Vikipedija

Viduramžių Lvovo istorija

Viduramžių Lvovas buvo svarbus politinis, ekonominis ir kultūrinis Centrinės Europos centras, Haličo-Volynės kunigaikštystės sostinė, vėliau Lenkijos karalystės karūnos Mažosios Lenkijos provincijos Rusios vaivadijos sostinė.

Lvovo panorama Civitates orbis terrarum atlase, 1618 m. litografija

Viduramžių Lvovo istorija apima periodą nuo tvirtovės įkūrimo XIII amžiuje iki XVI amžiaus antrosios pusės, kai susikūrė Abiejų Tautų Respublika ir nutrūko Jogailaičių dinastija. Rašytiniuose šaltiniuose Lvovas pirmą kartą paminėtas 1256 m. Nuo XIII amžiaus II pusės tai buvo vienas didžiausių Haličo-Volynės kunigaikštystės miestų. 1370 m. Lvovas pateko į Vengrijos karalystės sudėtį, 1387 m. vėl prijungtas prie Lenkijos karalystės. Po 1433 m. Lvovas tapo administraciniu Rusios vaivadijos centru. Viduramžių Lvove gyveno įvairių tautybių ir įvairių religinių bendruomenių miestiečiai.

Archeologiniai tyrimai ir pirmosios žinios apie Lvovą redaguoti

 
Lvovo miesto antspaudas, 1359 m.

Pagal archeologinių Lvovo ir jo apylinkių kasinėjimų duomenis ši teritorija buvo apgyvendinta dar mezolite. Dabartinių Briuchovičių miestelyje buvo rasti kelių seniausių gyvenviečių likučiai, tarp jų ir įsikūrusi urve, taip pat akmeniniai dirbiniai, kurie priskiriami Vorocevo-Starunios kultūrai (VI-IV tūkst. pr.m.e.).[1] Žemdirbių ir gyvulių augintojų genčių gyvenviečių liekanos, archeologų rastos Pilies kalne, taip pat Lysovkos, Župano ir Čiortova skala aukštumose netoli Vinikų miesto priskiriamos žalvario amžiaus pabaigai (III tūkst. pr.m.e.). Dabartiniame Jono Franko vardo parke, esančiame Lvove, yra Bronzos amžiaus pradžios laikotarpio kurganas.[2][3]

1992 metais kasinėjant tuometinio Dobrobuto turgaus vietą (šiuo metu Jaroslavo Osmomyslo aikštė) buvo rasti Trakijos Halštato kultūros (I tūkst. pr. m. e. vidurys), Černiachovo kultūros (IV a.), Prahos kultūros (VI a.) gyvenviečių likučiai. 1986 m. Halštato kultūros gyvenvietės pėdsakų buvo rasta Teatro gatvėje, o 1987 m. - Ivano Podkovos aikštėje, Lvove.[4][5].

 
Raštas, kuriuo Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis sušaukė armėnų vyskupus į pasitarimą Lvove, 1367 m.

Senosios nuolatinės slavų gyvenvietės dabartinio Lvovo teritorijoje buvo įkurtos tarp Poltvos upės slėnio ir Znesenjės kalvų. Dabartinio Zensenjės parko teritorijoje, Gyvatės kalvos viršukalnėje, VII–X a. egzistavo pagonių dievo Sviatovito šventykla, šalia kurios buvo didžiulis piliakalnis (vietovė dabar vadinama Sviatovito lauku). Ant kaimyninio Babos kalno (taip pat žinomo kaip Rodo kalnas) taip pat buvo aptikti pagonių šventyklos ir jų gyvenvietės, egzistavusios daugmaž tuo pačiu metu, pėdsakai. Nustatyta, jog X a. šios gyvenvietės persikėlė į vakarinį Pilies kalno šlaitą, o senosios gyvenvietės sunaikintos.

Kitos senovinės, greičiausiai XI a., įtvirtintos gyvenvietės pėdsakai rasti Ivano Franko parke. Be to, Lvove ir jo apylinkėse yra daug Peruno, Rodo, Rožanicų, Veleso šventyklų liekanų. Lvovo apylinkėse buvo plačiai naudojamas raštas, apie ką liudija rankraščiai ant beržo tošies, surasti 1988–1989 m. Zvenigorodo kaime, datuojami XII a. I puse. (tai vieninteliai įrašai ant beržo tošies rasti Ukrainos teritorijoje)[6].

Pagrindiniais rašytiniais šaltiniais apie Viduramžių Lvovą yra Haličo-Volynės metraštis, taip pat vokiečių pirklio Martino Grunevego prisiminimai, burmistro Jono Alnpeko „Lvovo miesto topografija“, išleista Kelne 1618 m., kito Lvovo burmistro Baltramiejaus Zimorovičiaus „Leopolis Triplex“ kronika, Chodinickio 1829 m. „Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostinės Lvovo istorija nuo susikūrimo iki dabartinių laikų“, Deniso Zubrickio 1844 m. „Lvovo miesto kronika“, archyvaro Aleksandro Čolovskio 1887 m. „Львів за руських часів“, „Lvovo miesto istorijos apybraiža“, išleista profesoriaus Papės 1894 m., „Lvovo istorijos bruožai“, 1956 m. Jono Kripiakevičiaus redakcija, Lvovo Universiteto „Lvovo istorija. Glausta apžvalga“ (1984), „Lvovo istorija dokumentuose“ (1986), „Lvovas. Istoriniai bruožai“ (1996) ir „Lvovo istorija“ I tomas (2006), Jaroslavo Isajevičiaus redakcija.[7].

Haličo-Voluinės kunigaikštystės sudėtyje redaguoti

 
Haličo-Voluinės kunigaikštystės kunigaikštis Levas Danilovičius Lvovo fone

Pirmą kartą Lvovas paminėtas Haličo-Voluinės metraštyje, kuriame aprašomas didžiulis gaisras Chelmo mieste, įvykęs 1256 m. rudenį. Lvovo miesto įkūrėju laikomas kunigaikštis Danielius Haličietis, pavadinęs gyvenvietės tvirtovę savo sūnaus Levo Danilovičiaus vardu.[8][9][10] Beje, joks tuometis istorijos šaltinis tokio teiginio nepatvirtina. Ukrainos istorikas ir geneologas, istorijos mokslų daktaras Leontijus Voitovičius vadovaudamasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraščiais ir XVI–XVIII a. autoriais tvirtina, jog Lvovą įkūrė pats Levas Danilovičius. Miestas išsidėstė prie Peremislio ir Belzo kunigaikštysčių sienų, kurios priklausė Levui Danilovičiui.[11] Jaroslavas Isajevičius teigia, jog Danielius Haličietis buvo bendras miesto statybos darbų koordinatorius, o Levas Danilovičius miesto statybas prižiūrėjo tiesiogiai, būdamas vietoje.[12] [13] L. Voitovičius pažymi, kad Levas Danilovičius jau 1245 m. Jaroslavlio mūšyje vadovavo atskiram kariuomenės pulkui ir dėl to turėjo savarankišką dalinę kunigaikštystę, kurioje ir be tėvo leidimo galėjo įkurti miestą.[14]

Visgi miestas egzistavo daug anksčiau, negu buvo paminėtas metraštyje. XX a. devintajame dešimtmetyje restauruojant miesto arsenalo vakarinę sieną, buvo rastos ąžuolinės konstrukcijos, datuojamos 1213 m.[15] Gali būti, jog Lvovas buvo įkurtas po pirmojo mongolų-totorių antpuolio į vakarinę Rusią (1239 m.), arba dinastinės Levo Danilovičiaus ir Vengrijos princesės Konstancijos, Belos IV dukters, sąjungos garbei (1247 m.).[16]

 
Galicijos ikona XV a. II pusė

1259 m. (kitais duomenimis – 1261 m.[17]) mongolų kariuomenės vadas Burundajus grasindamas antpuoliu privertė kunigaikščius Danielių Haličietį ir Levą Danilovičių išardyti medinę Lvovo pilį, stovėjusią ant Pilies kalno.[18][19][20][21] Hipotezę apie medinę pilį, kuri stovėjo ant minėto kalno, iškėlė istorikas Antonas Petruševičius. Pagal istoriką Aleksandrą Čiolovskį, XIII a. tvirtovė stovėjusi ant vieno iš kaimyninių kalnų, o ant Pilies kalno stovėjo tik žvalgybinis bokštas. Pagal istoriko Isidoro Šaranevičiaus versiją, Danieliaus Haličiečio periodu Lvovas buvo išsidėstęs Znesenjės parko teritorijoje, o po 1261 m. buvo išplėstas aplink dabartinę Senojo Turgaus aikštę. Pilies įtvirtinimai apėmė apatinę Kunigaikščių kalno terasą ir ėjo iki Senojo Turgaus, šv. Nikolajaus cerkvės, šv. Onufrijaus cerkvės, šv. Paraskevos - Piatnicos cerkvės ir Pidzamčės rajono.[22]

