Atverti pagrindinį meniu

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Bangpūtys (dar atstatomas kaip Bangputis, Bangputys, prūs. Bangputtis) – vakarų lietuvių ir senųjų prūsų jūros dievas. Laikytas piktąja vandenų dvasia.[1]

ŠaltiniaiKeisti

Matas Pretorijus (apie 1690 m.) pirmą kartą minėjo bangputtys – ein Gott des Sturms („audros dievas“). Vėliau keletas žodynų – 1747 m. Ruigio, 1800 m. Mylkės – kartojo ir įvairino ši teiginį. Pretorijus, remdamasis Jonu Bretkūnu, teigė, esą žvejai Bangpūčio garbei tam tikru metu maudydavosi, o pavasarį žvejodami mariose, kepa pirmąją lydeką, taip pat jo garbei esą laikė kelis vaidilučius, vadinamus naručiais (naruttes), kurie nerdavę į vandenį ir bendraudavę su vandeniais. Bangpūčiui tai pat būdavo aukojamas šaukštas.[2]

Minimas 1825 m. Liudviko Rėzos 32-oje dainoje nuo Klaipėdos. L. Rėza prilygino Bangpūtį Neptūnui. Dainoje, prasidedančioje Išbėg’ išbėgo / Iš Rusnės kiemo yra tokios eilutės, nusakančios Bangpūčio rūstybę už tai, kad žvejai sugavo jo „jūrų veršius“:[3]

O ir supyko
Bangų dievatis –
Pakilo šiaurys vėjatis.

– Ai drauge, drauge,
Tavorščiau mano,
Mesk aukso inkarėlį!

Tegul terita
Bangputys valtį
Ant aukso inkarėlio!

– Ai drauge, drauge,
Tavorščiau mano,
Lipk masto viršūnėlėn!

XIX a. viduryje šis vardas iš žmonių atminties jau buvo išblėsęs. Vilius Kalvaitis 1888–1894 m. Klaipėdos krašte dar užfiksavo Rėzos užrašytos dainos variantą su minimu Bangpūčiu.

TyrimaiKeisti

Tyrinėtojai nesutaria, ar Bangpūtys tapatus kitiems žinomiems pajūrio vėjų dievams – Vėjopačiui bei Bardaičiui ar Gardaičiui. Hermanas Useneris, Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas ir kiti Vėjopatį skiria nuo Bangpūčio ir laiko pirmąjį vėjo dievu. Kiti Pranė Dundulienė, Gintaras Beresnevičius, Libertas Klimka Vėjopatį tapa­tina su Bangpūčiu. Algirdas Julius Greimas svarsto, kad Bangpūtys nebūtinai tik pajūrio dievas, žinomas Lietuvos vakaruose, o gaivališka dievybė, lengvai supykinama, ban­giai (t. y. „smarkiai, stipriai, baisiai") pasireiškianti audromis ir vėtromis, ant vandens ir ant žemės, lietumis ir snie­gu, tačiau šaltiniai byloja, kad Bangpūtys buvo žinomas tik Pamario žvejams. Dainius Razauskas pastebi, jog patikimiau būtų Bangpūtį laikyti viena Vėjopačio, kaip visų vėjų Viešpačio, apraiškos ar funkcijų personifikacija, „taip pri­pažįstant dalinę, arba sąlygišką, tapatybę".[4] Anot Rimanto Balsio, hipotetiškai galima teigti, jog Bardaitis ir Vėjopatis (Bangpūtys) – tas pats dievas, tik prūsų ir vakarinių lietuvių skirtingai vadintas.[5]

Kasmetinėje šventėje „Palangos stinta“ prie jūros sutinkamas jūrų dievas Bangpūtys.

LiteratūraKeisti

  1. Bangpūtys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  2. BRMŠ, III, 262
  3. Lietuvių liaudies dainos
  4. Dainius Razauskas 2004. Vėjukas. Vilnius: LLTI. ISBN 9955-475-63-3, p. 120–138.
  5. Rimantas Balsys, „Prūsų ir lietuvių vandens dievai bei dvasios: nuo Natrimpo iki žuvų piemens“, Senovės baltų kultūra, 2005, 7, p. 130–163