Pinatubas
Šalis Filipinai Filipinai
Aukštis 1486 m
Tipas stratovulkanas
Amžius 1,1 mln.
Aktyvumas aktyvus
Paskutinis
išsiveržimas
1993 m.
Žemėlapis rodantis vietą.
Koordinatės: 15°8′30″ š. pl. 120°21′0″ r. ilg. / 15.14167°š. pl. 120.35000°r. ilg. / 15.14167; 120.35000

Pinatubas (tag. Bundok Pinatubo) – aktyvus ugnikalnis (stratovulkanas) Filipinuose, Lusono saloje, Sambaleso, Tarlako ir Pampangos provincijų sandūroje, netoli Ancheleso miesto. Aukštis 1486 m. (iki 1991 m. išsiveržimo – 1745 m). Sudarytas iš andezito ir dacito.

Pagarsėjo savo paskutiniu niokojančiu išsiveržimu, kuris po 611 metų pertraukos įvyko 1991 m. birželio 12 d., tai antras pagal dydį XX a. ugnikalnių išsiveržimas[1]. Dėl tikslios išsiveržimo prognozės dešimtys tūkstančių žmonių iš ugnikalnio apylinkių buvo evakuoti. Nepaisant to, išsiveržimo metu ir nuo susijusių pasekmių žuvo mažiausiai 875 žmonės. Be to, apylinkės buvo smarkiai apniokotos piroklastinių srautų, pelenų bei vėliau susidariusių laharų.

Išsiveržimo poveikis buvo jaučiamas visame pasaulyje. Jo metu į stratosferą išmestas didžiulis kiekis aerozolių, kurį galima palyginti tik su Krakatau išsiveržimu 1883 m. Keletą mėnesių po išsiveržimo atmosferoje susidarė globalus sieros rūgšties turintis rūko sluoksnis. Temperatūra nukrito apie pusę laipsnio ir stipriai ardomai buvo paveiktas ozono sluoksnis.

Etimologija

redaguoti
 
Pinatubas iki išsiveržimo

Pinatubo pavadinimas tagalų ir sambalų kalbomis reiškia „turintis augti“. Šio pavadinimo etimologija siejama su 1500 m. išsiveržimu, tačiau apie išsiveržimą nėra jokių legendų, pasakojimų tarp vietinių gyventojų. Taip pat manoma, kad pavadinimas galėjo kilti nuo derlingų Pinatubo šlaitų, kur gerai auga sodinamos kultūros.

Susiformavimas

redaguoti

Ugnikalnis yra susidaręs Filipinų ir Eurazijos plokščių sandūroje. Eurazinė plokštė grimzta po Filipinų plokšte ir taip susidaro subdukcinė zona, iš kurios kylanti magma maitina palei sandūros juostą esančius ugnikalnius, kurie sudaro ugnikalnių grandinę Lusono salos vakaruose. Ši ugnikalnių grandinė savo ruožtu įeina į vadinamąjį Ramiojo vandenyno Ugnies Žiedą.

Geologija

redaguoti
 
1991 m. išsiveržimo pradžia

Nors apie Pinatubo išsiveržimus iki 1991 m. jokių rašytinių duomenų nėra, tačiau keletas aetų tautos žmonių pasakojo, kad jų protėviai minėjo apie kalno aktyvumą. Pinatubas iki 1991 m. buvo geoterminė zona, ir nedideli dujų išsiveržimai vykdavo anksčiau. Geologai Pinatubo veiklą skirsto į dvi eras: senovinę ir dabartinę.

Kalno aktyvumas prasidėjo prieš 1,1 mln. metų. To meto kalno aukštis buvo apie 2300 m. Ano meto veiklos palikimas – vulkaniniai kamščiai, lavos laukai. Pinatubo veikla sustojo prieš 45 tūkst. metų.