Pagal kai kuriuos šaltinius ("Šventosios Kingos gyvenimas", LDK metraščiai, armėnų ir Vakarų Europos šalitniai), 1270–1280 m. Lvovas turėjo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostinės statusą. Apie tai liudija ir Lvovo herbo kaip nacionalinio simbolio naudojimas.[23] Šiuo periodu Lvovo pilis buvo pastatyta iš naujo ir 1288 m. sausio mėnesį atlaikė Aukso ordos chano Talabugo apgultį. Mongolų kariai, kurių sudėtyje buvo ir bekliarbeko Nogajaus ir Mstislavo Danilovičiaus kariai, nebandė užimti tvirtovės, tik apiplėšė apylinkes. 1974 m. archeologiių kasinėjimų metubuvo rasti apskritimo formos bokšto, akmeninės sienos ir žemės pylimo, iš išorės sutvirtinto akmenimis, o iš viršaus - palisadu, liekanos.[24][25]

Nuo XIII a. pabaigos ir XIV a. primoje pusėje pradžios Lvovas buvo vienas iš didžiausių Haličo-Voluinės kunigaikštystės miestų. Jis turėjo savo herbą su liūto atvaizdu, Aukštutinėje pilyje buvo saugojamas kunigaikščio iždas ir ginklų arsenalas. Kunigaikštis Levas Danilovičius ir jo įpėdinis Jurijus I Lvovičius gyveno rūmuose, kurie stovėjo dabartinio domininkonų vienuolyno vietoje (šie rūmai buvo sujungti su Žemutine pilimi keliu, kuris vėliau tapo Armėnų gatve). Aplink rūmus pagal Europos miestų pavyzdį buvo įkurta gyvenvietė, į kurią iš Podzamčės palaipsniui persikėlė rusėnai, vokiečiai, totoriai, armėnai.[26].[27]

 
Pirmoji Galicijos žemėje išleista spausdintinė religinio pobūdžio Jono Fiodorovo knyga „Apaštalas“, 1574 m., išspausdinta Lvove, joje yra pavaizduotas ir Lvovo miesto herbas

1340 m. balandžio mėn. sąmokslininkų nunuodytas kunigaikštis Boleslovas Jurgis II, dėl to kilo neramumai Lvove. Haličo bojarai nukreipė miestiečių pyktį į užsienio pirklius, ypač katalikus vokiečius, kurie naudojosi kunigaikščio palankumu ir jo dovanotomis plačiomis privilegijomis. Iškart po Boleslovo Jurgio II mirties Lenkijos karalius Kazimieras III pabandė įsitvirtinti Haliče ir svarbiame prekybiniame mieste Lvove. Haličo bajorai, kurie siekė išlaikyti autonominį statusą remėsi lietuviais ir totoriais.[28] Tai sukėlė karą tarp Lenkijos karalystės ir Vengrijos karalystės iš vienos pusės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, rusėnų ir mongolų-totorių iš kitos pusės dėl Haličo-Voluinės kunigaikštystės palikimo.[29][30]

1340 m. balandžio mėn. pabaigoje Kazimiero III Didžiojo kariuomenė, palaikoma vengrų, užėmė Lvovą, išplėšė kunigaikščio iždą (taip pat karūnas, sostą, inauguracijos simbolius), sudegino pilies įtvirtinimus ir sugrįžo į Krokuvą. 1340 m. birželio mėn. dar daugiau Lenkijos karalystės kariuomenės išėjo į antrą žygį prieš Haličą-Voluinę, bet Haličo vaivada Dmitrijus Dedko sukėlė miestiečius, ir, palaikant totoriams, privertė lenkus atsitraukti. Skatinami D.Dedko lietuviai, totoriai ir rusėnai 1341 m. surengė keletą atsakomųjų žygių į Lenkiją ir taip sumažino 1340 m. lenkų žygio padarinius.[28] 1341 m. kunigaikštis Dedko kreipėsi į Torunės miesto pirklius vokiečius kviesdamas juos atnaujinti prekybą Lvove ir žadėdamas grąžinti pogromo metu išgrobstytą turtą.[31][32]

Pasinaudodami LDK kunigaikščio Liubarto Gediminaičio ir Aukso ordos vietininkų parama, D.Dedko ir Haličo didikai turėjo realią valdžią Haliče ir Lvove, nors bajorai formaliai kunigaikščiu pripažino stačiatikybę priėmusį Liubartą Gediminaitį, kuris realią valdžią turėjo tik Voluinėje.[33][34][35][28]

1349 m. po D. Dedko mirties Kazimieras III Didysis, užsitikrinęs totorių neutralitetą, vėl užvaldė Lvovą, Haličą ir dalį Voluinės, Liubartas išsilaikė tik Lucke.[36] Lvovas tapo vadinamosios "Rusų karalystės" (Regnum Russiae) administraciniu centru jame įkurta didelė lenkų ir vokiečių įgula, o nepatenkinti rusėnų kilmės bajorai ir miestiečiai buvo išvyti. 1350 m. lietuvių kariuomenė pasiekė Lvovo apylinkes. 1351 m. lietuviai užpuolė Lvovą, sugriovė nemažą dalį pastatų ir paėmė į nelaisvę nemažai gyventojų. 1352 m. Liubarto Gediminaičio kariuomenė vėl atžygiavo iki Lvovo sienų, tačiau atsitraukė ir užėmė Haličo miestą.[37][38][39] Po lenkų atsakomojo žygio buvo susitarta dėl paliaubų, pagal kurias Lietuva pripažino Lenkijai Haličo žemę su Lvovo miestu.[40]

Pirmojoje XIV a. pusėje Lvovas, skirtingai nuo Haličo, Vladimiro, Peremislio ar Terebovlios, nors ir buvo stambus ekonominis kunigaikštystės centras, netapo svarbiu politinio, religiniu ar kultūriniu rusėnų centru. Miestas įkurtas vėliau, niekada nebuvo dalinės kunigaikštystės sostine, čia buvo didelė svetimšalių, kurie užėmė svarbius postus, dalis. Dėl vokiečių kolonizacijos Lvove susidarė didelis gyventojų sluoksnis, kuris rėmėsi ne bendrąja rusėnų, o sava miesto teise. Lvovo miestiečių sluoksnis su aiškiu juridiniu statusu formavosi visų pirma vokiečių pagrindu.[41]

Lenkijos Karalystės sudėtyje redaguoti

1352 m. vasarą Kazimieras III Didysis padovanojo Lvovo vaito Bertoldo vaikams nemažą žemės valdą dabartinio Vynykų miesto teritorijoje (anksčiau šias žemes Bertoldui buvo perleidęs kunigaištis Levas). Taip pat karalius patvirtino Haličo bajorijos teises į turimas žemes ir išdalino jiems naujas žemes, pareikalaudamas atlikti karines prievoles. Be to, karinės tarnybos pareiga buvo uždėta ir vaitams bei šaltyšiams (kaimų seniūnams). Po Liubarto Gediminaičio žygių karalius Kazimieras III Didysis liepė perstatyti senąją Pilies kalno Aukštutinę pilį. Ant kalno atsirado akmens sienos ir bokštai, du kiemai bei dviaukščiai rūmai, į kuriuos kelias vedė iš pietinės pusės per pakeliamą tiltą.[42][43][44]

1356 m. Lvovas gavo Magdeburgo teises.[45] Katalikai tapo privilegijuota miesto bendruomene, tačiau Kazimieras III Didysis pripažino ir kitų religinių konfesijų bendruomenes (armėnų, rusėnų ir žydų). 1370 m. pabaigoje, po karaliaus mirties, Lvovas pateko į Vengrijos karalystės sudėtį. Pirmiausiai miestą buvo pavesta valdyti karaliaus Liudvikas I patikėtiniui kunigaikščiui Vladislovui Opolčikui, vėliau miestą valdė vengrų vaivados. V.Opolčikas skyrė Katalikų bažnyčiai dešimtinę nuo Lvovo muitinės pajamų, finansiškai rėmė pranciškonų ir dominikonų vienuolynus. Armėnams jis padovanojo už Lvovo sienų esančią Šventojo Kryžiaus bažnyčią ir kelią, vedantį į Aukštutinę pilį. 1381 m. Lvovą apėmė didelis gaisras, kuris sunaikino daug pastatų, tarp jų ir medinį rotušės pastatą, stovėjusį Turgaus aikštėje, Žemutinę pilį ir miesto archyvą, kuriame buvo saugomi miesto dokumentai, įsakai, kunigaikštiškojo laikotarpio rankraščiai.[46][47][48]

 
Vladislavo Opolčiko monetos, XIV a.

