Vikipedija

Kazys Bizauskas

Kazys Bizauskas
Gimė 1893 m. vasario 14 d.
Rusija Paviluostas, Kuldygos apskr., Rusijos imperija
Mirė 1941 m. birželio 26 d. (48 metai)
Baltarusija prie Byhosavo stoties netoli Červenės, Minsko sritis, Baltarusija
Veikla Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas, ateitininkas, vienas Lietuvos banko steigėjų
Partija Lietuvos krikščionių demokratų partija
Alma mater Maskvos universitetas
Vikiteka Kazys Bizauskas

Kazys Bizauskas (1893 m. vasario 14 d. Paviluostas, Kuldygos apskr., Latvija – 1941 m. birželio 26 d. prie Byhosavo geležinkelio stoties netoli Červenės, Polocko rajono, Minsko sritis, Baltarusija) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas, ateitininkas, vienas Lietuvos banko steigėjų.

Biografija redaguoti

 
Namas Vydūno alėjoje Kaune, kur K. Bizauskas gyveno 1933–1940 m.
 
K. Bizausko memorialinė lenta

Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Vilniuje, 1913 m. baigė Kauno grafo Platovo vyrų gimnaziją. 1913 m. pradėjo studijuoti Maskvos universiteto Teisės fakultete, bet Pirmasis pasaulinis karas nutraukė studijas.[1] 1913 m. Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūta“ vienas steigėjų. 1914 m. laikraščio „Rygos garsas“ redaktorius. 1915 m. Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektorius, miesto valdybos narys.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, 1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys, nuo 1918 m. – jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, jauniausias Nepriklausomybės akto signataras. Nuo 1918 m. Lietuvių krikščionių demokratų partijos narys.

 
Kazys Bizauskas 1920 m.
Lietuvos albumas

1919 m. kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įkūrė Lietuvos ūkio banką. Dalyvavo Lietuvos delegacijos derybose su Tarybų Rusija, delegacijos generalinis sekretorius.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė LKDP frakcijai. 1920 m. birželio 19 d. – 1922 m. vasario 2 d. VI Kazio Griniaus ministrų kabinete – Lietuvos švietimo ministras. 1922 m. kovo 10 d. Steigiamojo Seimo nario mandato atsisakė.[2]

Nuo 1922 m. kovo 30 d. Lietuvos atstovas Vatikane, nuo 1923 m. lapkričio 24 d.– nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV, nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. – Latvijoje, nuo 1928 m. gegužės 16 d. – Didžiojoje Britanijoje, nuo 1930 m. spalio 14 d. – Olandijoje. Nuo 1931 spalio 1 d. iki 1932 m. ir 1938–1939 m. įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos, 1932–1938 m. ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1939 m. sausio – kovo mėn. nepaprastasis pasiuntinys Latvijoje.

1929 m. kovo 28 d. – 1939 m. lapkričio 21 d. XX Jono Černiaus ministrų kabineto ir 1939 m. lapkričio 21 d. – 1940 m. birželio 15 d. XXI Antano Merkio ministrų kabineto Ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje.[3]

1940 m. liepos mėn. NKVD suimtas savo ūkyje Žirnajuose netoli Pabaisko, Ukmergės apskritis. 1941 m., prasidėjus karui, iš Kauno kalėjimo vežamas į Rusiją, birželio 26 d. sušaudytas netoli Bigosovo geležinkelio stoties Baltarusijoje.

Visuomeninė veikla redaguoti

Bendradarbiavo leidiniuose: „Draugija“, „Ateitis“, „Šaltinis“, „Viltis“, „Vienybė“. Vertė grožinę literatūrą iš lenkų ir kitų kalbų, parašė originalių kūrinių.

1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. XXVII knygos mėgėjų draugijos ir Lietuvių – britų draugijos vienas steigėjų. Vienas ateitininkų organizacijos kūrėjų, 1933 m. „Naujosios romuvos“ bičiulių sąjungos centro valdybos, 1935 m. – Ateitininkų federacijos vyr. valdybos pirmininkas.

Įvertinimas redaguoti

Bibliografija redaguoti

  • Raštijos bei literatūros teorija, vadovėlis, 1918 m.;
  • Literatūros teorija, 1922–1923 m.

Vertimai

  • J. Spilmanas, Išpažinties paslaptis. 1912 m.;
  • V. Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių, 1933 m. 2 leid. 1991 m.

Literatūra redaguoti

  • P. Zunde. Kazys Bizauskas, 2 kn. Čikaga, 1993–1994 m.
  • Bizauskas Kazimieras, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 10.
  • Bizauskas Kazimieras, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1954, t. 3, p. 58.
  • Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941, Vilnius, 1992, p. 76.
  • Tamošaitis M., Bizauskas Kazimieras, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 99-102.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 44 p. ISBN 5-89942-585-7.
  2. ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
  3. ↑ Kazimieras Tamašauskas. Kazys Bizauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 270 psl.

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kazys_Bizauskas&oldid=7188441"