaldybė | Klaipėdos apskritis |
| 2000–2009 m. | Neringos savivaldybė | ||
| 2009– | — | ||
Kultūra
redaguotiNeringos istorijos muziejus
redaguotiNeringos istorijos muziejus įkurtas 1933 m.
Pastato projektą sukūrė ir statybos darbams vadovavo inžinierius Riksfordas bei architektas Herbertas Reismanas. Tuomet ekspozicija garsėjo geologijos, archeologijos, keramikos ir gamtos skyriais. Karo metu muziejus buvo susprogdintas ir rinkiniai dingo.
Praėjus karui ir keliems dešimtmečiams, kilo mintis vėl iš naujo atkurti Neringos muziejų. 1969 m. rudenį buvo atkurtas Neringos istorijos muziejus. Dabar muziejuje iš viso saugoma 4500 įvairių eksponatų. Tai buities daiktai, įrankių rinkiniai, įvairios fotografijos ir atvirukai, dailės kūriniai apie Kuršių neriją, taip pat kaupiami eksponatai apie Neringos miestą. Muziejus turi dar 3 ekspozicijas.
Gyventojai
redaguoti | ||||||
| 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1976 m.[11][12] | 1979 m.sur.[13] | 1989 m.sur.[14] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 993 | 1 990 | 2 500 | 2 242 | 2 478 | ||
| 2001 m.sur. | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur. | - | - | ||
| 2 386 | 3 846 | 3 609 | - | - | ||
| ||||||
Žymūs žmonės
redaguoti- Kuršių nerijoje lankėsi vokiečių geografas Aleksandras Humboltas (1769–1858).
- Čia gimė kino ir teatro aktorė Virginija Kelmelytė (1963–2022).
Švietimas
redaguotiNeringos savivaldybėje yra viena bendrojo lavinimo mokykla – Neringos gimnazija. Nidoje veikia Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji biblioteka.
Neteisėtos statybos Neringoje
redaguoti2008 m. liepą Neringos savivaldybė parengė naują Neringos bendrąjį planą. Šio plano pristatymas atnaujino viešą diskusiją dėl neteisėtų statybų Neringoje. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė, bei pilietinės organizacijos Piliečių Santalka ir Alternatyvi kultūros paveldo komisija teigė, kad Neringos bendruoju planu savivaldybė siekė įteisinti nelegalias statybas. Tokie savivaldybės nariai, kaip Irma Baltrušaitienė, Antanas Noreika, vicemeras Arūnas Burkšas, kurių statybų teisėtumas buvo svarstomas teismuose, negalėjo dalyvauti Neringos bendrojo plano koncepcijos tvirtinime ir buvo kaltinami supainioję viešuosius ir privačius interesus.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Neringa vasaros sezonui siūlo nemažai naujovių“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2002-05-25. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 140–142
- ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 312
- ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 51–52
- ↑ Neringos savivaldybė Archyvuota kopija 2015-11-23 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2015-05-30
- ↑ „Neringa – legenda, kuri įkvepia“. Suarchyvuotas originalas 2014-04-10.
- ↑ Beatričė Laurinavičienė. Neringa keičia miesto gimtadienio datą: paseno devynis kartus. 2022-11-10, Vz.lt (tikrinta 2022-11-16).
- ↑ Neringa. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 685 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Neringa. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 158 psl.
- ↑ Vincas Brazauskas, Vladas Stauskas ir kt. Neringa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 205
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Miestai partneriai, neringa.lt