1386 m. Vengrijos karalystės karalienė Marija atstatė Vladislovo Opolčiko teisę valdyti Galiciją. 1387 m. Lenkijos karalystės karalienė Jadvyga, kuri taip pat buvo Liudviko I duktė ir paveldėtoja, užėmė Lvovą ir jį sugrąžino į Lenkijos karalystės sudėtį (šio konflikto metu Vengrijos karalienę palaikė tik V.Opolčikas ir Galicijos seniūnas Benediktas). Tų pačių metų rudenį Žemutinėje pilyje vyko derybos tarp Jogailos ir kunigaikščio Vasilijaus, kuris buvo Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio sūnus. 1388 m. Jogaila savo raštu pažadėjo, jog niekada niekam neperduos Lvovo kaip feodalinės valdos.[49][50]

Rusėnai ir žydai tuo metu lenkų valdžios pradėti diskriminuoti tautiniu ir religiniu pagrindu. O lenkų ir vokiečių persikėlėliai gaudavo reikšmingas privilegijas ir XIV a. pabaigoje virto tikrais miesto „patricijais“. Jogaila dovanojo žemes ir pinigines dotacijas dominikonų Dievo Kūno ir pranciškonų Šventojo Kryžiaus vienuolynams. 1402 m. karalius suteikė Lvovo armėnams teisę prekiauti visoje Lenkijos karalystės teritorijoje.[51][52]

1410 m. pavasarį Jogaila, viešėdamas Lvove, ruošė planą žygiui prieš Teutonų ordiną. Po Žalgirio mūšio (1410 m. liepą) Lvovas kartu su kitais karalystės miestais surengė karaliui triumfo sutikimą. 1414 m. Romos popiežiaus sutikimu karalius Jogaila galutinai perkėlė katalikų arkivyskupo rezidenciją iš Haličo į Lvovą.[53] Lvovo arkivyskupijai priklausė ir LDK teritorijoje buvusios Lucko vyskupija bei Kijevo vyskupija.[54]

1415 m. Jogaila dovanojo Lvovui daug žemių, kuriose vėliau atsirado Kulparkivo, Bilogorščios ir Briuchovičių kaimai. 1429 m. Lvovą kartu su Lenkijos karaliumi du kartus aplankė Vengrijos, Čekijos ir Vokietijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, kuris vyko į Lucke vykusį Europos monarchų kongresą. XV a. ketvirtajame dešimtmetyje Lvovo vokiečiai iš Moldavijos atsivežė vynuogių sodinuko ir Aukštutinės pilies kalne pasodino vynuogyną, kuris išliko iki XVII a. vidurio.[55]

 
Jonas Mackevičius. Europos monarchų kongresas 1429 m. Lucke ir Vytautas Diddysis jame. Tarp jų buvo ir pakeliui į Lvovą užsukęs Vengrijos, Čekijos ir Vokietijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis

1433 m. Jogaila pasirašė, o kitais metais jo sūnus Vladislovas III Varnietis patvirtino Jedlino statutą, pagal kurį Galicija galutinai buvo prijungta prie Lenkijos karalystės. Lvovo mieste buvo įvestos Lenkijos karalystės administracinė ir teisminė sistemos, o Galicijos bajorijos teisės ir privilegijos buvo sulygintos su lenkų šlėktų teisėmis ir privilegijomis. Lvovas tapo Rusios vaivadijos administraciniu centru, apjungiančiu Lvovo, Haličo, Peremislio, Sanoko ir Chelmo žemes. 1434 m. birželio mėn. Jogaila mirė Horodoke, pakeliui į Lvovą, dėl to Lvove metams buvo paskelbtas gedulas.[56][57][58]

XV a. pirmoje pusėje Lvove didelę įtaką turėjo lenkų šlėktų Odrovonžų ((lenk. Odrowąż) giminė. Jonas Odrovonžas buvo Lvovo arkivyskupu, jo jaunesnysis brolis Petras Odrovonžas – Rusios vaivada ir Lvovo seniūnu. Jų brolis Paulius Odrovonžas buvo Lvovo kaštelionas. 1450 m. Lvovo seniūnu, o po metų ir Rusios vaivada, tapo žuvusio Petro Odrovonžo sūnus Andrius Odrovonžas. Jis rėmė amatų plėtrą, perdavė žemės sklypą, esantį prie Galicijos vartų, medinio Bernardinų vienuolyno statybai. Tuo pačiu metu Andrius Odrovonžas stengėsi apriboti Lvovo ekonomines teises ir atimti iš miesto tradicinius pajamų šaltinius. 1460 m. Lvove kilo neramumų banga, kurią nuslopino kariuomenė. 1464 m. prieš Andrių Odrovažą kartu su miestiečiais sukilo ir bajorai. Po Andriaus mirties 1465 m. Lvovo seniūnu tapo jo brolis Jonas Odrovonžas (spaudžiant šlėktai ir miestiečiams karalius iš jo išpirko anksčiau Andriui užstatytą Lvovo žemę).[59]199, 424

 
Lvovo žemės herbas, 1578 m.

XV a. pabaigos įvykiai susilpnino Lvovo prekybinę reikšmę. 1484 m. Osmanai užėmė Moldovos uostus Kiliją ir Akermaną ir taip atkirto prekybinį kelią ėjusi nuo Juodosios jūros per Moldovos uostus į Lvovą ir Krokuvą.[60]

1494 m. gaisro, apėmusio Lvovo Rusų ir Žydų gatves, metu sudegė daug namų ir penki gynybiniai bokštai.[61] 1497 metų pavasarį Lvove rinkosi lenkų riteriai, kurie vasarą po karaliaus Jono Albrechto vėliava išžygiavo užimti Moldavijos.[62] Po pralaimėjimo Moldavijos gaspadoriui Steponui III 1497 m. spalį besitraukiantys lenkų kariai užnešė į Lvovą maro epidemiją. 1498 m. Stepono III kariai apgulė Lvovą, sudegino jo priemiesčius.[63] Be to, 1498 m. vieno iš antpuolių į Galiciją metu Lvovo priemiesčius sudegino totoriai.[64]

1504 m. gaisro metu sudegė kažkiek namų žydų kvartale, septyni gynybiniai bokštai, miesto arklidės ir viešieji namai.[65]

1509 m. vasarą Stepono III sūnus Bogdanas III Kreivasis su didele kariuomene įsiveržė į Galicijos žemes ir tris dienas išlaikė Lvovą apgultyje, keletą kartų miestą šturmuodamas. Į Moldavijos pusę persimetė daug bajorų giminių, tarp jų Balickiai, Vitvickiai, Drogomireckiai, Berezovskiai, Luckiai, Demideckiai, Šumlianskiai ir Kniaginickiai, taip pat dalis stačiatikių dvasininkijos. Bajorus vėliau Lenkijos karalius paskelbė išdavikais ir atėmė jų tėvonijas.[66]

Atvykusi padėti Lenkijos kariuomenė, prie kurios prisijungė nemaža dalis lvoviečių, sumušė moldavus prie Dniestro upės. Netrukus Lvove buvo pakarti 30 moldavų bajorų. Tai buvo kerštas už tai, jog apgulties metu moldavų kariai sudegino Šv. Stanislovo vienuolyną ir ligoninę kartu su jos pacientais. 1515 m. lapkričio mėn. mieste buvo sudegintas valstietis, kurį pripažino kaltu dėl sąmokslo su valachais padegti miestą.[67][68] 1524 metais Lvovą apgulė totoriai, įkūrę stovyklą Zboiščios kaime. 1525 m. rusėnai pabandė gauti lygias įstojimo į cechus (manufaktūras) teises, tačiau veltui.[69] 1526 m. karalius Žygimantas Senasis savo privilegija formaliai patvirtino Lvovo herbą su liūto atvaizdu (herbas buvo plačiai naudojamas vėliavose, knygose, antspauduose ir t. t.).[70]

1527 m. mieste kilęs didžiulis gaisras beveik sunaikino viduramžių Lvovą ir dalį jo priemiesčių. Laikytas atsargai apsaugos bokštuose sprogęs parakas sunaikino dalį miesto sienų ir didelę dalį patrankų. Ugnis buvo tokia veržli, jog nuo Krokuvos vartų išplito iki Aukštutinės pilies. Šis gaisras sunaikino daug gotikinių miesto pastatų ir privertė miestą perstatyti iš naujo. 1565 m. didysis gaisras, kuris prasidėjo nuo alaus daryklos, beveik visiškai sunaikino viduramžių Lvovą ir dalį jo priemiesčių. Gynybiniuose bokštuose laikytos parakos atsargos sprogo ir sunaikino didelę dalį gynybinės sienos bei sugadino didelį kiekį patrankų. Ugnis buvo tokia stipri, kad iš rajono prie Krokuvos vartų gaisras pasiekė net Aukštutinę pilį. Išliko tik trys bokštai, kurie įėjo į Žemutinės pilies kompleksą. Buvo visiškai sunaikinta gotikinė miesto architektūra, o valdžia priversta kardinaliai perstatyti miestą. 1571 m. gaisras taip pat atnešė didelę žalą miestui, ugnis sunaikino šimtus miesto namų, dešimtis bažnyčių, cerkvių, rotušę ir netgi miesto arsenalą.[71][72][73]

1539 m. Lvove buvo įkurta stačiatikių arkivyskupija (trečioji po katalikų ir armėnų). 1544 m. Lvovo stačiatikių vyskupas Makarijus patvirtino Šventojo Mikalojaus bažnyčios broliją.[74] 1556 m. pavasarį Lvove viešėjo Vengrijos karalienė Izabelė Jogailaitė. Atsidėkodama miestui už svetingumą ji 1557 m. kovo mėn. išleido įsaką, pagal kurį Lvovo pirkliai buvo atleisti nuo bet kokių mokesčių Vengrijos karalystės teritorijoje.[75] XVI a. II pusėje ženkliai augo priemiesčiai ir miesto apylinkių kaimai, juos papildė atvykę amatininkai, taip pat padieniai iš buvusių valstiečių.