Po 10 tūkst. metų prasidėjo naujas veiklos periodas. Pinatubas atgimė galingu išsiveržimu (25 km³ medžiagų), išmesdamas piroklastus, kurie šlaitus uždengė 100 m storiu. O magmos židinio medžiagai iškilus į paviršių, pasidarė didelė kaldera. Taip pat dideli išsiveržimai įvyko prieš 17 000, 9000, 6000-5000, 3900-2000 metų. Visi šie išsiveržimai buvo galingi, ugnikalnis jų metu išmesdavo virš 10 km³ medžiagų. Mokslininkai nustatė, kad paskutinis išsiveržimas iki 1991 m. įvyko apie 500-uosius metus. Nuo to laiko šlaitai apaugo džiunglėmis, kalnas erodavo ir buvo laikomas snaudžiančiu.

Istorija

redaguoti
 
Birželio 15 d. išsiveržimas

1565 m. ispanams užkariavus Filipinus, kalnas tapo prieglobsčiu nuo ispanų besislepiantiems vietiniams gyventojams aetams, nes tuo metu buvo apaugęs tankiu mišku.

Iki 1991 m. išsiveržimo Pinatubas buvo mažai kam žinomas kalnas, nežinomas net tolimesnių apylinkių gyventojams, iškilęs į 1745 m aukštį virš jūros lygio. Tai tik 600 m. aukščiau už aplinkines lygumas ir tik 200 m aukščiau už aplinkines kalnų viršūnes, užstojančias Pinatubą. Ugnikalnio šlaituose gyveno aetų tautos žmonės, kurie vertėsi žemdirbyste (ypač ryžių ir rugių auginimu). Vulkano papėdėje gyveno apie 30 tūkst. gyventojų, įsikūrusių kaimuose ir barangajuose. O 40 km spinduliu apie Pinatubą gyveno apie 0,5 mln. gyventojų, į šią teritoriją įėjo Ancheleso miestas (150 tūkst. gyv.) ir Klarko oro bazė (20 tūkst.). Papėdėje vešėjo tropinių miškų ekosistema, pašlaitėse prasidėjo keletas upių (vėliau dėl laharų ir nuosėdų upių ir miško eksosistemos labai nukentėjo).

1991 m. išsiveržimas

redaguoti
 
Pelenais padengta žemė 1991 m. išsiveržimo metu

1990 m. liepos 16 d. Lusono salą sudrebino galingas 7,8 balo žemės drebėjimas. Netrukus po jo iš Pinatubo ėmė veržtis dujų ir dūmų srovė. 1991 m. kovo 15 d. vėl įvyko keletas žemės drebėjimų, o balandžio 2 d. Pinatubas galutinai pabudo. Ugnikalnis į dangų išmetė 1,5 km aukščio dūmų stulpą. Netrukus visos apylinkės buvo užklotos stora pelenų danga. Gegužę Pinatubas pradėjo skleisti sieros dioksidą (gegužės 28 d. net 5000 t per dieną). Birželio 3 d. pradėjo veržtis magma, ugnikalnyje prasidėjo sprogimai. Birželio 7 d. pelenų stulpas pasiekė 7 km aukštį. Ugnikalnio veikla atidžiai buvo stebima Filipinų vulkanologijos ir seismologijos instituto, o evakuacija pradėta instituto direktoriui Raymundo Punongbayan perspėjus apie didesnius išsiveržimus. 40 km spinduliu apie Pinatubą pradėta gyventojų evakuacija, daugelis gyventojų perkelti į laikinas stovyklas Maniloje ir Keson Sityje. Birželio 15 d. įvyko klimaksinis išsiveržimas. Prasidėjo stiprūs požeminiai smūgiai. Piroklastai pasiekė 16 km spindulį, viską naikindami savo kelyje. Be to, tą pačią dieną Lusono salą užgriuvo galingas taifūnas Yunya. Piroklastų srautai susimaišė su vandeniu ir kilo dideli laharai (purvo nuošliaužos). Praktiškai visą salą padengė pelenai. Jie taip pat krito ir Pietų Kinijos jūroje, Indokinijoje. Birželio 15 d. vakare Pinatubas pradėjo rimti.