1564 m. pavasarį Turgaus aikštėje buvo nukirsdinta galva pabėgusiam moldavų karaliui Steponui VII Tomšai, taip pat jį lydėjusiems asmenims (vaivadai ir pirmajam bojarinui).[76] 1578 m. Turgaus aikštėje buvo įvykdyta mirties bausmė pretendentui į moldavų sostą Jonui Podkovai, kuris su keliais samdytais kazokų būriais buvo surengęs du žygius į Rumunijos Jasus.[77]

1582 m. rugsėjo mėn. Lvove buvo nukirsdinta galva nuverstam nuo sosto moldavų gaspadoriui Jankai Sasului J.Sasulo prašymu bausmė įvykdyta ne budelio, o jo paties kalaviju, kuris iki XVII a. pabaigos laikytas rotušėje). 1583 m. Lovove vienu metu nukirsdinti keletas belaisvių kazokų. 1585 m. sausio mėn. Lvovą aplankė Antiochijos patriarchas Joakimas IV. Jis ypatingai įvertino Lvovo brolijos veiklą ir suteikė jai aukščiausią statusą tarp visų brolijų, o 1586 m. patvirtino jos statutą.[78] Tais pačiais metais Popiežius Sikstas V suteikė Lvovui teisę naudotis savo herbu kartu su miesto simboliais.

1588 m. Lvove viešėjo Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II.[79] [80] Jeremijas II uždraudė stačiatikių vyskupui Gedeonui kištis į Lvovo brolijos reikalus.[81][82][83][84] Tais pačiais metais tiek Antiochijos, tiek Konstantinopolio patriarchai Lvovo brolijai suteikė specialų rangą, pagal kurį jos tapo pavaldžiomis tiesiogiai patriarchui, o ne vyskupui.[85]

Viduramžių Lvovo statyba ir miesto išsidėstymas redaguoti

 
Senojo Turgaus aikštė

Kunigaikštystės laikotarpio Lvove buvo Aukštutinė pilis, kuri stovėjo ant Pilies kalno ir Žemutinė pilis, pastatyta Poltvos upės slėnyje, dabartinės Večės aikštės vietoje. Šiaurės rytuose prie Lvovo šliejosi Znesenijos kaimas, iš vakarų ir pietų miestas buvo apsuptas Poltvos ir Pasekos upių. Miesto centras buvo išsidėstęs prie vakarinio Pilies kalno šlaito ir užėmė teritoriją nuo dabartinės Senojo Turgaus aikštės iki Pidzamčės rajono. Šioje tankiai apstatytoje vietoje buvo ir apie dešimt stačiatikių cerkvių. Prie miesto sienų buvo priemiesčiai (posadai).[86][87][88]

Į pietvakarius nuo Lvovo centro ėjo kelias į Horodoką (dab. Horodoko gatvė), kurioje ant Šv. Jurgio kalno stovėjo gynybinis vienuolynas (dabartinio Šv. Jurgio Soboro vietoje). Į pietų pusę ėjo kelias į Haličą (dab. Haličo ir Kunigaikščio Romano gatvės). Prieš šių gatvių stovėjo kunigaikščio rūmai (vėliau šioje vietoje buvo pastatytas dominikonų vienuolynas). Į šiaurės rytus nuo pagrindinės prekybinės aikštės ėjo Voluinės kelias, kuris sujungė Lvovą su Lucku (dab. Bogdano Cmelnickio gatvė). Rytų kryptimi ėjo Hlinianų kelias (dab. Ličiakovo gatvė), nusidriekiantis per Vynykus į Hlinianų miestą. Pietvakarių kryptimi ėjo Valachų kelias (dab. Žalioji gatvė), kuris jungė Lvovą su Valachija. XIV amžiaus pradžioje dėl atvykėlių iš Vakarų Europos srauto, miestas ženkliai išaugo ir prisijungė artimiausius kaimus.[89][90][91][92][93]

XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje naujuoju miesto centru tapo rajonas, kuriame buvo apsigyvenę vokiečių miestiečiai, o taip pat katalikų bajorai ir dvasininkija. Šį rajoną supo aukšta akmeninė siena su bokštais, miesto vartais ir giliu grioviu, užpildytu vandeniu (vėliau buvo pastatyta kita siena su tobulesniais gynybiniais bokštais, jos fragmentai išliko iki šių dienų). Dabartinėmis viduramžių Lvovo centro teritorijos ribomis laikytinas Laisvės prospektas, Mickevičiaus aikštė, Galicijos aikštė, Soboro aikštė, Viničenko gatvė, Muitinės aikštė, Danieliaus Haličiečio gatvė, Jono Gontos gatvė, Kunigaikščio Jaroslavlio Osmomyslo aikštė ir Prekybinė aikštė.[94][95]

 
Žemutinė pilis, XIX a. graviūra

Šito naujojo miesto centre buvo Turgaus aikštė, kurioje stovėjo rotušė su miesto įstaigomis. Nekatalikiškoji Lvovo gyventojų dalis gyveno atskiruose kvartaluose, dabartinėse Rusų, Armėnų, Fiodorovo ir Senojoje Žydų gatvėje. Ankstesnis Lvovo centras pamažu nyko vėliau virsdamas į Žolkovo priemiestį (kvartalai į šiaurę nuo naujojo centro). Į vakarus nuo centro buvo vadinamasis Krokuvos priemiestis, į pietus – Galicijos priemiestis, į rytus – Ličiakovo priemiestis (viduramžių Lvove buvo išskiriami Krokuvos ir Galicijos priemiesčiai, kiti priemiesčiai atsirado šiek tiek vėliau). Priemiesčiuose gyveno žydai, armėnai, rusėnai, jie turėjo ribotas teises tiek ūkio srityje, tiek ir visuomeniniame – politiniame Lvovo gyvenime.[96]

Znesenijė priklausė tiesiogiai Lenkijos karaliams, kurie nuomojo šią teritoriją turtingiems šlėktoms ir miestiečiams.[97] 1356 m. privilegija Kazimieras III miestui skyrė 70 Frankonijos lanų, o 1368 m. raštu miesto teritorija buvo išplėsta dar 30 lanų. Šioms žemėms, vėliau tapusios priemiesčiais ir miestui priklausančiais kaimais, taip pat taikyta Magdeburgo teisė ir jos nepriklausė karaliaus valdžios jurisdikcijai.[98] Lvovui augant, XIII – XIV amžiuose palaipsniui pereita nuo Silezijos tipo planavimo sistemos prie pomeraniškosios, kurioje naudoti flamandų mato vienetai. Visų 100 lanų inventorizacinis aprašas atliktas 1608 metais, o tai liudija apie tai, kad Lvovo plotas per kelis šimtmečius nesikeitė.[99][100][101]

Patekti į miestą buvo galima per dvejus pagrindinius vartus – Galicijos ir Krokuvos, kurių raktai buvo vienu iš miesto simbolių. Galicijos vartai stovėjo dabartinių Galicijos ir Brolių Rogatincevų gatvių sankryžoje. Per juos į miestą įvažiuodavo vilkstinės iš Haličo ir Vengrijos. Galicijos vartų gynybinis kompleksas susidėjo iš bokšto ir dviejų didžiųjų vartų ties vidine ir išorine sienomis. 1430 m. ant Galicijos vartų bokšto buvo laikrodis.[102][103]

Per Krokuvos vartus, kurie buvo dabartinių Krokuvos ir Lesės Ukrainkos gatvių sankryžoje, įvažiuodavo vilkstinės iš Krokuvos ir Lucko. Iki 1441 metų šie vartai buvo vadinami Totorių vartais dėl to, jog greta buvo Totorių kvartalas. Šių vartų gynybinis kompleksas susidėjo iš odininkų cecho bokšto ir dviejų apkaltų vartų, tarp kurių nusileisdavo sunkios ąžuolinės grotos. Vartus taip pat saugojo iš išorės iškastas gilus griovys su permestu per juo tiltu ir galingas barbakanas. Iki šių dienų Krokuvos vartų fragmentų išliko aplinkinių namų rūsiuose (jie buvo ištirti vykdant statybos darbus XX a. dešimtajame deš. ir 2006 m. vasarą).[104]

Svarbiu Viduramžių Lvovo elementu buvo dvi miesto sienų eilės. Vadinamoji Aukštoji siena kartu su bokštais buvo vidinė (ji buvo užbaigta XV a. pirmoje pusėje), o Žemoji siena su bastėjomis buvo išorinė. Tam, kad išlaikyti bokštų įtvirtinimus taikos metu ir ginti juos karo metu, prie kiekvieno bokšto buvo priskirtas už jį atsakingas amatininkų cechas. Palei dabartinę Lesės Ukrainkos gatvę stovėjo Krautuvininkų bokštas (ukr. Крамарів), Kepėjų bokštas, Odos išdirbėjų bokštas (Кушнірів) ties Krokuvos vartais, Muilo virėjų ir Skardininkų (Бляхарів) bokštas, Kardininkų bokštas, Audėjų bokštas, Kepurių siuvėjų ir Balnininkų bokštas, Aludarių ir Midaus virėjų bokštas. Dabartinių Lesės Ukrainkos ir Požemių gatvių sankryžoje stovėjo kampinis Akmentašių, Juostų pynėjų ir Tekintojų bokštas, taip pat kampinis Batsiuvių bokštas, iš pietinės pusės besiremiantis į miesto arsenalą. Palei dabartinę Brolių Rogatincevų gatvę Puodžių ir Katilių gamintojų bokštas, Siuvėjų bokštas virš Galicijos vartų ir kampinis Auksakalių bokštas. Pagal Poltvos upės krantą, dabartinio Laisvės prospekto rytinėje dalyje stovėjo Mėsininkų bokštas, Stalių, Bačkininkų ir Račių bokštas, Kalvių bokštas, Stalių, Šaltkalvių ir Adatininkų bokštas, taip pat Žemutinės pilies kompeksas.[105][106]

Po didelio 1527 m. gaisro, sunaikinusio didelę dalį Lvovo įtvirtinimų, miesto valdžia rekonstravo, o kai kuriose vietose iš naujo pastatė gynybines sienas ir bokštus. Pietinėje ir rytinėje miesto sienų pusėse atsirado naujų bokštų - Katilių, kurie atsiskyrė nuo puodžių Tuščiasis ir Žydų bokštai prie Galicijos vartų, Kailiadirbių bokštas. Po to, kai [austrai XVIII a. pabaigoje išgriovė miesto gynybines sienas ir bokštus, saugojusius Viduramžių Lvovą, liko tik Odininkų bokšto, Batsiuvių bokšto ir Akmentašių, Juostų pynėjų ir Tekintojų bokšto fragmentai rytinėje įtvirtinimų pusėje.[107]

 
Aukštosios sienos fragmentas

Šaunamųjų ginklų atsiradimas paskatino miestiečius pastatyti antrąją gynybinę sieną, kuri buvo vadinama Žemąja siena. Ant jos tarpuose tarp Aukštosios sienos bokštų buvo įrengtos 16 atvirų pusapvalių bastėjų (XX a. aštuntajame dešimtmetyje vykdant restauracinius darbus buvo rastos dviejų bastėjų, buvusių rytinėje Žemosios sienos linijoje, požeminės dalys). Trečiąją gynybinę linija sudarė žemių pylimai su akmenų ir medžio įtvirtinimais (iš jų išliko tik Parako bokštas).

XV a. pirmoje pusėje Aukštąją sieną supę žemių pylimai buvo paaukštinti ir sutvirtinti mediniais palisadais, o grioviai - pagilinti. 1476 m. architektas Janas Šindleris dar kartą paaukštino pylimus ir pagilino gynybinį griovį.[108]

Po 1498 m. totorių antpuolio miesto valdžia priėmė sprendimą sustiprinti išorinę gynybos liniją. Pirmuoju gynybiniu tašku tapo barbakanas prie Krokuvos vartų. Po 1520 metų pylimai vėl buvo rekonstruoti atsižvelgiant į pokyčius artilerijoje. Pylimai buvo apkrauti akmenimis, prasidėjo kelių išorinių bastėjų, išeinančių už įtvirtinimų perimetro labiausiai pažeidžiamoje pietrytinėje miesto gynybos pusėje.[109]

Priešais bernardinų vienuolyną buvo pastatytas bokštas, kuris kartu su Galicijos vartų barbakanu dengė miestą iš pietų pusės. Vietoje, kur jungėsi pietinė ir rytinė gynybinės linijos buvo pastatytas cilindrinis Karališkasis bokštas. Šiauriau nuo jo buvo pastatytas didžiausias iš išorinių bokštų – Parako bokštas. Šiaurinėje gynybinėje linijoje atsirado bokštas "Ant irklo", kuris saugojo Krokuvos vartų prieigas. Vakarų pusėje priėjimą prie Žemutinės pilies saugojo Hetmano bastėja (šioje dalyje nereikėjo stirių gynybinių įtvirtinimų, nes už sienos buvo pelkėtas Poltvos upės slėnis). Gynybinių pylimų įrengimas baigtas apie 1540 m., kai pietvakarinėjė gynybinėje linijoje buvo pastatytos dvi bastėjos - Žalčių ir Farsko. Žalčių bokštas taip pavadintas dėl to, kad ant jo buvo karalienės Bonos Sforcos, kuri finansavo statybą, herbas su gyvatėmis (šis bokštas taip pat vandintas Vandens, nes per jį ėjo vandens griovys iš Poltvos į vidinį gynybinį griovį.

Savo reikšmę išlaikė ir Lvovo pilys - Aukštutinė ir Žemutinė. Aukštutinė pilis XIV a. antrojoje pusėje buvo atstatyta iš plytų ir akmenų 1535–1538 m., 1574–1575 m. ir 1586–1589 m. remontuota ir perstatyta. Pilies centre kilo donžonas, aplink kurį išsidėstė įgulos kareivinės, vienutės šlėktoms ir miestiečiams. XVI a. devintajame dešimtmetyje pagal Bernardo Morando projektą aplink pilį iškasta tranšėja. Aukštutinės pilies rūmuose buvo įrengta koplyčia, ginklų dirbtuvės, kiemuose buvo šulinys ir pagalbiniai pastatai. Pilies įgulos vadu buvo burggrafas. 1955–1956 m. kasinėjimų metu rasti pilies sienos fragmentai, 1975 metais – XIII a. akmeninio apvalaus bokšto pėdsakai.[110][111]

Žemutinę pilį pastatė kunigaikštis Levas Danilovičius XIII a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. XIV a. 50-aisiais metais pilis pagal Kazimiero III Didžiojo įsaką buvo perstatyta ir įjungta į miesto fortifikacijų šiaurės vakarinę dalį. Tokiu būdu vakarinė ir šiaurinė Žemutinės pilies sienos pratęsė miesto gynybines sienas. Rytinė Žemutinės pilies siena, palei kurią buvo iškastas griovys, stovėjo dabartinės Teatro gatvės dalyje, pietinė siena jungėsi su pranciškonų vienuolynu. Įėjimas į Žemutinę pilį buvo ties dabartinių Teatro ir Lesės Ukrainkos gatvių sankryža.[112]

1381 m. medinė Žemutinė pilis sudegė. Atstatyta akmeninė pilis gerokai nukentėjo 1527 m. gaisro metu, nors jos išoriniai įtvirtinimai buvo nepažeisti. 1565 m. Žemutinė pilis vėl visiškai sudegė ir ją daug metų po to atstatinėjo Lvovo seniūnai. Lvovo seniūno Mikalojaus Herburto valdymo metais Žemutinė pilis susidėjo iš šešių pastatų, šulinio ir šv. Kotrynos bažnyčios, įkurtos vietoj senosios koplyčios. Žemutinė pilis formaliai nebuvo pavaldi magistratui, čia buvo karaliaus seniūno rezidencija, prie kurios veikė teismas, archyvas ir kalėjimas. Lvovo apgulties metu į Žemutinę pilį įleisdavo pabėgėlius iš aplinkinių kaimų. Šioje pilyje apsistodavo žemės ir miesto teismų teisėjai. 1387 m. rudenį Žemutinėje pilyje gyveno būsimasis Maskvos kunigaikštis Vasilijus I, 1537 m. vasarą ir rudenį – karalius Žygimantas Senasis. Poltvos upės artumas lėmė pastovią Žemutinės pilies sienų drėgmę.[113][114][115].

Architektūra redaguoti

Iš viduramžių eopchos Lvove išliko keletas kunigaikštystės ir lenkiškojo laikotarpio architektūros paminklų, nors jie yra reikšmingai perstatyti ir pakeisti. Šv.Nikolaus cerkvė, pastatyta XIII a. pab. kaip kunigaikščio dvaro cerkvė, išlaikė kai kuriuos Haličo - Voluinės kunigaikštystės bruožus. Iš pirmojo pastato iki mūsų dienų išliko tik bendras kryžiaus-kupolo tipo planas, žemutinė sienų ir apsidžių dalis.[116][117]

Archeologinių kasinėjimų metu rasti Šv.Jurgio vienuolyno pamatų, rūsių ir sienų fragmentai datuojami XIII a. pabaiga, Onufrijaus vienuolyno, Jono Krikštytojo bažnyčios - XIV a. Medinė Šv.Onufrijaus cerkvė pastatyta XIII a. pb. valdant kunigaikščiui Levui, o XV a. viduryje prie cerkvės įkurtas vienuolynas. Po gaisro cerkvė atstatyta 1518 m., o dabartinė akmens bažnyčia pastatyta 1550 m. Konstantino Konstantinovičiaus Ostrogiškio lėšomis. 1583 m. cerkvės ribose palaidotas knygų leidėjas Ivanas Fiodorovas.[118]

Nuo XIV a. vidurio Lvove pradėti statyti gotikos stiliaus pastatai. Pirmąja "kregždute" tarp religinės architektūros buvo Lotynų katedra, pastatyta XIV a. antroje pusėje ir iš dalies išlaikiusi pirminę gotikinę išvaizdą (po vėlyvo perstatymo gotikos elementai išliko presbiterijoje, altoriaus dalies eksterjere, išoriniuose kontrforsuose ir siauruose katedros languose). Pirmaisiais katedros architektais buvo Peteris Štecheris ir Mikalojus Gonzago, vėliau - joachimas Gromas ir Ambrozijus Rabišas, o užbaigė katedrą 1493 m. Hansas Štecheris (Blecheris).