Vulkanologai apskaičiavo, kad išsiveržimo metu buvo išmesta: 800 tūkst. t cinko, 600 tūkst. t vario, 550 tūkst. t chromo, 300 tūkst. t nikelio, 100 tūkst. t švino, 10 tūkst. t arseno, 1000 t kadmio ir 800 t gyvsidabrio.

Padariniai

redaguoti
 
Nuotrauka iš kosmoso 1992 m.

Išsiveržimo metu išmesta 10 km³ medžiagų. Tai antras pagal galingumą XX a. išsiveržimas po Novaruptos 1912 m. ir 10 kartų didesnis nei Šv. Elenos išsiveržimas 1980 m. Vulkano viršukalnę pakeitė 2,5 km pločio kaldera. Kalno aukštis pažemėjo 260 m.

Išsiveržimo metu žuvo šimtai žmonių, dauguma nuo pelenų masės įlūžus namo stogui. Laiku pradėta evakuacija išgelbėjo gyvybes tūkstančiams. Išsiveržimas sudavė skaudų smūgį Filipinų ekonomikai. Šalis patyrė milijardų pesų nuostolį dėl sugriautų pastatų, kelių, tiltų, užtvankų. Išsiveržimo metu paveikti buvo ~2,1 mln. gyventojų, kurie neteko būsto, patyrė nuostolių. ~8000 namų sugriauta visiškai, 73 tūkst. pažeista. Žlugo miškų atsodinimo projektai, nes laharai, piroklastai, pelenai sunaikino 37 tūkst. akrų miško. Smarkiai nukentėjo žemės ūkis (prarastas ryžių derlius, žuvo daug naminių gyvulių). Dėl susidariusios humanitarinės krizės išplito ligos, sutriko švietimo, socialinė sistema.

 
Ežeras Pinatubo kalderoje

Galingas išsiveržimas paveikė ir atmosferą. Dėl didelių sieros dioksido kiekių prasidėjo rūgštūs lietūs. Dėl daugybės dalelių, pasklidusių po atmosferą, albedas padidėjo 5 %. Dėl to šiaurės pusrutulyje temperatūros nukrito 0,5-0,6 °C, o visoje planetoje – 0,4 °C. Labai smarkiai paveiktas ozono sluoksnis. 1992 m. Ozono skylė virš Antarktidos buvo didžiausia iš iki tol užfiksuotų atvejų. Prie atmosferos taršos prisidėjo ir galingas Hadisono ugnikalnio išsiveržimas Čilėje.

Teritorija po 1991 m. išsiveržimo

redaguoti

Po klimaksinio 1991 m. išsiveržimo Pinatubas toliau buvo aktyvus. Aktyvumas tęsėsi iki 1992 m. liepos, kai susidarė naujas lavos kamštis kalderoje. Aetų žmonės, grįžę neberado savo namų ir turėjo glaustis valdžios įrengtuose laikinose pastogėse. Iškilo didelė bedarbystė, kadangi buvę laukai tapo nebetinkami žemdirbystei.

Ežeras vulkano kalderoje

redaguoti

Kalderoje susidarė kraterio ežeras, o lavos kamštis tapo sala. Ežeras buvo karštas (40 °C) ir rūgštus (2 pH), bet vėliau lietaus vanduo praskiedė ir atšaldė ežerą.

Ežeras pastoviai prisipildydavo vandens ir kiekvienais metais lygis kilo apie 10 m. 2001 m. jo tūris siekė 250 mln. m³ [2]. Sunerimus dėl dar vienos katastrofos, kuri būtų kilus įskilus kalderos sienai, o vanduo susimaišęs su purvu užlietų slėnį, buvo evakuota 40 000 vietinių gyventojų ir pradėta kasti kanalą, skirtą nuleisti apie ketvirtadalį ežero vandens. 2001 m. rugsėjį kanalas buvo baigtas, o žmonės po truputį grįžo namo.[3][4]

Nuorodos

redaguoti
 

Išnašos

redaguoti
  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


  Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.