Iki mūsų dienų neišliko plytiniai gotikos stiliumi statyti pranciškonų vienuolynas (1363—1460 m.), Šv.Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia prie Žemutinės pilies (XIV a. aštuntasis dešimtmetis), Šv.Dvasios bažnyčia ir ligoninė (1377-1431 m.), domininkonų bažnyčia (1408 - apie 1450 m.), Šv.Stanislovo bažnyčia. Gotikos stiliaus buvo 1491 m. Štecherio baigta rotušė, miesto fortifikacijos su Galicijos ir Krokuvos vartais, Aukštutinės pilies įtvirtinimai ir didžioji dalis gyvenamųjų namų.[119] Gotikinių statinių ansambliu buvo pati Žemutinė pilis, susidėjusi iš dviejų aukštų rūmų, papuošto arkada, sienų su bokštais ir įvairių pagalbinių statinių. Čia buvo karaliaus ir seniūno gyvenamosios patalpos, kanceliarija, archyvas, kalėjimas, veikė teisminės institucijos.[120]

Keletas XVI a. gaisrų, ypač 1527 m. gaisras, sunaikino viduramžių Lvovo gotikinius statinius, tačiau vėlyvosios gotikos stilistika sutinkama ir vėlesnių laikų bažnytinėje architektūroje. 1527 m. tapo skiriamąja linija tarp Lvovo gotikinės ir renesansinės architektūros laikotarpių. Jei gotikos laikotarpiu tarp architektų ir skulptorių žymesnį vaidmenį užėmė vokiečiai, tai Renesanso laikotarpiu pirmajame plane atsidūrė italai.[121][122]

Armėnų katedra, pastatyta kaip ir Lotynų katedra XIV a. antrojoje pusėje, nepaisant žymių perstatymų išlaikė savo armėniškąją-bizantiškąją išvaizdą. Katedros architektu buvo vokiečių kilmės meistras Doringas (pasak kitų versijų jis buvęs italas arba armėnas), pakviestas armėnų pirklių, išeivių iš Krymo. 1571 m. šalia Armėnų katedros pagal Petro Krasovskio projektą buvo pastatyta aštuonkampė varpinė su kupolu. 1925 m. vykusios restauracijos metu langų nišose buvo atverti XVI a. pirmąja puse datuojamų freskų likučiai. Iš skulptūrinių paminklų išliko 1551 m. mirusio patriarcho Steponoantkapinė plokštė su gotikos ir Renesanso elementais. Iš armėnų kapinių, kurios buvo šalia katedros, išliko keletas antkapinių plokščių iš XIV-XVIII a.[123][124][125]

1507 m. siuvėjų cecho lėšomis buvo pastatyta medinė Šv.Onos bažnyčia, tačiau 1509 m. bažnyčia sudegė miestą apsiautus Moldavijos gaspadoriaus kariuomenei.[126] 1554 m. vkiečių pirklys Štanclis Šolcas pasistatė namą su dideliu ūkiniu kiemu - pirmąjį mieste italų Renesanso stiliaus pastatą.[127]

Gyventojai redaguoti

Viduramžių Lvovo gyventojų etninė struktūra buvo marga ir nuolat keitėsi. Antrojoje XIII a. pusėje aplink kunigaikščio pilį būrėsi aplinkinių Haličo-Voluinės žemių valstiečiai, pirkliai ir amatininkai, taip pat pabėgėliai iš Kijevo Rusios. Yra žinių, kad Danieliaus Haličiečio ir Levo Danilovičiaus kariaunose tarnavo armėnai ir totoriai, dėl to tikėtina, kad jie galėjo būti ir Lvovo pilies sargybiniais. Vystantis prekybai su kitomis šalimis Lvove ėmė kurtis vokiečių, armėnų, žydų, totorių, vengrų, čekų, arabų (saracėnų), graikų ir italų kilmės pirkliai, amatininkai, architektai ir mokslininkai.[128][129][130][131]

XIII-XIV a. sandūroje Lvove jau buvo atskiri rusėnų (rytinėje miesto dalyje), žydų ir saracėnų (pietuose), armėnų ir totorių (šiaurėje) kvartalai, nustatyti kunigaikščio Levo Danilovičiaus. Lenkiškuoju laikotarpiu pagrindinėmis Lvovo etninėmis grupėmis buvo lenkai, vokiečiai, žydai, armėnai ir rusėnai (dabartinių ukrainieičių protėviai). Taip pat mieste gyveno didesnės ar mažesnės graikų, italų, totorių, vengrų, čekų, lietuvių, valachų ir karaimų bendruomenės.[132]

Duomenys apie skirtingas etnines bendruomenes lenkiškuoju Lvovo istorijos laikotarpiu randami teismų ir mokesčių dokumentuose (mokesčių rejestrai, mokesčiai nuo namų ar žemės sklypų, pagalvės mokestis), miesto, kaimų ir dvarų aprašuose (inventoriai ir liustracijos), metrikų įrašuose. Daugiausia duomenų yra apie centrinės dalies, kuri viduramžiais ir laikyta Lvovu, gyventojus, gerokai mažiau duomenų yra apie priemiesčių, netoli miesto buvusių kaimų ir įvairių jurisdikų (valdų, kur negaliojo magistrato valdžia, nes jos priklausė karaliui, šlėktai ar dvasininkams) gyventojus. Žydai beveik visada mokėjo papildomus mokesčius, jie buvo registruojami ir aprašomi atskirai nuo gyventojų krikščionių, dėl to duomenų apie juos yra daugiau ir jie yra platesni bei tikslesni.[133]

Natūralus gyventojų prieaugis viduramžių Lvove buvo mažesnis, nei kaimiškose vietovėse, o neretai dėl didelio mirtingumo ir neigiamas. Lvovui buvo būdingas aukštas vaikų mirtingumas, badmečiai, epidemijos, gaisrai ir karai. Pagrindiniu miestiečių skaičiaus augimo fatoriumi buvo imigracija ir aplinkinių kaimų ir kaimyninių valstybių.[134] Intensyviausia vokiečių imigracija į Lvovą vyko XIV a. - XV a. pradžioje. Antrojoje XV a. pusėje vokiečių kolonistų srautas ženkliai sumažėjo, o pirmoje XVI a. pusėje išvis sustojo (daugiausia vokiečių imigrantų buvo iš Silezijos, taip pat Lenkijos ir Rusios vaivadijos miestų, kuriuose buvo didelės vokiečių kolonijos). Nuo XV a. prasidėjo kaimiškųjų Lvovo apylinkių kolonizacija, kurioje dalyvavo lenkai, vokiečiai ir valachai.[135]

XV a. pradžioje Lvove gyveno 5,5 tūkst. gyventojų, iš kurių 600 gyveno Galicijos ir Totorių (Krokuvos) priemiesčiuose.[136] Pagal kitus duomenis Lvove buvo apie 6 tūkst. gyventojų, iš kurių 4-4,5 tūkst. gyveno centrinėje miesto dalyje.[137] Didumą centrinės miesto dalies gyventojų dalį sudarė vokiečiai (apie 4/5), jie sudarė didžiausią dalį tarp cechmistrų (cechų seniūnų), didelę dalį nekilnojamojo turto valdytojų (daugiau nei 60 %), pirklių ir vietos savivaldos institucijų atstovų. Dokumentai buvo sudaromi lotynų ir vokiečių kalbomis.[138] Antra pagal dydį miesto bendruomenė buvo armėnai (iki 10 %), jie sudarė 11 proc. nekilnojamojo turto valdytojų. Rusėnų tarp nekilnojamojo turto savininkų buvo 5 proc., lenkų kiek daugiau nei 4 proc.[139]

Penkta pagal dydį miesto etninė grupė buvo žydai. Priemiesčiuose taip pat vyravo vokiečiai, tačiau rusėnų ir totorių dalis čia buvo ženkliai didesnė, nei už miesto sienų.[140]

XVI a. pradžioje Lvove gyveno nuo 7 iki 10 tūkst. žmonių. Pagal kitus duomenis antrame XVI a. ketvirtyje mieste buvo nuo 6,7 iki 7 tūkst. gyventojų, tame tarp apie 2,7 tūkst. dviejuose priemiesčiuose ir Podzamčėje. Po 1527 m. gaisro priemiesčių gyventojų skaičius trumpam viršijo beveik visiškai sunaikintos centrinės miesto dalies gyventojų skaičių. XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje miesto gyventojų skaičius pasiekė 17-20 tūkst. gyventojų, tame tarp 12 tūkst. gyveno priemiesčiuose (jei XVI a. pradžioje dauguma Lvovo gyventojų gyveno centrinėje dalyje, tai to paties amžiaus pabaigoje ten gyveno tik trečdalis miestiečių). Galicijos priemiestyje gyveno daugiausia lenkai, taip pat vokiečiai ir rusėnai, Krokuvos priemiestyje (ypač karaliaus seniūno jurisdikoje) - žydai, armėnai ir rusėnai, taip pat lenkai.[141][142]

XVI a. sumažėjo vokiečių imigrantų srautas, tačiau stipriai išaugo lenkų ir rusėnų ir Rusios ir Belzo vaivadijos skaičius, taip pat lenkų iš Mažosios Lenkijos (ypač iš sostinės Krokuvos), Didžiosios Lenkijos ir Mazovijos skaičius. XVI a. antrajame ketvirtyje tarp gavusių miesto pilietybę lenkai sudarė 54 %, rusėnai — 15 %, vokiečiai — 11 %, armėnai — 2 %. Be to, gavusiųjų teisę naudotis miestiečių teisėmis vis didesnę dalį sudarė gimusieji Lvove.[143] Reikia atkreipti dėmesį, kad XVI a. miestiečių teisėmis naudojosi tik apie 1 tūkst. miestiečių, kurie kartu su šeimomis sudarė ketvirtį Lvovo gyventojų. Taigi didelė dalis rusėnų ir armėnų, beveik visi žydai ir netgi daugybė neturtingų lenkų, neturėjusių rekomendacijų iš vietinių cechų, Lvove gyveno ne pagal miesto teisę.[144]

Pagal keleto šaltinių analizę antrojoje XVI a. pusėje lenkai sudarė 38 % Lvovo ir artimiausių kaimų gyventojų, rusėnai (ukrainiečiai) — 24 %, žydai — 8 %, vokiečiai — 8 %, armėnai — 7 %, kiti — 15 %. XVI a. pabaigoje 50 % miesto gyventojų buvo lenkai, žydai sudarė 20 %, rusėnai — 20 %, armėnai — 10 % gyventojų.[145]

Miesto centre XVI a. pirmojoje pusėje lenkai, asimiliavę vokiečius, tapo didžiausia etnine grupe. Antroje vietoje buvo armėnai, tačiau viduramžiais prie jų priartėjo žydai, kurie antrojoje XVI a. pusėje pralenkė armėnus. Rusėnų dalis tarp stambiausių etninių grupių buvo mažiausia. Piremiesčiuose per XVI a. taip pat didėjo lenkų dalis. Čia antrojoje vietoje ilgą laiką buvo rusėnai, tačiau antrojoje amžiausi pusėje juos pralenkė žydai (pvz., Krokuvos priemiestyje).

Rusėnai redaguoti

Rusėnai buvo vyraujanti Haličo-Volynės kunigaikštystės etninė grupė ir sudarė reikšmingą Lvovo gyventojų dalį kunigaikštiškuoju laikotarpiu (XIII- pirmoji XIV a. pusė). Jie turėjo aukštą socialinį statusą ir naudojosi valdžios parama. Nuo pirmosios XIV a. pusės jų dalis tarp miesto gyventojų ir atitinkamai visuomeninė reikšmė palaipsniui mažėjo. Iš dalies dėl to tarp rusėnų buvo pastebimas nepasitenkinimas privilegijuotą užsieniečių, ypač katalikų vokiečių, padėtimi.[146]

Skirtingai nuo Haličo, Terebovlės ir Peremislio, kurie formavosi beveik išskirtinai ant slaviškojo pagrindo, Lvove nuo kunigaikščio Levo laikų buvo reikšmingas užsienio pirklių ir amatininkų sluosnis. Statant naujus miesto kvartalus Poltvos slėnyje Lvovo apylinkės buvo menkai apgyvendintos, žmogiškųjų išteklių iš rusėnų tarpo neužteko visų statybos reikalų sprendimui. Užsieniečius traukė ir ekonominės lengvatos, kuriomis į Lvovą vilioti amatininkai ir išsilavinę asmenys (raštininkai, vertėjai, juristai ir gydytojai). Tokiu būdu Lvovas iš pat pradžių buvo orientuotas į išorinius ryšius ir nebuvo glaudžiai susijęs su aplinkinėmis kaimiškosiomis vietovėmis, kur vyravo rusėnai.[147]

Lvovą kaip ir Chelmą statė kaip kunigaikščių valdžios forpostą ir tuo pačiu kaip atsvarą seniesiems Haličo miestams, pvz., Haličui ir Peremisliui, kur buvo stiprios kunigaikščiui nelojalios bajorų giminės. Ši polietninio Lvovo priešstata su senaisiais Haličo Rusios politiniais centrais neprisidėjo prie rusėnų migracijos į miestą.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. C.293.
  2. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — 87-88 с.
  3. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. C.359.
  4. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. - Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  5. ↑ ТОП-7 археологічних знахідок у Львові за 2015 рік
  6. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. - Львів : Літопис, 2007. - 656 с.
  7. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. - Львів : Літопис, 2008. - 608 с. - ISBN 978-966-7007-69-0.
  8. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. - Львів : Літопис, 2007. - 656 с.
  9. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. -358 с. - ISBN 966-613-378-4.
  10. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. - 712 с. - ISBN 5-7773-0149-7.
  11. ↑ Лев Данилович: «князь думен и хоробор на рати» чи «безчесний князь»? / Л. Войтович // Україна в Центрально-Східній Європі: Зб. наук. пр. - К.: Інститут історії України НАН України, 2013. - Вип. 12-13. - с.148-189. [1]
  12. ↑ Ісаєвич Я. Як виникло місто під назвою Львів //Львів. Історичні нариси. — Львів, 1996. — с. 16—18.
  13. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  14. ↑ Войтович Л. Король Данило Романович: політик і полководець Архівовано 25 August 2016 // Доба короля Данила в науці, мистецтві, літературі. — Львів, 2008. — с. 22–97.
  15. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  16. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 5 — ISBN 966-613-378-4.
  17. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів: Світ, 1992. — C.116. — ISBN 5-7773-0149-7.
  18. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — 712 с. — ISBN 5-7773-0149-7.
  19. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  20. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  21. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. — 358 с. — ISBN 966-613-378-4.
  22. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  23. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  24. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  25. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  26. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  27. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  28. ↑ 28,0 28,1 28,2 D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija. III tomas.Vilnius: Baltos lankos, 2011. P.492.
  29. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  30. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  31. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — C. 470 — ISBN 978-966-7007-69-0.
  32. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — C.15 — ISBN 966-613-378-4.
  33. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — C. 100-101 — ISBN 978-966-7007-69-0.
  34. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — C.90
  35. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — C. 480-481. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  36. ↑ D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija. III tomas.Vilnius: Baltos lankos, 2011. P.493.
  37. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. — C. 28, 30 — ISBN 966-613-378-4.
  38. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — C.133-134 — ISBN 5-7773-0149-7.
  39. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — C. 90
  40. ↑ D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija. III tomas.Vilnius: Baltos lankos, 2011. P.494.
  41. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 20, 26-27.
  42. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 359, 366.
  43. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — с. 138-139
  44. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 20
  45. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. — 358 с. — ISBN 966-613-378-4.
  46. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — с. 134.
  47. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 407.
  48. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с.90
  49. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. с. 334, 408.
  50. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — с. 134.
  51. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с.408
  52. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с.90.
  53. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с.408-409
  54. ↑ J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija. V tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2013. P. 313-314.
  55. ↑ озицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 293, 366, 409.
  56. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 409
  57. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. — с. 28-29 — ISBN 966-613-378-4.
  58. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с.52
  59. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с.63
  60. ↑ J.Kiaupienė, R.Petrauskas Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2009. P.470.
  61. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с.199, 424
  62. ↑ J.Kiaupienė, R.Petrauskas Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2009. P.472.
  63. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с.478.
  64. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів: Світ, 1992. — с. 162.
  65. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 473.
  66. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — с. 141-142.
  67. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 212.
  68. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 424.
  69. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 441, 530.
  70. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 512.
  71. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 94, 98, 275.
  72. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 394.
  73. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с. 90.
  74. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 594.
  75. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 524.
  76. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 211.
  77. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с.54.
  78. ↑ J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija. V tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2013. P. 404.
  79. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — 712 с. — ISBN 5-7773-0149-7.
  80. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  81. ↑ Якимович Б. Історія українського війська. — Львів: Світ, 1992. — с. 177.
  82. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 152, 512.
  83. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — с. 211, 293, 594
  84. ↑ Капраль М. Привілеї міста Львова (XIV-XVIII ст.). — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2010. — с. 9.
  85. ↑ J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija. V tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2013. P. 404.
  86. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с.89
  87. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с.7.
  88. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 13, 20.
  89. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с.89
  90. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — с.446
  91. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с.558
  92. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 13.
  93. ↑ Мельник Б. Довідник перейменувань вулиць і площ Львова. XIII—XX ст. — Львів: Світ, 2001. — с. 3, 17.
  94. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с. 90.
  95. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 21.
  96. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с. 90.
  97. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 480.
  98. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  99. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 68, 473.
  100. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. — с. 25, 30.
  101. ↑ Капраль М. Привілеї міста Львова (XIV-XVIII ст.). — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2010. — с. 16.
  102. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 274.
  103. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 21.
  104. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с.275.
  105. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 198-199, 277.
  106. ↑ Капраль М. Економічні привілеї міста Львова XV-XVIII ст.: привілеї та статути ремісничих цехів і купецьких корпорацій. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2013. — c.13.
  107. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 199
  108. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 199, 321.
  109. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — с. 321-322.
  110. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — с. 393-394.
  111. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 20.
  112. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — с. 394.
  113. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 394-395.
  114. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 21.
  115. ↑ „Під «Вернісажем» віднайшли мури замку князя Лева“ (ukrainiečių). Твоє місто.
  116. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с.95.
  117. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с. 16-17.
  118. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 69.
  119. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 566.
  120. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с.21.
  121. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 566-567.
  122. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 48-50
  123. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с. 95.
  124. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 393
  125. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 44-45
  126. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 559.
  127. ↑ Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів: Літопис, 2008. — с. 178.
  128. ↑ История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев: Украинская советская энциклопедия, 1978. — с. 98.
  129. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 3, 6.
  130. ↑ Капраль М. Привілеї національних громад міста Львова (XIV-XVIII ст.). — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2010. — с. 5.
  131. ↑ Островский Г. Львов. — Ленинград: Искусство, 1982. — с. 14.
  132. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 8-9, 14. — ISBN 966-613-378-4.
  133. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 31-33.
  134. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 15-16.
  135. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 18, 36.
  136. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 473-474
  137. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 42, 47.
  138. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 33-34.
  139. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 38-39, 42.
  140. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 47-48, 65-66.
  141. ↑ Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів: Літопис, 2007. — с. 473-474.
  142. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 46-47.
  143. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 66.
  144. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 93-94.
  145. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 89.
  146. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 9-10.
  147. ↑ Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів: Львівський національний універсистет ім. І. Франка, 2005. — с. 17-19.

Literatūra redaguoti

  • Долинська М. Львів: простір на тлі мешканців XIII — ХІХ ст. — Львів: Видавництво Українського католицького університету, 2014. — 168 с. + 10 іл. — ISBN 978-966-2778-33-5
  • Заяць О. Громадяни Львова XIV–XVIII ст.: правовий статус, склад, походження. — Львів : Інститут української археографії та джерелознавства ім. М. С. Грушевського НАН України, 2012. — 558 с. — ISBN 978-966-02-6391-8.
  • Ісаєвич Я., Литвин М., Стеблій Ф. Історія Львова. Том 1. — Львів : Центр Європи, Інститут українознавства ім. І. Крип’якевича НАН України, 2006. — 296 с. — ISBN 966-7022-59-5.
  • Капраль М. Привілеї національних громад міста Львова (XIV-XVIII ст.). — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2010. — 576 с.
  • Капраль М. Привілеї міста Львова (XIV-XVIII ст.). — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2010. — 544 с.
  • Капраль М. Економічні привілеї міста Львова XV-XVIII ст.: привілеї та статути ремісничих цехів і купецьких корпорацій. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2013. — 815 с. — ISBN 978-966-02-4312-5.
  • Качор І. Середньовічний Львів. Фортифікації. — Львів : Апріорі, 2009. — ISBN 978-966-2154-22-1.
  • Козак Л., Тучапський Я. Храми Львова. — Львів, 2000. — 173 с.
  • Козицький А., Білостоцький С. Кримінальний світ старого Львова. — Львів : Афіша, 2001. — 230 с. — ISBN 966-7760-90-1.
  • Козицький А., Підкова І. Енциклопедія Львова. Том 1. — Львів : Літопис, 2007. — 656 с.
  • Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 2. — Львів : Літопис, 2008. — 608 с. — ISBN 978-966-7007-69-0.
  • Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 3. — Львів : Літопис, 2010. — 736 с.
  • Козицький А. Енциклопедія Львова. Том 4. — Львів : Літопис, 2012. — 816 с. — ISBN 978-966-8853-23-4.
  • Косминский Е. История Средних веков. — Москва : Политиздат, 1952. — 748 с. (рос.)
  • Крип'якевич І. П. Львів. Його минувшина й теперішність. — Львів, 1910. — 64 с.
  • Крип'якевич І. П. Львівська Русь в першій половині XVI ст.: дослідження та матеріали / Упоряд. М. Капраль. — Львів: Б. в., 1994. — 394 с. — (Львівські історичні праці. Джерела. — Вип. 2).
  • Липка Р. Ансамбль вулиці Вірменської. — Львів : Каменяр, 1983. — 110 с.
  • Лозинський Р. Етнічний склад населення Львова. — Львів : Львівський національний університет ім. І. Франка, 2005. — 358 с. — ISBN 966-613-378-4.
  • Мацкевий Л. Археологічні пам'ятки Львова. — Львів : Логос, 2008. — 224 с. — ISBN 966-7379-47-5.
  • Мельник Б. Довідник перейменувань вулиць і площ Львова. XIII—XX ст. — Львів : Світ, 2001. — 128 с. — ISBN 966-603-115-9.
  • Мельник Б. Вулицями старовинного Львова. — Львів : Світ, 2006. — 272 с. — ISBN 966-603-393-3.
  • Мельник І., Масик Р. Пам'ятники та меморіальні таблиці міста Львова. — Львів : Апріорі, 2012. — 320 с. — ISBN 978-617-629-077-3.
  • Мельник І. Галицьке передмістя та південно-східні околиці Королівського столичного міста Львова. — Львів : Апріорі, 2012. — 352 с. — ISBN 978-617-629-076-6.
  • Мельник І. Довкола Високого Замку. Шляхами і вулицями жовківського передмістя та північних околиць міста Львова. — Львів : Апріорі, 2010. — 287 с. — ISBN 966-215432-9.
  • Мельник І. Львівський Новий Світ та південні околиці королівського столичного міста Галичини від Святого Юра до Наварії. — Львів : Центр Європи, 2009. — 287 с. — ISBN 978-966-7022-82-2.
  • Мельник І. Львівські вулиці і кам'яниці, мури, передмістя та інші особливості королівського столичного міста Галичини. — Львів : Центр Європи, 2008. — 384 с. — ISBN 978-966-7022-79-2.
  • Мельник І., Загайська Р. Личаківське передмістя та східні околиці королівського столичного міста Львова. — Львів : Центр Європи, 2010. — 352 с. — ISBN 978-966-7022-88-4.
  • Овсийчук В. Львовская живопись XVI–XVIII в.в. Автореферат. — Ленинград, 1966. — 29 с. (рос.)
  • Овсийчук В. Архітектурні пам'ятки Львова. — Львів : Каменяр, 1969. — 169 с.
  • Островский Г. Львов. — Ленинград : Искусство, 1982. — 239 с. (рос.)
  • Островский Г. Художественные музеи Львова. — Ленинград : Искусство, 1978. — 211 с. (рос.)
  • Охріменко Ю. М. Найдавніші лазні Львова / Ю. М. Охріменко // Здоровий спосіб життя : зб. наук. ст. — Львів, 2010. — Вип. 52. — С. 23-24.
  • Палков Т. Львов. Путеводитель. — Львов : Ладекс, 2007. — 103 с. — ISBN 966-8233-03-4. (рос.)
  • Паславський І. В. Хто і коли заснував місто Львів? Вірогідні й невірогідні дати заснування столиці Галичини. — Львів: НВФ «Українські технології», 2010. — 36 с., іл.
  • Пшик В. Укріплені міста, замки, оборонні двори та інкастельовані сакральні споруди Львівщини XIII–XVIII ст. — Львів : Дизайн-студія, 2008. — 239 с. — ISBN 966-8095-03-0.
  • Секретарюк В. Історія Львова. — Київ : Наукова думка, 1984. — 412 с.
  • Терський С. Гігієна, санітарія та медицина старого Львова / С. В. Терський // Здоровий спосіб життя : зб. наук. ст. — Львів, 2007. — Вип. 18. — С. 50-55.
  • Трегубова Т., Мих Р. Львів. Архітектурно-історичний нарис. — Київ : Будівельник, 1989. — 272 с. — ISBN 5-7705-0178-2.
  • Харчишин О. Український пісенний фольклор в етнокультурі Львова: трансформаційні процеси, міжкультурні пограниччя. — Львів : Простір-М, 2011. — 368 с. — ISBN 978-966-02-6118-1.
  • Хрестоматія з історії України литовсько-польської доби: Навч. посібн. / упоряд. Тетяна Гошко; наук. ред. М. Капраль. — Л.: Вид-во Укр. Катол. ун-ту, 2011. — 685 с. — ISBN 978-966-8197-78-9 (Чорновий варіант Хрестоматії ТУТ)
  • Якимович Б. Історія українського війська. — Львів : Світ, 1992. — 712 с. — ISBN 5-7773-0149-7.
  • Історія Львова в документах і матеріалах. — Київ : Наукова думка, 1986. — 420 с.
  • История городов и сёл Украинской ССР в 26 томах. Львовская область. — Киев : Украинская советская энциклопедия, 1978. — 795 с. (рос.)


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Viduramžių_Lvovo_istorija&oldid=7237934"